Pirmiausia dėl pasirinktos Guillaume’o Apollinaire’o pjesės „Teiresijo krūtys“ (vertė Akvilė Melkūnaitė) ir pažado scenoje ją papildyti modernistų manifestais. Ne mažiau domino ir tai, ką nauja žiūrovams pristatys režisierius ir dailininkė Julija Skuratova, prieš kelerius metus sukūrę lėlių teatro kontekste išskirtinį Claudio Monteverdi madrigalinių operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ pastatymą.

Spektaklio tematiką sudaro trys linijos: Apolinaire’o pjesė, modernistų manifestai ir pabaksnojimai šiuolaikiniams politikams. Iš tiesų, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, sunku patikėti, kad Apollinaire’as šią dramą parašė 1903 m., savo idėjomis aplenkdamas laiką kone šimtmečiu. „Teiresijo krūtys“ paliečia moterų emancipacijos, lyties keitimo, gimstamumo mažėjimo temas.

Dramos veiksmas vyksta fiktyvioje erdvėje – išgalvotame Zanzibaro mieste. Pjesė pasakoja apie vyrų valdžios nebepakentusią Terezą, palikusią sutuoktinį ir pasivertusią vyru Teiresijumi. Moterys, paveiktos feministinių idėjų, atsisako savo pareigų, kyla krizė, tad paliktajam vyrui nieko kito nebelieka, kaip tik įgauti moteriškų savybių ir imti gimdyti vaikus. Atrodo, kad inspiracijos kūrybai pakanka, tad kam spektakliui reikalingos dar dvi papildomos linijos?

Žiūrovas paruošiamas spektakliui jau teatro fojė: rodomi įrašai, visa siena nukabinta plakatais su avangardistų teiginiais, kartu tai ir tiesioginė nuoroda į pasirinktą plakatišką lėlių formą. Lėlės sudarytos iš kelių dalių ir keičiasi dėliojamos koliažo principu. Žiūrovų akyse Tereza virsta Teiresijumi. Pačiame spektaklyje regime ne tik Apollinaire’o pjesės personažus, bet ir XX amžiaus pradžios menininkų plejadą – Salvadorą Dali, Antonine’ą Artaud, Pablo Picasso, René Magritte’ą ir daugybę kitų. Juos vaizduoja spalvingos lėlės su realiais menininkų portretais, vieną ar kitą meno srovę atspindinčiais kūnais. Daugiausia dėmesio režisierius sutelkia į Artaud (monologus sako Martynas Nedzinskas) ir Dali (monologus sako Dovydas Stončius), jų monologams naudojami įspūdingi šių kūrėjų portretai-lėlės.

„Teiresijo krūtys“ – ne pirmas Varno lėlių spektaklis (režisieriaus kūrybinis kelias prasidėjo nuo politinio „Šėpos“ teatro, lėlės – vienas iš dažniausiai naudojamų jo spektaklių scenografijos elementų), ir vizualiai gana įspūdingas. Varnas išnaudoja visą scenos erdvę ir apšvietimo galimybes (šviesų dailininkai Vilius Vilutis ir Vytautas Jančiauskas), vienu metu kurdamas keliaaukštę ir keliaplanę lėlių veikimo aikštelę. Režisierius sėkmingai sužaidžia visa scenos mašinerija ir vizualumą kuriančiomis priemonėmis. Videoprojekcijoje (Džiugas Katinas), apimančioje visą scenos erdvę, demonstruojamas René Clairo dadaistinis filmas „Antraktas“, kurį spektaklio pabaigoje dar labiau įprasmina konvejeriu riedantys makabriški mirties įvaizdžiai ir piešiniai su skeletais.

Scenoje keičiasi modernistų meno kūriniai, lėlės puošiamos Dali kurtais papuošalais. Tokių citatų, aliuzijų, metaforų pilnas visas spektaklis, būtent tuo grindžiama jo forma. Žiūrovas skatinamas aktyvuoti savo atmintį, įžvelgti vieno ar kito scenoje vaizduojamo kūrinio pavadinimo asociacijų lauką, tad ir atpažinimo džiaugsmas čia keliamas kubu. Tačiau citatos ir lieka citatomis, jos tik atsineša savo kontekstą, o platesnių prasmių neatveria.

Manifestai, kaip ir šiuolaikiniai politiniai kontekstai, užgožia Apollinaire’o pjesės liniją, kuri dabar nebėra utopija. Tad ir aliuzijos į Lietuvą atrodo dirbtinokai ir deklaratyviai – tarpais pasirodanti Gedimino pilis erzina taip pat kaip iš šachmatų figūrų sudėliotas Lietuvos žemėlapio kontūras atkurtame „Nusiaubtos šalies“ variante. Vis dėlto spektaklio pabaigoje išaiškėja, kad jo pagrindiniai stebėtojai yra ne žiūrovai, o plokšti butaforiniai politikų biustai užmerktomis akimis, per visą spektaklį stovėję scenoje. Vainius Sodeika – Apollinaire’as apipurškia nuodais ar dezinfekuoja miegančių, sapnuojančių, prieš skaudžias problemas užsimerkusių valdžios atstovų galvas.

Gintaras Varnas sukuria scenoje judrų ir dinamišką reginį. Koliažo principo, fragmentiškumo nestokoja ir spektaklio turinys, ir jo forma, sąmoningai ardanti tolygų veiksmo vystimąsi ir apsunkinanti spektaklio žiūrėjimą. Režisierius, susitelkęs į spektaklio formą ir modernistų apologiją, pametė ir sulydė numanomas ir norėtas išreikšti idėjas. Spektaklio turinys pernelyg sudėtingas, perkrautas aliuzijų, modernistų manifestai virto tiesiog nekontekstualiais pasisakymais.

Praėjusio amžiaus pradžios avangardistinėje pjesėje – tiek nuorodų į meną ir jo kūrinius, atverta tiek politinių kontekstų, kad apskritai tai spektaklis apie viską ir apie nieką. Sprendžiant iš paskutinių Varno darbų, atrodo, kad režisierius gręžiojasi atgal. Praeityje liko keli skirtingi ir ryškūs jo kūrybos etapai – „Šėpos“ teatro politinės satyros, barokinės estetikos pripildyti spektakliai, puikus Kauno dramos teatro etapas. Režisieriui įkūrus teatrą „Utopia“, jau sunku nusakyti, kokią temą jis nuosekliai vysto savo darbuose. Nenuostabu, kad po režisieriaus kūrybinę biografiją gerokai per anksti apibendrinančio spektaklio „Publika“ ore tvyrojo klausimas – o kas gi toliau? Praėjus daugiau nei metams po premjeros jis vis dar lieka atviras.

„7 meno dienos“ Nr.13 (981), 2012-03-30