Algirdo Dausos „Markizas ir piemenaitė“ (1978) atskleidžia
sovietinių lietuvių fantazijas apie gražią, todėl ir nelaimingą meilę. Į kaimą,
kur gyvena lietuvaitė Saulė (Rasa Kirkilionytė), iš dangaus nusileidžia
prancūzas Andrė. Aplink vyksta karas, bet lietuvaitė slapta slaugo sužeistą
„Normandijos-Nemuno“ lakūną. Prancūzo neįsimylėti negalima, tik jis pasveikęs
išvyks, o Saulė lauks savo meilės, matyt, visą likusį gyvenimą. Bet „Markizas ir
piemenaitė“ – ne melodrama, nes iki gryno žanro lietuviai negali nusileisti.
Užtat tariamos poezijos ir visokių grožybių – su kaupu. Ir gerų teatro aktorių –
Kazimiera Kymantaitė, Vladas Bagdonas, Regina Zdanavičiūtė vaidina sodrius
antrojo plano personažus. Prancūzai filme taip pat rinktiniai – baleto šokėjas
Valdemaras Chlebinskas, rašytojas Rimas Šavelis ir Juozas Budraitis, kuris
kine, ko gero, nevaidino tik japono.
Lietuvis antropologas Mantas Kvedaravičius ne vienus metus praleido
kariaujančioje Čečėnijoje. Iš jo mokslinių stebėjimų prieš kelerius metus
Suomijoje gimė filmas „Barzakh“ (LTV, balandžio 2 d. 21.30), susilaukęs didelio
tarptautinio atgarsio. „Barzakh“ subtiliai rodo režimo aukų artimųjų
išgyvenimus, jų bandymus sužinoti apie dingusius savo vyrus ir vaikus, jų
likimus.
LTV2 (5 d. 19.30) pradės ilgą kelionę į XX amžių.
Juozo Javaičio filmas „Česlovo Milošo amžius“ pasakoja apie Lietuvoje gimusį didį
lenkų poetą, Nobelio premijos laureatą Czesławą Miłoszą, kuris save laikė LDK
piliečiu. Ateinantį ketvirtadienį LTV2 parodys pirmą filmo dalį. Javaičio sumanymas man
priminė vieno filmo pavadinimą: „Gyvenimas – tai romanas“.
Visi rašome savo gyvenimų romanus, bet neduokdie atsidurti „lietuviškame
Tvin Pykse“. Taip Garliavą pavadino lenkų „Newsweek“ žurnalistas. Šiąnakt
žiniose išgirdau prancūzų prezidento kreipimąsi į žiniasklaidą ir prašymą nerodyti
Tulūzos žudiko nufilmuotų vaizdų. Pagalvojau, ar mūsų Prezidentė galėtų
paprašyti nerodyti praėjusį penktadienį Garliavoje nufilmuotos
priešais policijos kameras suvaidintos pasibaisėtinos isterijos, kuri pirmiausia
žeidžia vaiką, bet paskui – ir mus.
Pavargusiems nuo lietuviškų aistrų siūlau pasižiūrėti kelis filmus, galinčius
bent kiek sutaikyti su gyvenimu. Britų nepriklausomo režisieriaus Joelio
Hopkinso „Paskutinis šansas įsimylėti“ (LNK, 1 d. 23.15) remiasi ta keista
„chemija“, kuri kartais atsitinka tarp aktorių. Siužetas banalus – pagyvenęs
vienišas išsiskyręs amerikietis, kurį vaidina Dustinas Hoffmanas, atvyksta į
Londoną dalyvauti dukters vestuvėse. Atsitiktinai jo sutikta Emmos Thompson
herojė Keit taip pat vieniša. Šis susitikimas abiem, ko gero, yra paskutinis šansas pakeisti gyvenimą. Filmą
rekomenduočiau ir Londono gerbėjams – netikėtai romantiško miesto „Paskutiniame
šanse įsimylėti“ labai daug.
Jasmilos Žbanić „Pakeliui“ (LTV2, 4 d. 22.20) nukels į kitą garsų miestą
Sarajevą. Kadaise buvęs Balkanų daugiakultūriškumo simboliu, jis vis dar bando
atsigauti po tragiškos XX a. pabaigos apsiausties. Sarajeve gyvena filmo herojų
pora Luna ir Amaras. Luna yra stiuardesė, jai puikiai sekasi, bet Amaras
netenka darbo, jam pakiša koją alkoholis. Poros problemos vis auga – Luna
nesėkmingai bando pastoti, Amaras negali pamiršti praeities, jis vis labiau
žavisi islamu ir tampa atsivertėliu salafitu. Lunai islamo požiūris į moterį
nepriimtinas. Ji bus priversta rinktis: siekti išsaugoti vyrą ir meilę, ar
išsaugoti save? Žbanic nevengia publicistikos, bet, ko gero, tai neišvengiama,
jei nori platesniam žiūrovų ratui suprantamai prabilti apie šiuolaikinių
Balkanų, kur pilietinio karo žaizdos vis dar neužsivėrė, problemas.
„Pakeliui“ rodo, kaip religija moko nepakantumo kitiems. Timo Burtono 1990
m. filmas „Edvardas Žirkliarankis“ (TV3, 31 d. 14.40) moko, kaip atsikratyti
nepakantumo. Johnny Deppo herojus liko nebaigtas. Jis gavo mylinčią širdį,
lankstų protą ir didelį talentą, bet jo kūrėjas mirė, ir Edvardas kelia baimę
savo metalinėmis rankomis. Juolab kad jis gyvena amerikietiškoje Garliavoje,
kuri nenori gerbti kitokių žmonių. Bet atsiras tikra fėja – „Avon“ agentė, kuri
padės Edvardui.
Burtonas filme supina pasaką, fantastinio kino ir 3-iojo dešimtmečio
vokiečių ekspresionizmo estetiką, animaciją ir postmodernistinį požiūrį į
simbolišką „kitą“. Sako, kad Edvardą norėjo vaidinti Michaelas Jacksonas, jis
net dalyvavo aktorių atrankoje. Bet režisierius pasirinko Deppą. Tai buvo
pirmasis jų bendras filmas ir, kaip žinome, gražios draugystės pradžia.
Jūsų –
Jonas Ūbis