Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Mergina stipri


Nauji filmai – „Bado žaidynės“


Živilė Pipinytė

Share |
„Bado þaidynës“
Paauglių ir vaikų literatūros fenomenas, prasidėjęs pasakojimu apie berniuką burtininką Harį Poterį, netruko persikelti į kino ekranus. Vaikai auga greitai, ir Hario Poterio entuziastų karta netrukus užleido vietą kitai, kuriai imponavo Stephenie Meyer trilogija apie jaunus įsimylėjusius vampyrus. Ji taip pat netrukus buvo ekranizuota.

Nauja paauglių žvaigždė sužibo 2008-aisiais, kai televizijos scenaristė Suzanne Collins išspausdino pirmąją „Bado žaidynių“ trilogijos dalį. Knyga netrukus išversta į daugybę kalbų. Lietuviškai ji taip pat jau išleista – internete galima aptikti susižavėjusių skaitytojų atsiliepimų. Todėl nenustebau, kai į lietuvišką premjerą praėjusios savaitės viduryje susirinko pilnutėlė didžioji „Forum Cinemas“ salė. Kitaip nei aš, jaunieji žiūrovai jau žinojo, kas jų laukia. Ir greičiausiai nenusivylė. Aš taip pat nesigailiu, kad pasižiūrėjau filmą, nes buvo įdomu sužinoti, kokias idėjas ir vertybes dabar formuoja paauglių kultūra.

 

„Bado žaidynių“ veiksmas nukelia į ateitį kažkur Šiaurės Amerikoje. JAV įvyko katastrofa ir iš klestinčios šalies liko 12 apygardų, kurias valdo prezidentas. Šalyje siautėja teroras ir badas, o atskiras apygardas kasmet susieja „Bado žaidynės“. Tai televizijos transliuojamas šou, kažkas panašaus į olimpines žaidynes, kuriose dalyvauja po du kiekvienos apygardos atstovus. Nugali tas, kuris išlieka gyvas, tiksliau, tas, kuris sugeba sunaikinti konkurentus.

 

Vienas Gary Rosso filmo „Bado žaidynės“ („The Hunger Game“, JAV, 2012) pradžios epizodų – medžioklė. Jauna mergina, apsiginklavusi lanku ir strėlėmis, laukiniame miške bando sumedžioti stirną. Tai – šešiolikmetė Keitnė, kuri pati netrukus taps medžioklės objektu. Pačios nuošaliausios, 12-osios apygardos kandidatų atrankoje ji užims jaunesnės sesers vietą ir taps pirmąja žaidynių savanore. Jos pora bus Pita. Keitnė ir Pita – visiškai skirtingi. Ji – tvirta, savarankiška, po tėvo kalnakasio mirties tapusi šeimos maitintoja. Pita (iš „Vaikams viskas gerai“ pažįstamas Joshas Hutchersonas) – kepėjo sūnus, iš pirmo žvilgsnio trapus ir svajingas jaunuolis. Patekęs į žaidynes, jis iš pradžių atstums Keitnę ir žiūrovus savo prisitaikėliškumu, bet paskui ims skleistis ir kiti jo bruožai – intelektualumas, gebėjimas mylėti, aukotis, ištvermingumas. Pita, ko gero, vienintelis filmo personažas, kuris keičiasi, nes piešiamas ne viena spalva. To, deja, nepasakysi apie Keitnę, kuri iš pat pradžių pateikiama kaip ištverminga, tvirta, tikslo siekianti mergina. Ji nusprendė išgyventi, nes pažadėjo seseriai laimėti. Ir padarys viską, kad liktų gyva. Jennifer Lawrence, pernai sušvytėjusi filmuose „Vinterio kaulai“ ir „Bebras“, taip pat padarė viską, kad jos herojė, nuolat priversta rinktis geresnį variantą iš pačių blogiausių, išvengtų monotonijos. Ypač kai filmas trunka dvi su puse valandos.

 

Tradiciniai lyčių vaidmenys „Bado žaidynėse“ tarsi sukeisti vietomis. Keitnė įkūnija aktyvųjį pradą, ji nelinkusi refleksuoti, yra ryžtinga ir tvirta. Pita intelektualesnis, jautresnis, o kartu tiksliau suvokiantis aplinkybes, sugebantis prie jų prisitaikyti. Jam rašytoja Collins ir filmo kūrėjai davė daugiau labilumo ir sugebėjimo mylėti.

 

Likusieji žaidynių dalyviai paaugliai beveik neindividualizuoti, dauguma jų rodomi kaip žiaurūs ir ciniški, nors filmo kūrėjai ir stengiasi atsisakyti, kaip supratau, knygoje itin gausių ir detalių žudynių aprašymų. (Tikslas, be abejo, susijęs su potencialių žiūrovų amžiumi, kai siekiama išvengti nepalankaus rodytojų cenzo. JAV tai pavyko: filmas skirtas auditorijai nuo 13 metų, Lietuvoje – ne, nes leidžiama tik šešiolikmečiams. Pagrindinė auditorija, kuriai ir skirtas filmas, į seansą turės vestis tėvus. Pastaruosius galima tik užjausti.) Labiau pabrėžiamas pagrindinių personažų pasiaukojimas ir kilnumas. Atskiru, beveik iš filmo pasakojimo iškrentančiu epizodu tampa lyriškas Keitnės atsisveikinimas su jai padėjusia juodaode mergaite. Žaidynių dalyvių kovos už išgyvenimą primena panašių siužetų kompiuterinių žaidimų ekranizacijas, todėl gana nuobodžios. Net kai Keitnę ir Pitą persekioja įspūdingi mitologiški žvėrys.

 

Mitologijos ir istorijos lygmuo „Bado žaidynėse“ gana akivaizdus. Jauni kovotojai primena į Minotauro labirintą patekusius jaunuolius, turtingi žaidynių stebėtojai – Romos patricijus, „Bado žaidynių“ šou idėja – garsųjį šūkį „Duonos ir žaidimų“. Bet tai jau specifiška Holivudo sukurta, kaip aš vadinu, „mitologijos iš prekybos centro“ atmaina, kai mitų herojai niekuo nesiskiria nuo populiarių komiksų personažų. Panemo valstybės sostinės architektūra stilizuota a la totalitariniai Stalino ir Hitlerio ateities miestai, pirmasis dalyvių pasirodymas žaidynėse primena ir klasikinį „Ben Hurą“, ir Leni Riefenstahl nacių odę – „Valios triumfą“ bei „Olimpiją“. Bet scenaristas ir režisierius Gary Rossas („Malonus miestelis“), kuriam talkino geras draugas Stevenas Soderberghas, tik filmo pradžioje paskleidžia tokių nuorodų į totalitarinį kiną, Didžiosios depresijos laikų JAV fotografiją ar aliuzijų į nacių koncentracijos stovyklas (scena, kai 12-osios apygardos gyventojai varomi į atranką, primena Aušvico geležinkelio stotį). Stilizuotas aliuzijas, kurių jaunieji žiūrovai greičiausiai nepastebės, netrukus išstumia žaidimų azartas ir kandi televizijos šou satyra. Pagrindiniai žaidynių rengėjai yra šoumenai. Jiems rūpi, kad būsimos aukos ekrane atrodytų patrauklios ir į laidos vedėjo klausimus atsakinėtų taip, lyg dalyvautų grožio konkurse. Pagardintas būsimos neišvengiamos mirties reginys savaime atsako į filmo pradžioje nuskambėjusį naivų Keitnės klausimą, kas būtų, jei visi susitartų nežiūrėti žaidynių. Kas būtų, jei visi susitartų nežiūrėti televizoriaus? Ar žaidimai ir šou išnyktų?

 

Holivudo filmuose didaktiką dažniausiai maskuoja kilnios idėjos. „Bado žaidynėse“ jų gana daug – herojai sugeba aukotis dėl kitų, jie nenori meluoti, suvokia visuomenės sandaros neteisingumą ir televizijos šou melą. Filme nėra ir, tarkime, jaunų lietuvių režisierių juostose akivaizdaus pasaulio skirstymo į tą, kuris priklauso jauniems, ir kuris priklauso suaugusiems. Net tarp suaugusiųjų „Bado žaidynėse“ pasitaiko nuoširdžiai norinčių padėti Keitnei ir Pitui. Bet galiausiai viskas priklausys tik nuo jų pačių sugebėjimo kautis už save. Manau, kad tai – ne pati blogiausia mintis. Kitas klausimas, kaip ją suvokia tie, kuriems filmas (ir knyga) adresuoti.


„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti