Paskutinėms festivalio dienoms, kai į Vilnių pagaliau susirenka svečiai ir konkursinių filmų kūrėjai, kai vyksta susitikimai, apdovanojimai, seminarai, konferencijos ir priėmimai, deja, jau nebelieka entuziazmo. Dauguma filmų, kurių laukiau, pamatyti, šventės šurmulys tapo rutina, reikia pradėti ruoštis kitoms pavasario šventėms. Paskutinės festivalio dienos – tai dar bandančių suskubti į paskutinį traukinį laikas. Ir tų, kurie pasitiki lietuvių žiūrovų skoniu – jiems rengiamos papildomos populiariausių „Kino pavasario“ filmų peržiūros. Vis dėlto apie žiūrovų skonį – arba gerai, arba nieko. Laikas mintyse sudėlioti nuosavus šio festivalio atradimus.

Pirmasis – Werneris Herzogas. Turint omenyje gyvą šiuolaikinio kino klasiką, tai skamba paradoksaliai, bet jo „Gilyn į prarają“, vis dėlto buvo netikėtas. Ypač filmo pradžia, kai girdime Teksaso kalėjimo, kur vykdomos mirties bausmės, dvasininko monologą. Jis kalba tokias banalybes apie save ir Dievą, kad pagavau save klausiant, kas atsitiko Herzogui? Tačiau netrukus pasigirdo pritrenkiantis režisieriaus klausimas ir supratau, kad jis puikios formos. Kai dvasininkas pradeda egzaltuotai pasakoti, kaip palydėjęs Anapilin nuteistąjį mirties bausme jis mėgsta išvykti į gamtą, žaisti golfą, miškelyje stebėti elnius ir voveraites, už kadro pasigirsta Herzogo balsas: „Papasakokite, prašom, plačiau apie savo susitikimus su voveraitėmis.“ Klausimas išmuša iš vėžių filmo herojų ir jis pradeda kalbėti kaip žmogus.

„Gilyn į prarają“ Herzogas pasirinko sunkią ir kino ne kartą analizuotą temą – mirties bausmę. Bet Herzogo filmas nepanašus į kitus. Kaip ir dauguma šio režisieriaus filmų, „Gilyn į prarają“ – su teze. Ji paprasta – mirties bausmės negali būti. Tai – už žmogiškumo ribų. Herzogas tezę įrodo pasitelkęs žmones, kurių dauguma susijusi su viena byla, kai 2001 m. spalį kažkokiame Teksaso valstijos miestelyje buvo žiauriai nužudyti trys žmonės. Nužudyti tik todėl, kad du nesubrendėliai užsigeidė vienos savo aukų mašinos. Netrukus nusikaltėliai buvo sugauti. Herzogas susitiko su vienu prieš pat jam įvykdant bausmę, susitiko su kitu bei su kūdikio besilaukiančia jo žmona ir taip pat kalinčiu tėvu, su aukų artimaisiais, policininkais ir su buvusiu kalėjimo sargu, išgyvenančiu vertybių krizę. Galima tik stebėtis, kaip Herzogas sugeba išlikti toks pakantus žmogiškoms silpnybėms ir kvailybei, bet „Gilyn į prarają“ ne tik įrodo tezę. Herzogas sukūrė sukrečiantį Amerikos provincijos kasdienybės portretą, kur nusikaltimai ir begalinis infantilumas neįtikėtinai tarpusavyje susiję, ir reikia siaubingo sukrėtimo, kad pirmąkart susimąstytum apie gyvenimo prasmę.

Kito Wernerio Herzogo filmo (kurtas kartu su Dmitrijumi Vasiukovu) „Laimingi žmonės: metai taigoje“ herojai apie gyvenimo prasmę, matyt, mąsto dažnai. Filmo kūrėjai metus stebėjo savo herojus – vieno Sibiro kaimelio medžiotojus. Jų sunkią buitį ir laimingą vienatvę taigoje. Herzogas šįkart net žodžiais išsako filmo teiginį – laimingas gali būti tik tas žmogus, kuris renkasi ne trumpalaikę naudą, o laisvę ir vienatvę. Būtent tokie yra filmo herojai, kurie pasijunta laimingi, kai ateina laikas vykti į beveik pusę metų trunkančią medžioklę. Ten jie bus kartu su savo šunimis, atskirti nuo pasaulio šimtų kilometrų ir Sibiro speigo.

Viktoro Kosakovskio filmas „Tegyvuoja antipodai!“ užburia iškart, vos tik aplūžęs traktorius kažkur Argentinoje pradeda leisti dūmus žaismingos melodijos ritmu. Kosakovskis rodo gyvenimą kaip prieš mūsų akis vykstančią nesibaigiančią misteriją, kur net menkiausiam gyviui tenka svarbus vaidmuo. Žiūrėdama filmą pagalvojau, kad tik Kosakovskis gali taip nufilmuoti pasaulį, kuriame gyvename. Niekas kitas to nepakartos. Tik jis gali taip nufilmuoti vikšrą, kuris netrukus taps peteliške, – atrodys, jog vikšras suvokia vaidinąs Kosakovskio filme. Kad tai suvokia Čilės kalnuose paskui savo šeimininką, tarsi jis grotų Hamelno dūdele, sekančios katės ar oriai iš tvartelio Baikalo pakrantėje išeinanti karvė. Kosakovskis pats yra filosofas, bet jo filme gyvenimo išmintį formuluoja ir patvinusios Argentinos upės keltininkai broliai, ir mergina, kuri po mirties nori tapti vandeniu. „Tegyvuoja antipodai!“ filosofija gimsta iš gyvenimo stebėjimo ir jo dėsnių suvokimo.

Gyvenimo dėsnių mokosi ir jaunieji Christiano Jimenezo filmo „Bonsai“ herojai Chulijas ir Emilija. Tik mokosi kitaip – mylėdamiesi ir skaitydami literatūros klasikus. Bet išbandymas Proustu (perskaityti visus tomus, kas vakarą skaitant po porą puslapių, prireiktų dvidešimties metų), matyt, abiem pasirodė per sunkus. Po aštuonerių metų Chulijas prisimins tą meilės istoriją ir pradės rašyti romaną. Juk rašymas – taip pat būdas pažinti save. Po „Bonsai“ pasakojimo sluoksniu glūdintis turinys pilnas paslėptų užuominų, kurias šifruoti – vienas malonumas. Kad ir užuominą į sureikšmintus šių dienų skaitalus, kai populiaraus rašytojo susitikime su skaitytojais kritikas pateikia jo meistriškumo ir filosofiškumo įrodymą: nuo vėžio mirštantis knygos personažas masturbuojasi, o tai reiškia gyvybės pergalę. Tik aš iškart prisiminiau ne madingas knygas, o Larso von Triero filmus.

„Bonsai“ – atrodo netradicinis šiais laikais jausmų ugdymo filmas. Jauni jo personažai nevartoja narkotikų, nenusikalsta, nesikeikia, neužsiima prostitucija, nevažinėja iš vieno pasaulio krašto į kitą, neieško savo tapatybės, neišgyvena vaikystės traumų, neserga Dauno sindromu, vėžiu ar kokia nors kita nepagydoma liga.

Bet dauguma „Kino pavasario“ filmų vis dėlto atakavo žiūrovų jausmus ir instinktus. Tai dažnai galima paaiškinti gana paprastai – asmeninė kūrėjų patirtis dar gana menka, jie nori pritrenkti žiūrovus forsuotu dramatizmu, todėl toks dažnas šių dienų kine mirties, prievartos, nepagydomos ligos motyvas. Net viename juodžiausių festivalio filmų „Pasikalbėkime apie Keviną“, nepaisant atskleistos iki šiol tabuizuotos temos – motinos nemeilės savo vaikui, režisierė Lynne Ramsay griebiasi efektingo montažo ir tokios pat efektingos ryškių spalvų (beveik kiekviename filmo epizode dominuoja arba šalta mėlyna, arba raudona) dramaturgijos, kad užmaskuotų pasakojimo tuštumas. Paviršutiniškų efektų išvengė Agnieszkos Holland „Tamsoje“. Šių dienų kinas (žinoma, ir literatūra) vis dažniau pasakoja autentiškas istorijas, kurios anksčiau galėjo pasirodyti nepriimtinos, nes yra pernelyg „netaisyklingos“, nepatvirtinančios tradicinio pasaulio padalijimo į šviesą ir tamsą. Dabar to „netaisyklingumo“ vis labiau prireikia kūrėjams, norintiems paskatinti žiūrovus galvoti. „Tamsos“ herojai – būrelis Lvovo kanalizacijos kanaluose besislapstančių iš geto pabėgusių žydų ir jų gelbėtojas, vagišius Leopoldas Socha – atranda savyje visko: ir gėrio, ir blogio. „Tamsoje“ priverčia tiesiog fiziškai išgyventi personažų dramą. Bet kartu jis liudija ir režiserės drąsą – rodyti žmogaus pakilimą, priartėti prie evangelinių tiesų. Kino režisūra apskritai yra drąsių ir smalsių žmonių profesija. Tokių, kurie gali viename filme paklausti ir apie voveraites, ir apie tai, ką žmogus jaučia žinodamas, kad po dešimties dienų mirs. Ir išklausyti abu atsakymus. Režisierių, kurie nemėgsta seilėtis ir pataikauti kukurūzus salėje kremtantiems žiūrovams. Tokių režisierių ne tiek jau ir daug. Jie – greičiau išimtis, o ne taisyklė. Bet šiemet „Kino pavasaryje“ tokių drąsios režisūros pamokų buvo.

P. S. Ar panašių išimčių buvo lietuviškoje festivalio programoje, skaitykite kitame „7md“ numeryje.

„7 meno dienos“ Nr.13 (981), 2012-03-30