Atsakymas, ar šiuolaikinė Nealo Gablerio postidėjos teorija nebuvo kiek apgaulingas būdas siekiant atnaujinti tradicinio feminizmo požiūrį, kuris buvo matyti daugelyje parodos kūrinių, yra ganėtinai paradoksalus. Per atidarymą galerijoje „101“ parodos dalyvė ir kuratorė Laima Kreivytė teigė, kad šiais laikais dėmesys tenka informacijos pateikimui, nebeteikiant tokios didelės reikšmės santykiui su turiniu. Vis dėlto postidėja yra ne tik kūrybiškas termino panaudojimas, ieškoma ir konceptualių jungčių. Teigiama, kad marginalizuota lyg kiek buitiška moterų kūryba savaime yra postidėjinė, išliekanti nuo centro atitolusioje periferijoje. N. Gablerio teigimu, XX a. dominavo „didžių minčių“ kūrimas, pasaulį sukrėtė Nietzsche’s ar Mari Curie genijai, opastaruoju metu svarbių idėjų kūrimą pakeitė sunkiai į vienareikšmes prasmes sutraukiamos, trumpalaikės informacijos gausinimas. Parodos darbų formatai, pavyzdžiui, nedidelių fotografijų panaudojimas Orūnės Morkūnaitės darbe, smulkių iliustracijų gausa Martos Vosyliūtės komiksuose ar apskritai videoformato ir tapybos naudojimas, lyg ir leidžia įžvelgti informacijos gausos, smulkių idėjų perteikimo siekį. Tačiau vis dėlto atsiranda savitas paradoksas, nes pati postidėjos teorija, kurią anotacijoje artikuliuoja menininkės, yra gimusi šiuolaikiniame globaliame kontekste ir netiesiogiai teigia, kad tradicinio feminizmo siekiamybė, išsivadavimas iš patriarchalinio falo/logocentristinio mąstymo dėl nesuvaldomos informacijos gausos, pačių menininkių teigimu, jau yra „šiuolaikinis būvis“. Argi taip nenuneigiamas paties feministinio požiūrio reikalingumas, o gal nurodoma būtinybė atsinaujinti?

Tačiau platesnei šios temos artikuliacijai koja pakiša menininkių požiūrio vienareikšmiškumas, matomas jau parodos plakate. Itin simboliškai pažymima data – kovo 8-oji – aštuonetą apverčiant horizontaliai ir sukuriant begalybės ženklą, o kartu lyg nurodant, kad moters dienos šventė, moters tapatybės problematika menininkėms niekada nesibaigia. Būtų kvaila teigti, kad Lietuvoje feminizmas yra nebereikalingas, o pateikimo formos visai atgyveno, nes itin tvirtai jo ir neturėjome. Tarpukariu Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, itin sėkmingai įvyko pirmoji feminizmo banga ir moterims buvo suteikta teisė balsuoti, tačiau sovietmetis moters laisvės sampratą ganėtinai iškreipė. O pasaulyje nuo 7-ojo dešimtmečio šis judėjimas patyrė net trijų fazių transformaciją nuo liberalaus iki radikalaus ir net dekonstruojančio. Dabar vyrauja postfeminizmas, kai vyriškos ar moteriškos tapatybės dualumo apskritai atsisakoma, o kuriamos kiborgo, nesuvokiamumo ar nuolatinio tapsmo teorijos, kurios, mano požiūriu, yra artimesnės ir plačiai postidėjos sąvokai. Tačiau būtų sunku apskaičiuoti, kiek parodoje artėjama link šiuolaikinių feminizmo formų. Ryškiausi parodos darbai – Martos Vosyliūtės M.K. Čiurlionio genijų pašiepiantys „MKČ ir kiti komiksai“, Cooltūrisčių statistiniai moteris ir vyrus skaičiuojantys Venecijos bienalės dalyvių sąrašai („Women in red”, „Patriarcho paviljonas“), moteriškumo, meilės ir geismo interpretacijos Laisvydės Šalčiūtės kūrinių serijoje „Absoliučiai privatu“, Beatričės Vanagaitės „Penki autoportretai“, perinterpretuojantys garsius fotografus, – lyg ir neišeina už tradicinių tapatybės konstravimo klausimų. Galbūt galima išskirti Jurgos Barilaitės videoperformansą „Ką daryčiau, jei daryčiau“, kuris apima kiek platesnį kontekstą, ir Eglės Pukytės darbą „Šokis“, bent jau bandantį perteikti tapatybės ženklų priėmimo, suvokimo klausimą. Vis dėlto parodos anotacijoje pažymima, kad šimtą procentų menininkų vyrų, kurie, kūrėjų požiūriu, vis dar dominuoja muziejuose, reikia pakeisti šimtu procentų moterų, ir būtent tai paroda tikrai įgyvendina. Tačiau tai greičiau primena ganėtinai banalius, dar pačioje feminizmo pradžioje gimusius siekius, o tapatybės ir postidėjinių sąsajų aptarimu net nekvepia.

Kad ir kaip būtų, „Postidėja“ yra įdomus įvykis, primenantis apgaulingą siurrealisto René Magritte’o paveikslą „Pypkė“, kuriame prie pypkės simbolio pridedamas užrašas „Čia yra ne pypkė“. Ši paroda man atrodo būtent tokia – lyg prisirašanti „čia nebe feminizmas“, tačiau vis dar bandanti sau priskirti ir senus, ir naujus siekius, o galiausiai sukelianti abejonę, kokią žinią iš tiesų norima perduoti.

Paroda veikė iki balandžio 6 d. Kauno galerijoje „101“, birželio 20 – liepos 8 d. veiks Panevėžio miesto dailės galerijoje

„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13