Zakhar Bron, Ivan Monighetti ir Juozas Domarkas. D.Matvejevo nuotr.
Du kovo mėnesio šeštadienius Lietuvos nacionalinė filharmonija paskyrė Mstislavui Rostropovičiui – 85-osioms gimimo ir 5-osioms mirties metinėms paminėti.
Paprastai Rostropovičiui skirti
koncertai žavi pakviestų žymių atlikėjų pavardėmis. Šįsyk pirmąjį šeštadienį
(kovo 24 d.) Johanneso Brahmso Koncertą smuikui, violončelei ir orkestrui
atlikti atvyko smuikininkas Zakharas Bronas ir violončelininkas Ivanas
Monighetti. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Juozas Domarkas. Proga graži ir verta
paminėti – Rostropovičius, vienas žymiausių pasaulio violončelininkų,
vertinamas dirigentas ir pianistas, žmogaus teisių gynėjas ir filantropas,
nuveikė labai daug Lietuvos labui: jo įkurtas labdaros fondas „Pagalba Lietuvos
vaikams“ padėjo ir paskatino ne vieną gabų vaiką tobulėti, neabejoti savo
pasirinktu keliu. Ne kartą Nacionalinėje filharmonijoje buvo rengiami
Rostropovičiaus fondo koncertai, kuriuose grodavo jaunieji muzikai. Reikia
pripažinti – daugumos jų pasirodymai buvo tiesiog puikūs, o jeigu kai kas
skambėdavo ne taip – tą atpirkdavo jaunų atlikėjų noras muzikuoti, entuziazmas,
neabejingumas tam, ką daro. Koncerte skambėjo du kūriniai:
Ludwigo van Beethoveno 5-oji simfonija ir Johanneso Brahmso koncertas smuikui,
violončelei ir orkestrui. Tai kompozitorių darbai, kurie jau senų seniausiai
yra tapę populiariaja klasika – jei ne Brahmso, tai Beethoveno kūrinį žino
netgi ne itin muzikoje susigaudantis žmogus. Taigi buvo atlikti kūriniai,
kuriuos turbūt visi filharmonijoje susirinkę klausytojai moka mintinai, bet tai
nėra blogai, nes jų meninė vertė nuo to nė kiek nesumenkėja. Beethoveno 5-ąją
simfoniją orkestras pagrojo neblogai – daug geriau nei įprastai. Galbūt dėl to,
kad šįsyk dirigavo pats Domarkas, pažįstantis savo orkestrą ne vienus metus, o
galbūt ir dėl to, kad klasicistinė muzika nėra techniškai sudėtinga, todėl
daugumai orkestro narių turbūt nebuvo sunku išmokti ir tvarkingai sugroti
savo partijas. Vis dėlto kai kurie dalykai nesikeičia – orkestras „dirbo“ kaip
visada, o ne muzikavo. Kadangi Beethoveno simfonija – tai kūrinys, kurį
daugelis muzikantų ir muzikos mylėtojų atpažintų iš bet kurio takto, gaila, kad
tikrai neblogai buvo atlikta tik pirmoji dalis, perėjimas iš trečiosios į
finalą bei finalas tose vietose, kur orkestras galėjo groti forte. Trūko subtilumo, kontrastų, o
svarbiausia – neformalaus požiūrio į tai, kas grojama. Turbūt tinkamas
požiūris, nusistatymas ir yra didžiausia šio orkestro blogybė, prieš kurią net
dirigentas bejėgis. Kiekvieną sykį
klausant šio orkestro grojimo, ypač tuomet, kai nediriguoja Domarkas, iškyla
klausimas: ar įmanoma būti abejingesniam muzikai, nei dauguma tų, kurie sėdi
nacionalinio simfoninio orkestro kėdėse? Galbūt pats laikas į orkestro
muzikantų gretas įlieti „šviežio kraujo“? Kasmet Lietuvos muzikos ir teatro
akademija išleidžia ne vieną gabų, norintį tobulėti muziką, todėl tikrai
keista, kad jų beveik nesimato didžiuosiuose Lietuvos orkestruose. Žinoma,
dažniausiai patirtis vertinama labiau už jaunatvišką entuziazmą, bet šiuo
atveju toks entuziazmas neleistų aplinkiniams „apkerpėti“ ir įpūstų gyvybės atliekamai
muzikai. Tikėjausi, kad antrojoje
koncerto dalyje išgirsiu puikiai atliekamos muzikos. Vis dėlto šiek tiek
nusivyliau. Orkestras Brahmsą grojo prasčiau nei Beethoveną – šiek tiek
groteskiškai skambėjo kai kurios pučiamaisiais instrumentais „pro šoną“
atliekamos frazės. Buvo labai keista ir kiek netikėta, kad vienas solistų –
garbusis smuikininkas Z. Bronas – kai kur grojo netikslaus aukščio garsus.
O gal tiesiog nespėjo susiderinti smuiko? Šiaip ar taip, garsas, kurį sugebėjo
išgauti šis atlikėjas, buvo tikrai nepakartojamas – minkštas, dainingas ir
atpirko visa kita. O violončelė skambėjo puikiai. I. Monighetti atlikimas
pasirodė įdomus, atlikėjas lanksčiai prisiderino prie kito solisto bei orkestro
ir kartu sugebėjo išlaikyti savastį. Nors ir pasitaikė nesklandumų, šį kūrinį
buvo verta išklausyti jei ne dėl inspiruojančios Brahmso muzikos, tai dėl
neeilinių atlikėjų. Negaliu nesusilaikyti
nepakomentavusi publikos reakcijos. Šįsyk, kas yra mažų mažiausiai pagirtina,
bent jau niekas neplojo vidury simfonijos ar koncerto, kaip kad neretai nutinka.
Tiesa, turbūt dėl to, kad salėje sėdėjo nemažai muzikų ar išsilavinusių
klausytojų. Tokiu atveju kyla dar vienas klausimas: ar išsilavinusi publika Lietuvoje
iš tiesų tokia nereikli? Ar užtenka pamosuoti garsiomis pavardėmis „palei nosį“,
kad klausytojas pro ausis praleistų muzikantų klaidas? Be abejo, nėra būtina
nušvilpti atlikėjų vien dėl to, kad kažką padarė ne visai taip, kaip turėjo,
bet ar verta ploti atsistojus ir šaukti bravo?
Ne moksleivių grojimo paklausyti juk einame, o profesionalų, šįsyk ir
neeilinių, dėl to tikrai nebūtina lipti iš savo kėdžių padėkoti už pasirodymą
scenoje. Muzikų pasaulyje neretai skundžiamasi, kaip lietuvių klausytojai
nemoka atsirinkti to, kas vertinga. Panašu, kad ir nelabai stengiasi. Negalėčiau teigti, kad
koncertas buvo blogas. Neretai būna didesnių ar mažesnių nesklandumų,
netikslumų ar netobulumų, ir eiliniuose koncertuose už juos galėtų būti atleista.
Vis dėlto koncertas skirtas Rostropovičiui, neeiliniam menininkui, todėl tikrai
buvo įmanoma pasistengti labiau ar bent jau vienam vakarui nusimesti
abejingumą, atsibusti ir suprasti, kad muzikavimas nėra mechaninis darbas.
„7 meno dienos“ Nr.13 (981), 2012-03-30
|