Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Girtas teatru spektaklis


„Keistuolių teatre“ – agitacinė injekcija „Gerbiami piliečiai!“


Aurimas Minsevičius

Share |
Scena iš spektaklio „Gerbiami piliečiai!“
M.Siruso nuotr.
„Keistuolių teatras“ pakvietė visuomenę „pasigydyti“ savo sopulius menu – išklausyti ir pamatyti agitacinę injekciją „Gerbiami piliečiai!“ pagal Michailo Zoščenkos tekstus. Drįsčiau teigti, kad visuomenės ydų gydymo teatru seansas pavyko ir buvo daugiau ar mažiau paveikus. Tačiau apie viską – iš eilės.

Piliečių gydymą organizuoja keturi režisieriai: Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Ieva Stundžytė ir Vaidotas Žitkus. Greičiausiai tai ir yra esminė priežastis, dėl kurios nejuntama tvirta režisieriaus ranka ir konkretus braižas. Kita vertus, to visiškai nereikia – aktoriai individualiai režisuoja savo vaidmenis ir, padedami režisierių, lipdo juos į darnų koliažą. Melagė, chamas, girtuoklis (šis bent tris kartus) ir daugybė kitų tipažų sudėta į vos daugiau nei vieną valandą. Beje, sudėta koncentruotai, nepaliekant vietos šūviams pro šalį ar pilstymui iš tuščio į kiaurą. Galbūt tam įtakos turėjo ir medžiagos pasirinkimas – vieno autoriaus apsakymų koliažas, paliekantis galimybę atsirinkti, atidėti ar pridėti negriaunant vientiso kūrinio struktūros.

 

Režisieriai visas spektaklio gijas perduoda į aktorių rankas. O šie ypač jaučia vienas kitą, veikia kaip darnus ansamblis. Šaržuoti aktorių darbai, ironiškai aštrios ir pabrėžtos emocijos. Veidai ir gestai kalba netgi tada, kai iš tiesų visi tyli. Aktoriai tiesiog žaidžia scenoje ir atvirai, natūraliai, be jokios pompastikos tuo mėgaujasi. Ansambliškas aktorių mechanizmas nuolatos sukasi lyg prisukto laikrodžio dantračiai: visada jausdami vienas kitą, glausdamiesi nugaromis, bet tik tiek, kiek reikia, kad neatsirastų nereikalingos trinties.

 

Kiekvienas spektaklio aktorius sukūrė bent po keletą skirtingų vaidmenų. Dažniausiai – kardinaliai priešingų. Aldona Vilutytė iš trylikametės mergaitės virto devyniasdešimt trejų nebe mergaite. Aktorė sugeba keistis greitai ir tiksliai lyg kaleidoskopo paveikslėliai. Judita Urnikytė – nuo pseudosolidžios Rytų bloko barakudos Anos iki chuliganiško gatvės berniūkščio. Anos monologas telegrafui kaip nuolatos pasikartojantis motyvas tampa savotišku viso spektaklio dienoraščiu ar tiesiog laikmačiu, nes kitais atvejais konkreti laiko tėkmė neakcentuojama. Šarūnas Banevičius svirduliuoja tarp teatru girto suvirintojo ir pavyzdingo į penktą dešimtį įkopusio vyro „su skrybėle ir sakvojažu“ – suprask, ano meto inteligento. Justas Tertelis – nuo rudeniškai pavėpusio plevėsos ant dviračio iki fabriko darbininko, dieną gaminančio sagas, o vakare, jau „prisiliuobus“, ieškančio vakarėlio pratęsimo miestelio restorane.

 

Spektaklį galima traktuoti ir kaip odę išvirkščiam teatrui – visiems tiems, kurie paprastai būna už scenos, šalia scenos, prie teatro durų, technikų būdelėje ar administracijos kabinetuose. Pabaigoje sulaukiama pikto lyg nenusisekęs gyvenimas žiūrovo „skambučio“. Žiūrovas atkakliai tvirtina, kad būtent pastariesiems jis ir ploja bei atsistoja po spektaklio. O nusilenkti juk išeina tik aktoriai... Na, teatras kuriamas vardan žiūrovo, jo „skambutis“ – šventas reikalas. Ir nusilenkti išeina visi tie, kurie paprastai būna „už kadro“. Beje, jų pavardės figūruoja ir spektaklio aprašyme, greta aktorių ir režisierių.

 

Scenos erdvėje dominuoja blankus minimalizmas. Tik šešios kėdės ir neplautos scenos grindys, kurios, beje, ypač dera prie kuriamos atmosferos. Tiesa, toliau dar yra drabužių kabyklos, bet jos labiau atlieka praktinę funkciją – veikia kaip atviri scenos kulisai ir aktorių persirengimo kambarys, personažų transformacijos vieta. Pilkšvai rusvas koloritas primena tarybinę dokumentiką. Tik ten žmonių veidai nešvytėjo taip, kaip veikėjų spektaklyje. Ir energijos tiek nebuvo – kažkoks sąjunginis pasyvas.

 

Viskas atskiesta degtine, teatru ir artimais Rytais. Tokiais artimais, jog iš karto už sienos ar dviejų rytų pusėje. O kai kada – ir visai čia pat, kur dabar stovime. Tiesa, dar snukiadaužiu. Tai turbūt toks nacionalinis sportas ar kultūros šaka. Bet ne, jie kultūringi, – štai ir gramofoną įsigijo, ir į teatrą sekmadieniais nueina (vienintelę dieną, kai „nepila“). Kažkokia savotiškai įdomi visuomenė. Ar reiškinys – neaišku, kaip tiksliau charakterizuoti.

 

Atskiros scenos jungiamos sentimentaliais muzikiniais intarpais iš kultiniais tapusių rusiškų filmų. Ne viena dama tarp žiūrovų pradeda romantiškai linguoti galva ir niūniuoti pažįstamą melodiją – nėra ko ginčytis, sentimentalu.

 

Scena – lyg tribūna skambiam pseudooptimistiškam kreipimuisi „Gerbiami piliečiai!“, menančiam laikus, kai visi visiems buvome „piliečiai“ ir „draugai“. Laikus, kai nebuvo prostitucijos ir elgetų. Visuomenė tada „išgijo“ nuo ydų, bet ne dėl teatro ir tik trumpam, kol vyko Maskvos olimpiada. O ir tuomet visą „grietinėlę“ į priemiesčius iškraustė be reikalo – juk СШA boikotavo žaidynes ir neatvyko, tad pasirodyti ir pasipuikuoti pavyzdingai „sveika“ tarybine visuomene nebeliko prieš ką.

 

Michailas Zoščenka ir „Keistuolių teatras“ užčiuopė kone utopinę idėją – menas gydys visuomenę nuo alkoholizmo ir kitų negandų. Nebe visuomenė paveiks ir pajungs meną savo agitaciniams tikslams, kaip kad byloja istoriniai šaltiniai. Kaipgi, pasak Režisieriaus (aktorius Dalius Skamarakas), alkoholiu persisunkęs teatras gydys nuo alkoholizmo? Įpils, kai „piliečiams“ bus labai sunku? Na, gal tuomet ir tikrai „draugas“ tas teatras.


„7 meno dienos“ Nr.14 (982), 2012-04-06

Versija spausdinimui

Komentarai

Jessica, 2012-07-16 21:23

nu ir karma autores.skaiciau su vejlieu.ir apie apie morku grauzima,durnavota puoda ir apie maisyma su ranka(kurioja yra saukstas;) uzsuksiu dazniau vien del gero skaitalo o dabar einu megint ta guliasa

ieva, 2012-05-18 13:56

mačiau spektaklį ,geri aktorių vaidmenys,Š.Banevičiaus,A.Vilutytės,J.Tertelio, vykusiai parinkta muzika .Straipsnio nekritikuoju,o į spektaklį einu antrą kartą

Ana, 2012-04-15 01:22

Aš šiaip komentarų nerašau. Ir spektaklis manęs nesužavėjo, bet paveikė pozityviai. Tačiau Jūs, Aurimai, pasirodėt labai nekoks recenzentas. Visų pirmą nejaučiat vidinio pastraipoje konstrukto, argumentai neatitinka svorio. Pajuokavimai, atsiprašau, bet iš "Juokis 2006". Sugebat kažką atpasakot ir tai nusiinterpretuot. Baisu!!! Kitą kartą prieš rašydamas prisiminkite "Recenzija" apibrėžimą ir dirbkite savo darbą kiek įmanomą kokybiškai. Nes yra žmonių, kam tai svarbu!!!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti