Spaudos konferencija parodiniame gyvenime suvokiama labai įvairiai. Vienur tylesnėje nei per atidarymą aplinkoje susakoma ta pati informacija, kurią jau galėjai pasiskaityti atsiųstoje anotacijoje, kitur tai – laikas, skirtas duoti interviu televizijoms. Geriausiu atveju galima susitikti su kūrėjais ir užduoti klausimus. NDG spaudos konferencijos išsiskiria iš kitų, į jas visuomet verta ateiti ir ne tik dėl labai patogios salės, gerai parinkto laiko (niekas nežiūri į laikrodį, ar tik ne metas pereiti prie atidarymo), o svarbiausia – čia pateikiamas išplėtotas renginio turinys. Bėda būna kita – viskas papasakojama taip tiksliai, sklandžiai ir ilgai patyrinėjus, kad sunku ką nors įterpti. Todėl šį sykį siūlau hibridinio tipo tekstą, sudarytą iš parodos kuratorės Elonos Lubytės pasisakymo fragmentų per spaudos konferenciją, vėliau žvalgantis po parodą gautų papildomų komentarų ir kelių mano pastabų.

Elona Lubytė: Susipažinau su menininke 1992-aisiais, skulptūros „Erdvės skrydis“ prie Spaudos rūmų atidaryme. Bendravome iki 2006-ųjų, menininkės mirties. Savo testamentu ji paliko man realių ir simbolinių įpareigojimų. Šią parodą laikyčiau vieno jų įvykdymu. Išsamiau ją, kaip kūrėją ir asmenybę, pažinau tik dabar. Bendraujant su jos patikėtiniais Niujorke, giminėmis Lietuvoje, perskaičius šūsnį laiškų, dienoraščių kilo noras atkurti chronologinį pasakojimą, įrėmintą asmeninių menininkės išgyvenimų, kūrybinių ieškojimų ir istorinio laiko liudijimų.

Į Lietuvą yra sugrįžę ne tik per 2000 menininkės kūrinių, bet ir dokumentų archyvai, puikiai Rūtos Žemaitytės, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojos, sutvarkyti. Taip parodoje atsirado kūriniai, įvaizdinantys anuometinius įvykius, atskleidžiantys sudėtingą Elenos Urbaitytės gyvenimo trajektoriją. Menininkės istoriją norėjosi pasakoti tarsi novelę. Parodą sudaro penkios chronologiškai dėliojamos dalys, atveriančios menininkės kūrybos raidą nuo studijų Lietuvoje ir Vakaruose iki kūrybinės brandos: Lietuva–pokario Europa–per Atlantą (1941–1950); Į Ameriką: Montevalas–Niujorkas (1950–1960); Niujorkas, Long Ailandas (1961–1978); Niujorkas, Long Ailandas (1979–2006); Niujorkas–Lietuva–Niujorkas (1976–2006). Jas įrėmina trys laiko liudijimai: Kazio Daugėlos fotografijos (čia užfiksuota kelionė kaip veidrodis kartojasi Urbaitytės rankraščiuose, šis intarpas atskleidžia laikotarpį nuo nepriklausomos Lietuvos okupacijos, pasakoja apie pasitraukimą į Vakarus, gyvenimą Vokietijoje, Amerikos zonos perkeltųjų asmenų stovykloje, kelionę per Atlantą iki atvykimo į Ameriką); Jono Meko filmas „Lost, lost, lost“ („Prarasta, prarasta, prarasta“, 1976) – sumontuota 1949–1963 m. filmuota medžiaga, fiksavusi lietuvių išeivijos gyvenimą Brukline (jame pasirodo ir Elena Urbaitytė); autorės bičiulio – Algimanto Kezio urbanistinių peizažų nuotraukos kalba apie gyvenimą didmiestyje, vienatvę žvilgančių dangoraižių aplinkoje.

Paroda prasideda studijiniais darbais. Po jų seka keliakryptė kūrybos evoliucija, kuriai būdingas konstruktyvus, racionalus, bet ir emocionalus mąstymas, turintis ryšį su pas mus neišplėtota Vytauto Kairiūkščio kūrybos kryptimi. Nuo posezaniškos raiškos, metodų judama pokonstruktyvistinės raiškos kryptimi, regima Bauhauzo mokyklos įtaka (tuo metu aktuali Niujorko scenai) ir einama prie abstraktaus ekspresionizmo. Vienas ryškiausių atradimų parodoje – popartinis laikotarpis, kurio anksčiau ji nėra rodžiusi ar net apie jį užsiminusi. Tai nėra klasikinis popartas, kartais priartėjantis ir prie oparto. Vėliau matome poslinkį į minimalistinę raišką, kur abstraktaus tapybos ekspresionizmo linija perauga į trimačius skulptūrinius objektus. Čia aptinkame išsišakojimą – vienoje linijoje Davido Flavino paveikti šviečiantys objektai, kitoje – ištapyti skulptūriniai objektai. O koliažai ir karpiniai lydi visą jos kūrybos laikotarpį Amerikoje ir brandžiame etape palaipsniui virsta beveik trimačiais.

Menininkė labai domėjosi tuo, kas vyksta Niujorko meniniame gyvenime, sąmoningai ir tikslingai stengėsi išsiveržti iš uždaros emigrantų bendruomenės ir įsilieti į bendrą meno sceną. Išgyvenimą užsitikrino dirbdama valstybinės mokyklos dailės mokytoja. Pati rūpinosi savo kūryba ir jos sklaida. Kaip labai taikliai pasakė Lietuvių literatūros ir meno archyvo vedėja Vida Šimėnaitė, menininkė buvo „tikra advokato duktė“. Per visą Lietuvos išeivijos kūrybinio palikimo sugrįžimo istoriją Urbaitytė yra unikali tuo, kaip viską sutvarkė. Testamentu paliko įgaliotus asmenis, kurie tvarkytų jos kūrybos palikimą, paskirstytų kūrinius tarp trijų muziejų (Lietuvos dailės, M.K. Čiurlionio, Šiaulių „Aušros“) ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Paliko pinigų kūriniams pargabenti, antkapiui sukurti. Negana to, paliko pinigų ir Lietuvos tautos fondui Amerikoje su įvairiais įgaliojimais, vienas iš kurių buvo paskirti Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentui E. Urbaitis stipendiją.

Žvelgiant į menininkės kūrybos visumą, ji gali pasirodyti margoka, bet čia verta atkreipti dėmesį į norą išbandyti viską, kas vyko po Antrojo pasaulinio karo Niujorke. Ši, greta NDG pastovios ekspozicijos vykstanti paroda kviečia sugretinti menines aplinkas, kūrėjų galimybes laisvai reikštis šiapus (Sovietų Lietuvoje) ir anapus (Vakaruose) sienos, stebėti, kaip anksčiau negalimos jungtys, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mezgasi iš naujo. Perteikti meninių ieškojimų ir istorinių epochos lūžių patirtis, kaip atvirą dramatišką įtampą, padėjo parodos architekčių Julijos Reklaitės ir Ievos Cicėnaitės ekspozicijos sandara bei dizainerės Linos Bastienės grafinis apipavidalinimas.

E. L.: Stengiausi atrinkti tai, kas žiūrovui padėtų pamatyti perėjimus nuo vienokios raiškos etapo prie kitokios. Piešiniai integruoti į bendrą pasakojimą. Pažymėtina, kad ši knyga buvo išleista menininkės iniciatyva, už jos pačios pinigus. Antroji knyga „Nubaustieji“ (VDA, 2007) pasirodė jau po jos mirties ir buvo skirta pasakoti apie tėvo, šeimos likimus. Čia nemažai atsiskleidžia ir autorės biografijos. Pirmasis katalogas skirtas ŠMC personalinei parodai, kur pirmą kartą Lietuvoje buvo parodyti švytintys skulptūriniai objektai (1997 m.), taip pat išleistas menininkei prižiūrint ir jai pačiai subsidijuojant. Kitaip tariant, ji buvo labai ambicinga ir nuosekliai užsiėmė savo kūrybos likimu.

M. K.: Menininkės vieta Lietuvoje tarsi aiški (ryški išeivijos atstovė), o kaip klostėsi jos karjera Amerikoje?

E. L.: Ji atkakliai darė viską, kad įsitvirtintų. Bendravo su galerijomis, kurios turėjo gerą vardą. Pavyzdžiui, su viena pirmųjų Niujorko kooperatyvinių galerijų „Phoenix“, veikiančių ir šiandien, kuriai, kaip ir kiti kooperatyvo menininkai, už paslaugas mokėjo. Saugojo savo kūrybą ir kūrinių nedovanojo. Cituojant Praną Lapę, jos, kaip ir daugelio svetur kūrusių lietuvių, darbai nesukėlė itin didelio rinkos susidomėjimo, kas yra gana dėsninga, nes Niujorko meno scena kiekybiniu požiūriu yra labai dinamiška. Drįsčiau sakyti, kad todėl labai pasisekė mums, nes su jos palikimu gavome galimybę pažinti XX a. antroje pusėje Niujorko meno scenoje vykusius pokyčius.

Rengiant parodą labai norėjau išvengti žodžio „išeivija“. Toks apibūdinimas nebeturi tokios pat vertės ir prasmės, kokia buvo sovietinėje Lietuvoje ir Nepriklausomybės pradžioje. Juk Žilvino Kempino, pristatant jį Venecijos bienalėje, niekas išeiviu nebevadina. Būtų tiksliau sakyti, kad Urbaitytės kartos žmonės dėl politinių aplinkybių pasitraukė iš šalies.

Rūta Žemaitytė: Su Urbaitytės archyvais dirbau maždaug dvejus metus. Iš ten koliažai, dalis parodoje eksponuojamų nuotraukų. Iš Amerikos buvo atsiųstos nesutvarkytų dokumentų dėžės. Jose gali rasti bet ką: nuo batų iki kūrinių originalų. Yra speciali klasifikacijos sistema. Atskirai kaupiami kūrybos, biografiniai dokumentai, laiškai ir taip toliau. Pirmiausiai padaromas objektų sąrašas, vėliau kiekvieno jų aprašymas. Taip sudaromos bylos. Šioje byloje buvo labai daug įvairiausio pobūdžio nuotraukų ir jų kopijų. Įdomiausia buvo rasti koliažus, labai jaudinantys man pasirodė laiškai. Daug sukaupta medžiagos apie jos šeimos, giminės istoriją. Liko įspūdis, kad ji labai dalykiška moteris. Nemažai susirašinėjimo su galerijomis, su Jonynu, pussesere, broliu.

Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug aptikta kūrinių kopijų. Taip norėta ne tik išsaugoti viską, ką tik įmanoma, bet tai, matyt, buvo naudojama ir kaip dalomoji medžiaga galerijoms. O dar visa galybė nuotraukų. Ji fotografavo viską, vien jos namo nuotraukų įvairiais metų laikais ir skirtingu paros metu yra nesuskaičiuojama galybė. Iš archyvo akivaizdu, kad labai mėgo fotografuoti save...

M. K.: Kad menininkė save nuolat fotografavo, matyti ir ekspozicijoje.

E. L.: Pirmąjį fotoaparatą būsima menininkė gavo dovanų iš tėvo, mokydamasi pirmoje gimnazijos klasėje. Tai buvo dumplinės konstrukcijos „Kodak“. Nuo to laiko su fotoaparatu ji nesiskyrė, fotografuodavo savo darbus, mėgo spustelti aparato mygtuką atsistojusi greta jų pati. Tai rodo menininkės prioritetus. Į kūrybą ji žiūrėjo labai rimtai. Aiškus savęs, kaip menininkės, suvokimas išryškėja ir iš to, kad traukdamasi iš Lietuvos, blaškoma po pokario Europą, keldamasi per Atlantą ji gabenosi savo mokyklinius ir studijinius darbus, rodomus pirmoje parodos dalyje. O nuolatinis savęs fotografavimas, man regis, sietinas su egzistencinės vienatvės išgyvenimais. Juk jos kartos, 1944-ųjų, dvidešimtmečiams emigracija reiškė visišką artimųjų, namų, tėvynės praradimą.

M. K.: Kai nebėra artimųjų žvilgsnio, savęs vaizdo iš šalies pakaitalu gali tapti nuotrauka. Tai lyg savivokos forma. Ir kaip menininkės taip pat.

E. L.: Aptikusi tiek daug nuotraukų, nutariau eksponuoti jas ciklų blokais greta įamžintų kūrinių. Vėliau atradau, kad ji pati taip darė. Parodoje rodomi keli autorinių fotoreportažų blokai, jos pačios sugrupuoti originaliuose XX a. 6-ojo dešimtmečio rėmeliuose. Daug kur panašu, kad ji fotografavo save, pritaisiusi fotoaparatą ant stovo. Nuotraukos aiškiai surežisuotos. Įdomus ciklas, kur ji pozuoja dėvėdama nugaros įtvarą (patirtos avarijos pasekmė). Atrodo beveik kaip Rebeka Horn, o dar įtvaro konstrukcija akivaizdžiai dera su kūrinių formomis.

M. K.: Lieka įspūdis, kad visas jos gyvenimas buvo paskirtas menui ir tik menui.

E. L.: Urbaitytė buvo racionali ir nuosekli, tą lėmė jos gyvenimo realybė – daug kartų reikėjo išgyventi tiesiogine šio žodžio prasme. Tai ypač sunku, kai žmogus svetur gyvena vienas. Galbūt tuokart kūryba suteikia saugesnę priebėgą.

M. K.: Iš to, kaip menininkė pasirūpino savo palikimu, kilo įspūdis, kad jai neblogai sekėsi. Gal jos karjeroje vis dėlto buvo kokių nors sėkmingų epizodų?

E. L.: Ji gyveno viena, mokėjo taupyti, teko girdėti, kad savo santaupas buvo sėkmingai investavusi. O dėl karjeros sėkmingumo – nesiimčiau apibendrinimų, nes mes gerai nežinome konteksto. Ji yra dalyvavusi gana solidžiose parodose, pavyzdžiui, „Moterų menininkių darbai ant popieriaus“ Bruklino meno muziejuje, Niujorke (1975), Amerikos dailininkų parodoje Paryžiuje (1975–1976), dalyvavo meno istoriko Roberto Atkinso kuruotoje parodoje „Past/Post/Future“, surengtoje menininkų įkurtoje galerijoje „Pleiades“, Niujorke (1984). Tačiau įvertinti jos kūrybinio palikimo vertę adekvačiai galėtų tik to laikotarpio Niujorko meno scenos ekspertas.

Mano santykis su menininke ir šia paroda yra labiau asmeniškas. Mane labiausiai domino priversto emigruoti menininko situacija laisvame pasaulyje, kuo ji skyrėsi nuo šiapus sienos pasilikusiųjų. Urbaitytė man įdomi ir kaip valinga menininkė, sukūrusi įtaigių darbų, praplečiančių mūsų vietos meno istorijos kontekstą. Tačiau šios parodos pasakojimas yra labiau apie pokyčių laiką ir buvimo be vietos dramą. „Aš [...] suaugau su Niujorku ir negaliu įsivaizduoti, kad jį man reikėtų palikti. Tačiau, mes, pabėgėliai iš Lietuvos, negimėme Amerikoje, ir bent aš nesijaučiu šimtaprocentinė amerikonė. Tačiau kai atvažiuoji į Lietuvą, matai, kad ir jai nebepriklausai.“ (Elena Urbaitis atsako į dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės klausimus, Literatūra ir menas, 1995 m. liepos 22 d.) – ši citata tai taikliai perteikia. Norėjau leisti patiems kūriniams bei menininkės biografijos faktams ir dramatiškų laiko lūžių liudininkams kurti pasakojimą.

Paroda vyksta iki gegužės 20 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje)

Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val., ketvirtadienį 13–20 val., sekmadienį 12–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.14 (982), 2012-04-06