Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 14 (982), 2012 balandžio 06 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Rasa Aukštuolytė: Europa muzikoje(1)
Kalbamės su kompozitoriumi Vytautu Barkausku
Tapybos ir muzikos dialogas: Irma Leščinskaitė ir Viktoras Paukštelis
Živilė Ramoškaitė: Viena tonacija(2)
Lietuvos muzikų padėka Mstislavui Rostropovičiui
Aurimas Minsevičius : Girtas teatru spektaklis(3)
„Keistuolių teatre“ – agitacinė injekcija „Gerbiami piliečiai!“
Danutė Gambickaitė ,Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Visada arti centro(1)
Minint Nidos meno kolonijos metų sukaktį
Dainiaus Liškevičiaus paroda „Be pykčio“ galerijoje „101“ Kaune
Gediminas Kukta: Naujos Europos drąsa(4)
Apie konkursinę „Kino pavasario“ programą „Nauja Europa – nauji vardai“
Krėsle prie televizoriaus
Balandžio 6-12 d.
Balandžio 6–12 d.
Balandžio 6–15
Balandžio 6–15
7 MD: Parodos
Balandžio 6–15
Elenos Urbaitytės-Urbaitis paroda „Pasirinkimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Monika Krikštopaitytė

Spaudos konferencija parodiniame gyvenime suvokiama labai įvairiai. Vienur tylesnėje nei per atidarymą aplinkoje susakoma ta pati informacija, kurią jau galėjai pasiskaityti atsiųstoje anotacijoje, kitur tai – laikas, skirtas duoti interviu televizijoms. Geriausiu atveju galima susitikti su kūrėjais ir užduoti klausimus. NDG spaudos konferencijos išsiskiria iš kitų, į jas visuomet verta ateiti ir ne tik dėl labai patogios salės, gerai parinkto laiko (niekas nežiūri į laikrodį, ar tik ne metas pereiti prie atidarymo), o svarbiausia – čia pateikiamas išplėtotas renginio turinys. Bėda būna kita – viskas papasakojama taip tiksliai, sklandžiai ir ilgai patyrinėjus, kad sunku ką nors įterpti. Todėl šį sykį siūlau hibridinio tipo tekstą, sudarytą iš parodos kuratorės Elonos Lubytės pasisakymo fragmentų per spaudos konferenciją, vėliau žvalgantis po parodą gautų papildomų komentarų ir kelių mano pastabų.

 

Elona Lubytė: Susipažinau su menininke 1992-aisiais, skulptūros „Erdvės skrydis“ prie Spaudos rūmų atidaryme. Bendravome iki 2006-ųjų, menininkės mirties. Savo testamentu ji paliko man realių ir simbolinių įpareigojimų. Šią parodą laikyčiau vieno jų įvykdymu. Išsamiau ją, kaip kūrėją ir asmenybę, pažinau tik dabar. Bendraujant su jos patikėtiniais Niujorke, giminėmis Lietuvoje, perskaičius šūsnį laiškų, dienoraščių kilo noras atkurti chronologinį pasakojimą, įrėmintą asmeninių menininkės išgyvenimų, kūrybinių ieškojimų ir istorinio laiko liudijimų.

 

Į Lietuvą yra sugrįžę ne tik per 2000 menininkės kūrinių, bet ir dokumentų archyvai, puikiai Rūtos Žemaitytės, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojos, sutvarkyti. Taip parodoje atsirado kūriniai, įvaizdinantys anuometinius įvykius, atskleidžiantys sudėtingą Elenos Urbaitytės gyvenimo trajektoriją. Menininkės istoriją norėjosi pasakoti tarsi novelę. Parodą sudaro penkios chronologiškai dėliojamos dalys, atveriančios menininkės kūrybos raidą nuo studijų Lietuvoje ir Vakaruose iki kūrybinės brandos: Lietuva–pokario Europa–per Atlantą (1941–1950); Į Ameriką: Montevalas–Niujorkas (1950–1960); Niujorkas, Long Ailandas (1961–1978); Niujorkas, Long Ailandas (1979–2006); Niujorkas–Lietuva–Niujorkas (1976–2006). Jas įrėmina trys laiko liudijimai: Kazio Daugėlos fotografijos (čia užfiksuota kelionė kaip veidrodis kartojasi Urbaitytės rankraščiuose, šis intarpas atskleidžia laikotarpį nuo nepriklausomos Lietuvos okupacijos, pasakoja apie pasitraukimą į Vakarus, gyvenimą Vokietijoje, Amerikos zonos perkeltųjų asmenų stovykloje, kelionę per Atlantą iki atvykimo į Ameriką); Jono Meko filmas „Lost, lost, lost“ („Prarasta, prarasta, prarasta“, 1976) – sumontuota 1949–1963 m. filmuota medžiaga, fiksavusi lietuvių išeivijos gyvenimą Brukline (jame pasirodo ir Elena Urbaitytė); autorės bičiulio – Algimanto Kezio urbanistinių peizažų nuotraukos kalba apie gyvenimą didmiestyje, vienatvę žvilgančių dangoraižių aplinkoje.

 

Paroda prasideda studijiniais darbais. Po jų seka keliakryptė kūrybos evoliucija, kuriai būdingas konstruktyvus, racionalus, bet ir emocionalus mąstymas, turintis ryšį su pas mus neišplėtota Vytauto Kairiūkščio kūrybos kryptimi. Nuo posezaniškos raiškos, metodų judama pokonstruktyvistinės raiškos kryptimi, regima Bauhauzo mokyklos įtaka (tuo metu aktuali Niujorko scenai) ir einama prie abstraktaus ekspresionizmo. Vienas ryškiausių atradimų parodoje – popartinis laikotarpis, kurio anksčiau ji nėra rodžiusi ar net apie jį užsiminusi. Tai nėra klasikinis popartas, kartais priartėjantis ir prie oparto. Vėliau matome poslinkį į minimalistinę raišką, kur abstraktaus tapybos ekspresionizmo linija perauga į trimačius skulptūrinius objektus. Čia aptinkame išsišakojimą – vienoje linijoje Davido Flavino paveikti šviečiantys objektai, kitoje – ištapyti skulptūriniai objektai. O koliažai ir karpiniai lydi visą jos kūrybos laikotarpį Amerikoje ir brandžiame etape palaipsniui virsta beveik trimačiais.

 

Menininkė labai domėjosi tuo, kas vyksta Niujorko meniniame gyvenime, sąmoningai ir tikslingai stengėsi išsiveržti iš uždaros emigrantų bendruomenės ir įsilieti į bendrą meno sceną. Išgyvenimą užsitikrino dirbdama valstybinės mokyklos dailės mokytoja. Pati rūpinosi savo kūryba ir jos sklaida. Kaip labai taikliai pasakė Lietuvių literatūros ir meno archyvo vedėja Vida Šimėnaitė, menininkė buvo „tikra advokato duktė“. Per visą Lietuvos išeivijos kūrybinio palikimo sugrįžimo istoriją Urbaitytė yra unikali tuo, kaip viską sutvarkė. Testamentu paliko įgaliotus asmenis, kurie tvarkytų jos kūrybos palikimą, paskirstytų kūrinius tarp trijų muziejų (Lietuvos dailės, M.K. Čiurlionio, Šiaulių „Aušros“) ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Paliko pinigų kūriniams pargabenti, antkapiui sukurti. Negana to, paliko pinigų ir Lietuvos tautos fondui Amerikoje su įvairiais įgaliojimais, vienas iš kurių buvo paskirti Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentui E. Urbaitis stipendiją.

 

Žvelgiant į menininkės kūrybos visumą, ji gali pasirodyti margoka, bet čia verta atkreipti dėmesį į norą išbandyti viską, kas vyko po Antrojo pasaulinio karo Niujorke. Ši, greta NDG pastovios ekspozicijos vykstanti paroda kviečia sugretinti menines aplinkas, kūrėjų galimybes laisvai reikštis šiapus (Sovietų Lietuvoje) ir anapus (Vakaruose) sienos, stebėti, kaip anksčiau negalimos jungtys, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mezgasi iš naujo. Perteikti meninių ieškojimų ir istorinių epochos lūžių patirtis, kaip atvirą dramatišką įtampą, padėjo parodos architekčių Julijos Reklaitės ir Ievos Cicėnaitės ekspozicijos sandara bei dizainerės Linos Bastienės grafinis apipavidalinimas.

 

Monika Krikštopaitytė: Yra išleista nemažos apimties knyga „Elena Urbaitis. Darbai ant popieriaus“ (Vilnius, 2000). Ar šie darbai dalyvauja parodoje?

 

E. L.: Stengiausi atrinkti tai, ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru