Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 12 (980), 2012 kovo 23 d. > Teatras > Perpratusi aktoriaus prigimtį
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Perpratusi aktoriaus prigimtį


Danos Rutkutės jubiliejui


Irena Aleksaitė

Share |
1995 m. „Kristoforas“ Danai Rutkutei už knygą „Mano jaunystės teatras“. J.Staselio nuotr.
Vyriausioji mūsų teatrologų karta įžengė į jubiliejinę atkarpą. Tik ką minėjome Antano Vengrio šimtmetį ir visai netikėtai priartėjo Danos Rutkutės devyniasdešimtmetis. Abi datos – tikrai fantastinės, juo labiau kad teatrologo profesija – ne romantiškas pasivaikščiojimas mėnesienoje, o nuolatinis konfliktinis kibirkščiavimas...

Dana Rutkutė sukaupė kaip reta daug talentų: viena iškiliausių mūsų teatrologų, viena pirmųjų radijo ir televizijos diktorių, jaunystėje labai sėkmingai debiutavusi kaip artistė, atkreipusi į save tokių žymių režisierių kaip Romualdas Juknevičius ir Juozas Miltinis dėmesį; paragavusi ir mokytojos duonos... kiekvienoje šių sferų palikusi ryškų pėdsaką dėl savo išskirtinių gabumų, nepaprasto darbštumo ir sąžiningumo.

 

Gaila, kad jos aktorinė karjera iš pradžių Vilniaus „Vaidilos“ teatre, o vėliau Vilniaus dramoje (tuo metu ji vadinosi Miesto teatru) truko neilgai. Turėdama nepaprastai gerus aktorinius duomenis, nebaigusi jokių teatrinių studijų, Dana Rutkutė ir viename, ir kitame teatre iškart gavo vaidinti pagrindinių herojų vaidmenis. Buvo, matyt, nepaprastai imli, daili, elegantiška jauna panelė. Kaip rašo Dana Rutkutė, pamatęs ją per egzaminą, rašytojas Vincas Krėvė, dėstęs Vilniaus universitete užsienio literatūrą, – „Ko klausė? Iš literatūros – nieko. Pasidomėjo, iš kokio krašto kilusi. Pasakė, jog esu tikra „auksaplaukė lietuvaitė“, ir pasirašė, linkėdamas sėkmingai studijuoti toliau...“ (Dana Rutkutė, Mano jaunystės teatras, Vilnius, „Unitas“, 1994, p. 6.).

 

Apie savo aktorystę Dana Rutkutė atsiminimų knygoje užsimena kukliai, vos ne ironiškai. O R. Juknevičiaus spektaklyje „Auksinis miestas“ („Gigantas“) Vilniaus dramos scenoje ji gavo pagrindinį, tragišką jaunos kaimo merginos Anuškos, apgautos ir suviliotos Prahos didmiestyje, vaidmenį...

 

Būtent tuo metu pasirodė austrų režisieriaus Veito Harlano didelio populiarumo sulaukęs filmas „Auksinis miestas“, kuriame tą čekų merginą Anušką vaidino kino aktorė Kristina Söderbaum, graži ir efektinga. Taigi Danai Rutkutei netikėtai teko konkuruoti su šio filmo garsenybe. Ir jauna aktorė, ir režisierius Romualdas Juknevičius, abu buvo giriami spaudoje, atlaikę tą konkurenciją.

 

Manau, jei Dana Rutkutė nebūtų palikusi scenos, šiandien ją minėtume kaip talentingą artistę. Kad ir trumpalaikė buvo jos aktorystė, ji pasitarnavo kitai Danos Rutkutės profesijai – teatrologijai. Šias studijas ji baigė jau dirbdama televizijos diktore ir greit įsiliejo į mūsų, jaunesnių kritikų, būrį. Nuo tada ir pažinau Daną Rutkutę – santūrią, mažakalbę, visuomet gražią ir elegantišką. Ypač gėrėjausi jos straipsniais ir spektaklių recenzijomis. Tai buvo nuodugnus ir gilus problemų svarstymas, be liaupsių ir melo. Dana Rutkutė iškart apčiuopdavo esminę vaidinimo problemą, jo nervą, pastebėdavo režisūrinės koncepcijos nenuoseklumus ir ypač atidi buvo aktorių vaidmenims. Atrodo, taip paprasta imti ir ramiai papasakoti straipsnyje apie spektaklį. Bet žinau, kiek čia įdėta darbo šlifuojant kiekvieną mintį, ją vis tikslinant, ieškant įdomesnės rašinio formos. Visada norėjau Danos Rutkutės paklausti – kaip ji pasiekia tokio minties skaidrumo ir tikslumo? Bet taip ir neišdrįsau. O Danos Rutkutės straipsniai sulaukė savo įvertinimo. Kai nedidelė teatrologų grupė buvusiame Kultūros, filosofijos ir menotyros institute rašėme lietuvių teatro istoriją (išleidome keturis tomus), būtent Danos Rutkutės straipsniai ir recenzijos mums tapo itin vertingais teatrologiniais šaltiniais. Rašydami apie skirtingus dramos teatrus visi rėmėmės tiksliomis Danos Rutkutės įžvalgomis, taikliais apibendrinimais, vertinimais. Todėl gaila, kad savo metu nebuvo išleistas Danos Rutkutės recenzijų rinkinys, nors kai kurie straipsniai yra jos knygoje „Aktorius teatro veidrodyje“ (Vilnius, „Vaga“, 1989). Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į Danos Rutkutės svarstymus apie H. Vancevičiaus spektaklio – Just. Marcinkevičiaus „Katedros“ – sceninį gimimą: „Šešios kolonos“ ir „Antroji „Katedros“ pakopa“. Ji dalyvavo repeticijose, kas kritikui neprastai svarbu, – akivaizdžiai matai, kaip kristalizuojasi, „auga“ būsimas spektaklis, kaip ieškoma detalių, filosofinių poteksčių, kaip klystama, abejojama. Dana Rutkutė jautriai stebi šį itin sudėtingą procesą, užsirašo pastabas, kurios sudarys būsimą straipsnį. Jos išvada: „Akademiniam teatrui ir jo žiūrovui Just. Marcinkevičiaus dramaturgija – tai laimė. Bet tobuliausios jo dramaturgijos sceninio interpretavimo formos, man atrodo, dar kažkur teatro ieškojimų perspektyvoje. Just. Marcinkevičiaus kūriniai teatrui dar tebelaukia tauriausio sceninio sprendimo.“ Net ir kritiški Danos Rutkutės straipsniai niekada neturėjo agresyvaus kategoriškumo ar „galutinio nuosprendžio“ formos. Savo aukštu teatrologiniu profesionalumu, subtiliu scenos meno išmanymu ji pelnė teatro kūrėjų – režisierių ir ypač aktorių – pagarbą ir buvo jiems autoritetas. Tai itin reta mūsų profesijai. Maža to, ji pelnė ir mūsų teatrologinės brolijos pripažinimą.

 

Vienas sunkiausių teatrologijos žanrų – aktoriaus portretas. Tai tarsi lakmuso popierėlis kritiko meistriškumui išmatuoti. Buvusią scenoje, ryškios artistinės prigimties Daną Rutkutę mes, kritikai, vienbalsiai pripažinome kaip geriausiai sugebančią atverti vieno ar kito artisto prigimtį, jo išskirtinumą. Ji užčiuopdavo ir atskleisdavo aktoriaus psichologijos ypatumus, pastebėdavo kartais keistas jo žmogiškos prigimties savybes, netikėtomis formomis galinčias išryškėti scenoje. Viena sunkiausiai įveikiamų aktoriaus portreto ypatybių – savotiškas jo esybės diagnozavimas. Dana Rutkutė tai daro pavydėtinai tiksliai. Štai keletas pavyzdžių.

 

Apie Regimantą Adomaitį: „Nieko į akis krintančio, itin charakteringo, ryškiai originalaus... Visą R. Adomaičio kūrybą vienija korektiškumas, ir giliausias tiesos jausmas, galima sakyti, absoliutus – kaip esti absoliuti klausa. Pasišovėliui „sukurti“ aktoriaus portretą tai neparanku. Ilgėtumeisi kokios nesąmonėlės, nors meno nesklandumo, išsišokimo... Nesulauksi.“ (Dana Rutkutė, Aktorius teatro veidrodyje, Vilnius, „Vaga“, 1989, p. 37.)

 

Apie Rūtą Staliliūnaitę: „Stebuklas... Šis žodis R. Staliliūnaitės Norai reiškia idealą. Aktorė juo vadina didžiausią savo profesijos džiaugsmą – prigimties susiliejimą su personažu, gebėjimą daryti tai, ką reikia daryti kiekviename spektaklyje... Džiaugsmas – mano sugalvota. Rūta apie savo profesiją nekalba jausmingais žodžiais. Ir niekada nesako, kad aktorės darbas – paprastas, kad lengva kas vakarą siekti stebuklo – įvyks ar neįvyks?“ (Ten pat, p. 69.)

 

Apie Doloresą Kazragytę: „Trapi, nervinga, tragiška. Tais epitetais, dažniausiai segamais prie D. Kazragytės vaidmenų, mėgstame charakterizuoti keistąsias „lengvai pažeidžiamas“ aktorės herojes – ypač užsienio autorių pjesių pastatymuose. Tų herojų gyvenimo nejaukumas, jo netvarumas, beviltiškas vienišumo jausmas randa tokį stiprų atgarsį aktorės sieloje, jog kurie ne kurie jos personažai atrodo priėję pavojingą vidinės įtampos ribą, už kurios jau vien tik tamsa.“ (Ten pat, p. 82.)

 

Apie Vytautą Paukštę: „Kartais man atrodo, jog V. Paukštė „sprendžia“ savo vaidmenis tarytum matematikos lygtis, griežtos logikos vaidyba žabodamas tirštai emocijų prisodrintą jų vidinį turinį. Tačiau dėl to jo personažai netampa kokiais nors sausuoliais racionalistais. Formos lakoniškumas suteikia jiems, pasakyčiau, didelio iškilumo. Vadinamų „išraiškos priemonių“ asketiškumas tik dar labiau sutelkia mūsų dėmesį į V. Paukštės personažų vidujį gyvenimą, dažnai primenantį grėsmingą cheminę reakciją sandariame, bet ne absoliučiai nepralaidžiame inde.“ (Ten pat, p. 170.)

 

Dana Rutkutė yra rašiusi ir apie Mečį Chadaravičių, Kęstutį Genį, Donatą Banionį, Balį Barauską, Praną Piauloką, Nijolę Gelžinytę, Vladą Bagdoną, Nijolę Mirončikaitę ir kitus.

 

„Aktorius – svarbiausias mano rūpestis, – rašė kritikė. – Tikiuosi, skaitytojas tai pastebės, kaip ir autorės pastangas suvokti, kuo vienas talentingas dramos vaidila skiriasi nuo kito talentingo, kaip aktoriaus kūryba siejasi su teatru, kuriame jis dirba, režisūros pobūdžiu, ir nepasiges to, ko šioje knygoje nėra... Rašiau vien apie tai, kas jaudino, atrodė įdomu, apie ką turėjau savo nuomonę.“ (Ten pat, p. 5.)

 

Pateikiau tik nežymią dalelę Danos Rutkutės minčių apie kai kuriuos mūsų žinomus artistus, kad suvoktume kritikės charakteristikų originalumą ir, kaip sakoma, „pataikymą į dešimtuką“...

 

Didelį populiarumą Danai Rutkutei suteikė televizija. Ji buvo viena pirmųjų diktorių. Ją tikrai galima buvo vadinti televizijos žvaigžde. Dabar visa televizijos padangė nuklota „žvaigždutėmis“ bei „poniomis vedėjomis“ su jų banaliais ir primityviais postringavimais „virtuvių“ ir „miegamųjų“ temomis...

 

Danos Rutkutės lietuviškas žodis ekrane buvo itin gražus, jos elgesio santūrus inteligentiškumas, moteriškas žavesys teikė tikrą estetinį pasigėrėjimą. Ypač išskirčiau Danos Rutkutės pokalbius su teatro kūrėjais – režisieriais, artistais. Nepaisant sovietinių suvaržymų, šios laidos buvo aukštos bendravimo kultūros, turiningo dialogo pavyzdžiai. Ji gebėjo išgirsti pašnekovą, pateikti jam esminius ir profesionalius klausimus. Ir čia, televizijos ekrane, skleidėsi jos artistinis patrauklumas.

 

Prisimenu vieną linksmą epizodą iš mūsų teatrologinių kelionių. Nemažas kritikų būrys važiavome į Klaipėdos teatrą. Ten vyko eilinis festivalis. Povilas Gaidys organizavo mums kelionę laivu. Turėjome pagerbti žuvusius jūreivius – nuleisti į jūrą gėlių vainikus. Laivas buvo karinis, nedidelis ir greitas. Po vieną lipome trapu į denį, kur mus iškilmingai pasitiko pats laivo kapitonas. Pamatęs lipančią trapu Daną Rutkutę, kapitonas, aiškiai sutrikęs ir susijaudinęs, kartojo: „Nejaugi tai Dana Rutkutė? Ar tikrai čia ji, iš televizijos? Negali būti?!“

 

Sutriko ir mūsų Dana, nesitikėjusi tokio audringo atpažinimo... Laivo vadas gerą valandą kamantinėjo garsią diktorę apie televizijos paslaptis, nė neįtardamas, jog ji yra dar ir garsi teatro kritikė...

 

Šiandien būsimieji teatrologai, mano studentai, skaito Danos Rutkutės knygas, semiasi iš jų subtilaus teatro suvokimo ir meistriškumo. Gal tai ir yra teatrologinė satisfakcija? Kritinė atmintis?

 

Jus gerbianti –

Irena Aleksaitė


„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti