Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Filantropas Rostropovičius ir viskam abejingi muzikantai


Minint neeilinį nūdienos menininką


Gedmintė Samsonaitė

Share |
Zakhar Bron, Ivan Monighetti ir Juozas Domarkas.
D.Matvejevo nuotr.
Du kovo mėnesio šeštadienius Lietuvos nacionalinė filharmonija paskyrė Mstislavui Rostropovičiui – 85-osioms gimimo ir 5-osioms mirties metinėms paminėti.

Paprastai Rostropovičiui skirti koncertai žavi pakviestų žymių atlikėjų pavardėmis. Šįsyk pirmąjį šeštadienį (kovo 24 d.) Johanneso Brahmso Koncertą smuikui, violončelei ir orkestrui atlikti atvyko smuikininkas Zakharas Bronas ir violončelininkas Ivanas Monighetti. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Juozas Domarkas.

 

Proga graži ir verta paminėti – Rostropovičius, vienas žymiausių pasaulio violončelininkų, vertinamas dirigentas ir pianistas, žmogaus teisių gynėjas ir filantropas, nuveikė labai daug Lietuvos labui: jo įkurtas labdaros fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ padėjo ir paskatino ne vieną gabų vaiką tobulėti, neabejoti savo pasirinktu keliu. Ne kartą Nacionalinėje filharmonijoje buvo rengiami Rostropovičiaus fondo koncertai, kuriuose grodavo jaunieji muzikai. Reikia pripažinti – daugumos jų pasirodymai buvo tiesiog puikūs, o jeigu kai kas skambėdavo ne taip – tą atpirkdavo jaunų atlikėjų noras muzikuoti, entuziazmas, neabejingumas tam, ką daro.

 

Koncerte skambėjo du kūriniai: Ludwigo van Beethoveno 5-oji simfonija ir Johanneso Brahmso koncertas smuikui, violončelei ir orkestrui. Tai kompozitorių darbai, kurie jau senų seniausiai yra tapę populiariaja klasika – jei ne Brahmso, tai Beethoveno kūrinį žino netgi ne itin muzikoje susigaudantis žmogus. Taigi buvo atlikti kūriniai, kuriuos turbūt visi filharmonijoje susirinkę klausytojai moka mintinai, bet tai nėra blogai, nes jų meninė vertė nuo to nė kiek nesumenkėja.

 

Beethoveno 5-ąją simfoniją orkestras pagrojo neblogai – daug geriau nei įprastai. Galbūt dėl to, kad šįsyk dirigavo pats Domarkas, pažįstantis savo orkestrą ne vienus metus, o galbūt ir dėl to, kad klasicistinė muzika nėra techniškai sudėtinga, todėl daugumai orkestro narių turbūt nebuvo sunku išmokti ir tvarkingai sugroti savo partijas. Vis dėlto kai kurie dalykai nesikeičia – orkestras „dirbo“ kaip visada, o ne muzikavo. Kadangi Beethoveno simfonija – tai kūrinys, kurį daugelis muzikantų ir muzikos mylėtojų atpažintų iš bet kurio takto, gaila, kad tikrai neblogai buvo atlikta tik pirmoji dalis, perėjimas iš trečiosios į finalą bei finalas tose vietose, kur orkestras galėjo groti forte. Trūko subtilumo, kontrastų, o svarbiausia – neformalaus požiūrio į tai, kas grojama. Turbūt tinkamas požiūris, nusistatymas ir yra didžiausia šio orkestro blogybė, prieš kurią net dirigentas bejėgis.

 

Kiekvieną sykį klausant šio orkestro grojimo, ypač tuomet, kai nediriguoja Domarkas, iškyla klausimas: ar įmanoma būti abejingesniam muzikai, nei dauguma tų, kurie sėdi nacionalinio simfoninio orkestro kėdėse? Galbūt pats laikas į orkestro muzikantų gretas įlieti „šviežio kraujo“? Kasmet Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleidžia ne vieną gabų, norintį tobulėti muziką, todėl tikrai keista, kad jų beveik nesimato didžiuosiuose Lietuvos orkestruose. Žinoma, dažniausiai patirtis vertinama labiau už jaunatvišką entuziazmą, bet šiuo atveju toks entuziazmas neleistų aplinkiniams „apkerpėti“ ir įpūstų gyvybės atliekamai muzikai.

 

Tikėjausi, kad antrojoje koncerto dalyje išgirsiu puikiai atliekamos muzikos. Vis dėlto šiek tiek nusivyliau. Orkestras Brahmsą grojo prasčiau nei Beethoveną – šiek tiek groteskiškai skambėjo kai kurios pučiamaisiais instrumentais „pro šoną“ atliekamos frazės. Buvo labai keista ir kiek netikėta, kad vienas solistų – garbusis smuikininkas Z. Bronas – kai kur grojo netikslaus aukščio garsus. O gal tiesiog nespėjo susiderinti smuiko? Šiaip ar taip, garsas, kurį sugebėjo išgauti šis atlikėjas, buvo tikrai nepakartojamas – minkštas, dainingas ir atpirko visa kita. O violončelė skambėjo puikiai. I. Monighetti atlikimas pasirodė įdomus, atlikėjas lanksčiai prisiderino prie kito solisto bei orkestro ir kartu sugebėjo išlaikyti savastį. Nors ir pasitaikė nesklandumų, šį kūrinį buvo verta išklausyti jei ne dėl inspiruojančios Brahmso muzikos, tai dėl neeilinių atlikėjų.

 

Negaliu nesusilaikyti nepakomentavusi publikos reakcijos. Šįsyk, kas yra mažų mažiausiai pagirtina, bent jau niekas neplojo vidury simfonijos ar koncerto, kaip kad neretai nutinka. Tiesa, turbūt dėl to, kad salėje sėdėjo nemažai muzikų ar išsilavinusių klausytojų. Tokiu atveju kyla dar vienas klausimas: ar išsilavinusi publika Lietuvoje iš tiesų tokia nereikli? Ar užtenka pamosuoti garsiomis pavardėmis „palei nosį“, kad klausytojas pro ausis praleistų muzikantų klaidas? Be abejo, nėra būtina nušvilpti atlikėjų vien dėl to, kad kažką padarė ne visai taip, kaip turėjo, bet ar verta ploti atsistojus ir šaukti bravo? Ne moksleivių grojimo paklausyti juk einame, o profesionalų, šįsyk ir neeilinių, dėl to tikrai nebūtina lipti iš savo kėdžių padėkoti už pasirodymą scenoje. Muzikų pasaulyje neretai skundžiamasi, kaip lietuvių klausytojai nemoka atsirinkti to, kas vertinga. Panašu, kad ir nelabai stengiasi.

 

Negalėčiau teigti, kad koncertas buvo blogas. Neretai būna didesnių ar mažesnių nesklandumų, netikslumų ar netobulumų, ir eiliniuose koncertuose už juos galėtų būti atleista. Vis dėlto koncertas skirtas Rostropovičiui, neeiliniam menininkui, todėl tikrai buvo įmanoma pasistengti labiau ar bent jau vienam vakarui nusimesti abejingumą, atsibusti ir suprasti, kad muzikavimas nėra mechaninis darbas.


„7 meno dienos“ Nr.13 (981), 2012-03-30

Versija spausdinimui

Komentarai

wG0dGbsGb, 2017-03-22 14:17

Thanks for the info. My father used to work for a company in lexington ky, but he got to old to keep working there. He was struck with Al2;1imer&#8ze7hs disease and … why am I telling you this? I don’t even know you people.

Gabrielė, 2012-04-13 01:52

Nuo kada į 7md straipsnius rašyti kviečiami aliteratūs tik ką mokyklą baigę vaikai?

muzkult, 2012-04-05 21:19

Iš tikrųjų mes turime gausų pasirinkimą į kokį koncertą nueiti,kokį solistą pasirinkti.Šiame koncerte nebuvau,todėl negaliu šia tema įsiterpti.Tačiau kritikė mane nustebino savo "įstabiu" braižu.Ar ir jūsų gretose nebėra tokių,kurie galėtų profesionaliai atlikti savo darbą?Pastebėjau,kad apie vertus stiprios recenzijos koncertus praktiškai niekas nerašo.Kame priežastis?Ar Jūs manote,kad skaitytojui įdomiau kartu su Jumis mindžiotis po molį?O gal skaitytojui būtų naudingiau tiesiog "pasikrauti" iš sodraus,pilno įspūdžių rašinio..To ir linkiu-"įlieti šviežio kraujo" ir į kritikų gretas.

muzikantas, 2012-04-04 22:47

aciu straipsnio autorei, kad pazere siek tiek kritikos. viskas labai teisingai parasyta, pats jei uzsiimciau rasymu, buciau rases zymiai "ziauriau". gaila tu komentatoriu, kurie taip gerai "supranta muzika", bet is tikro tiesiog pataikauja, garsiom pavardem. Bronas tikrai yra labai gerbtina asmenybe muzikos pasaulyje, ypac kaip pedagogas, taciau taip pasirodyti scenoje, mano nuomone negalima. O apie orkestra isviso yra atskira kalba...

Aurelija, 2012-04-04 14:38

Matosi, jog teksto autore - tikra filantrope, tik kad aukstojo mokslo matyt dar nebaigusi...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti