Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
ARCHITEKTŪRA

Amžina kaitos įkaitė


Paroda „Dviejų Vokietijų architektūra 1949–1989“ Šiuolaikinio meno centre


Katerina Baravykaitė

Share |
Ekspozicijos fragmentas.
Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka
Susidomėjimas architektūra Lietuvoje auga neįtikėtinai sparčiai. Prie to labai prisidėjo „Archfondo“ (Archfondas.lt) pokalbiai su įdomiais žmonėmis, ekskursijos, užsiėmimai ir kt. Laike besitęsianti diskusijų erdvė kuria domėjimosi procesą ir augina auditoriją, kuri architektūroje ima įžvelgti daug daugiau nei tiesiog statybas ar nekilnojamojo turto verslą, o ir vertybių išraiškas, didžiuosius ir mažuosius istorijos pasakojimus, pradeda kelti klausimus, kodėl vienoje erdvėje esi priverstas jaustis mažas ir nereikšmingas, kitoje – pasaulio centras ir taip toliau. Pradedant miesto planavimu, pastato funkcija ir forma, baigiant detalėmis ir besikeičiančiu sumanymo tikslo suvokimu, architektūros samprata plečiasi iki epochos kultūrinio mentaliteto atspindžio. Todėl visai nekeista, kad ir architektūrai skirtų parodų daugėja. Ir jos paprastai būna ne apžvalginės, o siekia analizės, mat toks gyvybingas poreikis peržiūrėti praeitį, pasitarti, susižinoti, apmąstyti kilo iš prieš tai gana ilgą laiką tvyrojusio vakuumo: architektūros archyvai panaikinti, reikšmingesnių statybų nėra, sovietinio laikotarpio ambicingieji projektai žlugusios sistemos pamesti, užnuodyti „blogos“ praeities šešėlio ir piktybiškai pūdomi, nes atsidūrė verslą dominančiose centro pozicijose (kino teatras „Lietuva“, Sporto rūmai, „Tauro“ restoranas ir kt.).

 

Paroda „Dviejų Vokietijų architektūra 1949–1989“ gali sulaukti jau šiek tiek geriau pasirengusio žiūrovo. Problemos, susijusios su nevienareikšmiu paveldu, kurias turėjo spręsti susijungusi Vokietija, lygiai taip pat aktualios ir mums. Drauge su Goethe’s institutu pristatoma Vokietijos užsienio ryšių instituto (ifa) ir Vokietijos architektūros archyvų federacijos surengta keliaujanti paroda yra preciziška, galima ramiai taikyti stereotipą – vokiška ir panaši į didelę knygą. Parodą lydi katalogas anglų kalba, kuris pristato ir analizuoja pagrindinius pristatomo laikotarpio dviejų Vokietijų architektūroje iškilusius diskursus. Ko gero, pirmiausiai verta būtų įsiskaityti ir tik tuomet apžiūrėti trimačius pastatų maketus, išdidintas nuotraukas, detalizuotus brėžinius, surikiuotus ir sugrupuotus dailiuose stenduose. Antraip tekstų gausa gali ir išgąsdinti.

 

Tačiau vietoje vizualistų ir kontekstualistų kruvinos kovos, siekiančios atrasti pusiausvyrą tarp teksto (įmanomo perskaityti vaikštinėjant po parodą) ir vaizdo (kuo didesnio poveikio), čia kaip niekada verta iškelti parodos žiūrovo klausimą, tiksliau – nustatyti pristatomų diskursų taikinį arba tikslinę auditoriją. Mat tvirtumo ir įtikimumo suteikiantis panašumas labiau į dokumentą, nei į „gražią“ parodą, spėju, skirtas kuo platesnei visuomenei, o labiausiai perskaitomas valdininkijai ir politikams, kurie neretai turi galių (o ir interesų) nulemti panašius diskursus. Kalbant apie tokius jautrius istorinius laikotarpius, preciziškumas ir rimtumas yra labai suprantamas. Neabejoju, kad architektūrą studijuojantys žmonės parodą su malonumu suvartos kaip gerą, detaliai parengtą istorijos paskaitą.

 

Nechronologiškai pristatomas pasakojimas apie inžinerijos proveržį, kintantį senamiesčio ir vėlesnio paveldo svarbos supratimą, muziejų, šventovių, kultūros centrų augimą bei nykimą ir kt. formuluotas stengiantis išvengti tendencingumo ir skatinti naujas diskusijas. Juolab kad pristatomi ne vien iškilę klausimai, bet ir jų sprendimo rezultatai, vieni kurių kelia apmaudą, kiti žavi. Ekspoziciją pirmiausia reikėtų vertinti kaip dalinimąsi informacija ir patirtimi. Tai tarsi mėginimas iš „paukščio skrydžio“ perspektyvos, kuri vis dažniau vadinama „Google Earth“ perspektyva, stebėti vertybių bei aplinkybių kaitą. Ir turbūt ne tiek svarbu nustatyti vėliausias nuostatas į naujai statomą architektūrą ar požiūrį į paveldą, kiek akivaizdžiai užfiksuoti, kad vyksta nuolatinė šių nuostatų, požiūrių kaita ir todėl būtina elgtis kuo atsargiau, saugotis skubotumo, kad būtų galima kuo labiau išvengti nepataisomų praradimų ateityje. Nes architektūra yra ilgiausiai išsilaikantis visuomenės (nors kartais atrodo, kad labiau valdininkų ir politikų grupės) veidrodinis atspindys. Tai suvokus pasidaro kiek juokinga, kad neseniai taip jaudinomės dėl skulptūrų mieste. Kaip parodė Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi paroda „Paminklai, kurių nėra“, už jas net vėžliai ilgiau gyvena. Kita vertus, ir nemaža nebūtinai to nusipelniusi architektūros dalis šluojama nuo miesto paviršiaus tik pasikeitus politinei situacijai, nepriklausomai nuo to, kaip miestelėnams patiktų joje leisti laiką ar ką jiems reikštų konkretus pastatas, kaip nutiko su Respublikos rūmais Berlyne.

 

Vienas iš kuratorių Hartmutas Frankas pabrėžia, kad parodos kuratoriai yra du, o tai buvo absoliučiai būtina siekiant diskursyvumo, nes reikia turėti galvoje, jog Rytų ir Vakarų Vokietijai teko patirti Šaltojo karo būklę ir nemažai laiko stengtis demonstruoti savo skirtingumą. Vaizdinė medžiaga rodo, kad panašumų vis dėlto būta, ir nemažai. Todėl ekspozicijoje tyčia neakcentuota, iš kurios Vokietijos yra pastatas, o tik mažomis žemėlapio ikonėlėmis tai nurodyta. Tokiu būdu žiūrovas gali pasitikrinti savo įsitikinimus, sugriauti kelis stereotipus ir naujai pamatyti bendrą vaizdą.

 

Kuriant ekspozicijos struktūrą paaiškėjo, kad Rytų Vokietijos architektūros archyvo nėra. Atliktas darbas tapo jo kūrimo dalimi. Čia labai aiški paralelė su Lietuvos situacija: nėra archyvo, ir paveldas griaunamas ne buldozeriais, o vilkinant sprendimus. Anot kuratoriaus, archyvai ne tik naudingi istoriškai, bet ir formuoja požiūrį į paveldą. Jo nors ir negalime pasirinkti, tačiau reikia su juo rasti savo santykį.

 

Kuriant daugialypį pasakojimą atliktas didžiulis tyrimas, kuriame dalyvavo Hamburgo Aukštosios meno mokyklos Architektūros katedros studentai, tyrimo asistentė Katrina Peter, kuratoriai Simone Hain ir Harmutas Frankas. Logiška, kad ši ir panašios parodos randa vietą tuo pačiu laiku suprojektuotuose pastatuose (buvę Parodų rūmai, dabar ŠMC; buvęs Revoliucijos muziejus, dabar NDG). Šios erdvės įsileidžia į savo kevalą tokias diskusijas tarsi mėgindamos pačios save geriau suvokti. Savaite vėliau gretimoje salėje atsidariusi paroda „Galimas modernizmas“ (kuratorius Audrius Novickas, padedant Julijai Reklaitei) kuria pasakojimo plėtotę, aptaria Lietuvos modernios architektūros sovietmečiu ribas, išradingai kalbindama jos kūrėjus. Jungiantis simboliškas praėjimas tarp parodų padeda laisvai dreifuoti labai tikėtinoms sąsajoms. „Galimas modernizmas“ – kur kas intymesnė, į aplinką įsismelkusi, mažiau moksliška, labiau į tiesioginį patyrimą įtraukianti ir atskiro aptarimo nusipelniusi paroda.

 

 

Paroda veikia iki gegužės 16 d.

ŠMC (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.


„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

hh6AMIK8, 2015-09-21 08:50

Che bel piatto! A wourndfel way to celebrate Roma's birthday. Perhaps I will make it tonight. My pecorino mostly gets used for bucatini all'amatriciana. Beautiful photos too. I love that you married in Piazza Campidoglio! Perfect.

CkNkdJLONOdQZ, 2012-06-06 08:03

Na netyciomis atadaru si puslapi (ieskojau kaip pasigaminti paprasciausia guliasa) nuostabus puslapis, nes negaliu pakesti tu sudetingu ir grieztu receptu puslapiu, kur paskaits jautiesi visisku neismanliu, nesu juk vireja net is tolo, bet kazkodel didziaja laisvalaikio dali praleidziu virtuveje, ziauru, bet nieko pakeisti neimanoma. Vyras prie puodu ne is tolo nesiartina jam kaip stop zlenklas prie virtuve (nors ji kartu su svetaine), na zodziu nepapasakoti rasau o tik norejau pasidziaugti kad toki faina puslapiuka atadaru.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti