Airida Gintautaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Miranda“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Kasdienybės skuboje vėl priartėjome prie Pasaulinės (arba Tarptautinės) teatro dienos, kurią 1961-aisiais Suomijos teatro instituto prezidentas Arvi Kivimaa pasiūlė minėti kasmet. Vardan to teatro daugelis verčiasi per galvą: vieni tai daro iš idėjos, kiti – ieškodami naudos, nes teatras – ne tik meno šventovė, bet ir vieta, kurioje lengviausiai įsikuria nieko bendro su teatru neturintys apsišaukėliai.
Ačiū Dievui, savo padangėje vis dar turime įdomių teatro menininkų, kurie kartkartėmis vėl pažadina teatrinę aistrą. Šiame kontekste pirmiausiai norėtųsi išskirti Oskarą Koršunovą, kuris, girdėdamas laiką, matydamas save veidrodyje, kuria ne tik skirtingus spektaklius, bet ir skirtingą teatrą. Nors ir nepanašūs, vienas paskui kitą pasirodę spektakliai byloja apie aktyviai kuriantį, nors ne visada perprantamą menininką. Skaudžiausiai pasisakęs „Mirandoje“, pritarimo jis susilaukė „Išvaryme“. Kamerinė „Miranda“ filosofine prasme – sudėtingiausias kūrinys, tiksliausiai Lietuvos būseną atspindintis spektaklis. Nuo politikų brukamos „šventiškos“ nuotaikos darosi koktu. Koršunovas nebijo tapti rezistentu, pademonstruodamas, kuo šiandien tebegyvena į Nepriklausomybę jau prieš du dešimtmečius įžengusi Lietuva, skęstanti blizgaus gyvenimo mele. Koršunovas šiuo spektakliu pademonstruoja tai, nuo ko mes bėgame (nors labai netoli nubėgome) jau du dešimtmečius.
„Mirandoje“ Koršunovas pamažu tampa Shakespeare’u: jis ne tik kuria realų veiksmą, bet, ieškodamas naujų dramos teatro raiškos galimybių, transformuoja patį autorių. Tai pats tikriausias kūrybos procesas, svarbus ir režisieriui, ir jo suburtai komandai. Kurti spektaklį spektaklyje sunku jau vien dėl laiko organizavimo, o atskiru kūriniu vystyti tai, kas užkoduota įvairiose scenose ar filosofiniame teksto lauke, – teatro pasaulyje gana retas reiškinys. Šį žingsnį galime vertinti dvejopai: tam tikros sąlygos įpareigojo kūrėją imtis būtent kamerinės atlikėjų sudėties. Shakespeare’o „Audra“ pulsuoja nuostabiausiais dialogais ir monologais, prilygstančiais muzikai. Airidos Gintautaitės ir Povilo Budrio teatrinę „auką“, pritariant nežinomam lenkų studentui, aš taip pat nuolat nešiojuosi su savimi.
Tik kūrėjas gali šias sąlygas paversti antrinėmis, sugebėdamas išryškinti tai, kas sudaro kūrybos šerdį. „Miranda“ tarytum formuoja teatrinę etiką. Lietuvoje dar yra saujelė žmonių, suprantančių elitinį meną. Jau keli dešimtmečiai tokio meno viršukalnėje matome Eimuntą Nekrošių. Jis niekada nepataikavo liaudžiai. Todėl „Mirandą“ pavadinčiau Nekrošiaus drauge: nepatogus, sunkiai perprantamas spektaklis yra dvasinės emigracijos zona, atspindinti tai, kuo ir šiandien gyvena didžioji lietuvių inteligentijos dalis.
„Išvarymas“ galingas kitaip. Nors tai visiškai komercinis spektaklis, jo meniškumą lemia atlikėjų profesionalumas ir tikėjimas režisieriumi. Be to, antruoju šio spektaklio kūrėju drąsiai galime vadinti Saulių Prūsaitį, kuris ne tik per muziką „kalba“ Mariaus Ivaškevičiaus tekstus, bet ir kartą padeda aktorių orkestrui būti išgirstam, o svarbiausia, nenukrypti nuo temos.
„Išvaryme“ režisierius aukoja Ainį Storpirštį. Visą sezoną daugelyje Vilniaus teatrų aktyviausiai dirbęs aktorius „Išvaryme“ nukryžiuojamas tiesiogine prasme. Vaidmens „kelionės“ režisieriui per maža, jis A. Storpirštį tiesiogiai pakabina žemyn galva: besilaikydamas vien sulenktomis kojomis, jis sraigtiniais laiptais leidžiasi žemyn, į pragaro katilą. Šis veiksmas – tai aukščiausios meno įtaigos apraiška. Spektaklis ekstremalus, o Marius Repšys – tikras šio sezono atradimas. Neabejoju, kad jis taps Koršunovo bendražygiu.
Jonas Vaitkus, kad ir skubėdamas gyventi, nepamiršo pagrindinio dalyko, be kurio kiekvieną teatrą ištinka mirtis: savo vadovaujamame Rusų dramos teatre jis sukūrė darbinę atmosferą ir visą trupę įtraukė į kūrybinį darbą. „Eglutėje pas Ivanovus“ visi šoka ir dainuoja, energija trykšta ir veteranai, ir studentai... O teatro vadovas, greta didelio mastelio savo spektaklių, „palaimina“ ir Olgos Lapinos spektaklį-eksperimentą „Stebuklingoji kreidelė“, kuris vaikų teatro aplinkoje nuskamba kaip vienas iš įdomiausių darbų. Tik gaila, kad kūrėjų pažadas spektaklį vaidinti ir lietuviškai kol kas liko tik pažadu. Juk svarbu, kad „Kreidelę...“ pamatytų kuo daugiau vaikų (nors žiūrovų šiame spektaklyje niekada netrūksta, vienu metu jame gali dalyvauti labai nedaug vaikų).
Vaitkaus, teatrinio klajoklio, biografija paliko ryškų pėdsaką šio sezono panoramoje. Nors „Fundamentalistuose“, pastatytuose Nacionaliniame dramos teatre, drąsaus režisieriaus nerasi, čia jis – kuklus klausytojas, įdėmiai sekantis Rasos Samuolytės, Ramunės Skardžiūnaitės, Povilo Budrio ir Remigijaus Bučiaus personažus. To užteko, kad filosofinis Juhos Jokelos pjesės krūvis būtų iki galo atskleistas. Režisierius dėmesingai išryškino ne tik žodžių skambesį, bet ir aktorių balso moduliacijas, vidinę herojų eleganciją. Keturi aktoriai valdo atvirą, teatro sunkiai pažabojamą fojė erdvę ir kiekvienas spektaklis priimamas kaip išminties pamoka.
Pasak teatro teoretikės Anne Ubersfeld, „laikas šiuolaikiniame kūrinyje yra kartu ir istorinis, ir psichinis individualus, ir ceremonialus“. Tad, rodos, nieko nuostabaus, kad katastrofos nuojautą šiuolaikiniame teatre Jonas Vaitkus ir Jūratė Paulėkaitė bandė perteikti Henriko Ibseno „Visuomenės priešu“. Jiems pasisekė. Jie sugriovė ne tik Nacionalinio teatro sieną, bet ir daugelio žmonių ramybę. Spektaklis patrauklus ir drauge nepatogus, atpalaiduojantis ir kartu smogiantis į paširdžius. Vaitkus išlieka didžiu moralistu, nors lietuviams priimtinesni poetinio pobūdžio sprendimai. Psichologiniu teatru įteisinęs politinio teatro modelį, Vaitkus smogia aštriausiais dramos teatro ginklais. Neišvengiamo žlugimo nuojautą, tapusią XXI a. pradžios kasdienybe, šiame spektaklyje pasėja daugelis personažų, jis sodrus įdomiais vaidmenimis.
Rolando Atkočiūno darbai Juozo Miltinio dramos teatre – tai tam tikra šio teatro restauracija. Jau vien tai, kad „Hanana“ ir „Vedybos“ į teatro avansceną išvedė ne vieną įdomų personažą (Inesos Pauliulytės, Rimo Tereso, Algirdo Paulavičiaus ir kitų), rodo didelę atsakomybę ir profesionalų požiūrį.
Gintaras Varnas teatro nerestauruoja, jis išryškina ornamentuotų perspektyvinių dekoracijų plokštumas, bet vietoj patogių krėslų įtaiso plastmasines kėdes. Teatre atsiranda netikėtas senosios epochos konservatyvumo ir šiuolaikiško laisvumo derinys. Žiūrovas G. Varno teatre yra laisvas nuo primygtinai jam siūlomų klasikinio teatro taisyklių. Tokioje erdvėje aktoriai veikia lyg po didinamuoju stiklu, todėl „Šmėklų sonata“ vis dar turi galimybę tapti brandžiu spektakliu. Intymiajame Strindbergo–Varno teatre kol kas geriausiai jaučiasi Vytautas Paukštė, Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko. Sapno poetikai padeda ne tik tiksliai parinkta muzika, bet ir Gintaro Makarevičiaus įdomus architektūrinis stenografinis sprendimas bei šmėklišką vaizdą išryškinantys Jolantos Rimkutės sukurti rusvo kolorito kostiumai.
Jonas Jurašas Kaune, kaip kai kurie jo kolegos Vilniuje, renkasi nepatogias, nepopuliarias temas. Ištikimybė savo režisūrinei pozicijai yra brangintina. Teatras ne vien forma, bet ir tekstu atranda savo klausytoją.
Šiauliai didžiausias pajėgas metė į Natašos Ogaj sugrįžimą. Bet spektaklis sukurtas lyg Maskvos Kremliui. Gal tai net gyvas praeities muziejus?
Šį sezoną teko stebėti ir negatyvių aktoriaus meno transformacijų. Tai, kad keliaujant iš teatro į teatrą „natūralu“ kurti „gerus“ vaidmenis, pasiteisina vis rečiau. Geri, o kartais net ir pripažinti aktoriai klajūnai, pasirodo, ilgainiui pamiršta elementarią aktorinę abėcėlę. Vos tik režisieriui atsitraukus, jie ima vaidinti lyg kito spektaklio vaidmenį. Dingsta ir partnerystė, o jei nėra ansamblio, mirtis ištiks spektaklį vos jam užgimus.
Į panašias žabangas papuola ir lėlininkai, nors jiems, atrodo, viskas paprasčiau. Vitalijaus Mazūro paskutiniajame darbe „Jūratė ir KasTautas“ jaunieji lėlininkai jau trečiame spektaklyje pradėjo painioti tekstą, mizanscenas. Kaip turėtų jaustis lėlių teatro patriarchas?
Kitoks pavyzdys: racionaliai sukonstruotą spektaklį tik darnus aktorių ansamblis padaro gyvą ir augantį. Taip subtili aktorių partnerystė per pusmetį išaugino Yanos Ross sukurtą „Chaosą“.
Kartais sąžiningas vieno aktoriaus požiūris į savo darbą tampa netikėtu atradimu keistame spektaklyje. Tokiu pavadinčiau Gedimino Storpirščio Deilą Hardingą Dale’o Wassermano „Skrydyje virš gegutės lizdo“. Aktorius nuoširdžiai įsikūnijęs į savo dvasiškai palaužtą personažą, ir nė sekundės neatsipalaidavo.
Perliukų yra ir Aido Giniočio „Vasarotojuose“. Čia triumfuoja Rasa Samuolytė, organišką vaidybą sodriai demonstruoja Darius Meškauskas, bendros atmosferos varikliu tampa Ieva Stundžytė. Aktorių daug, nemažai įdomių vaidmenų, bet jie sumodeliuoti paskirų reprizų principu.
Valentinas Masalskis teatrą kuria Vakarų Lietuvoje. Su jaunaisiais aktoriais, vaidinančiais Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, jie net nusipirko autobusiuką, kad galėtų pasiekti įvairius pakraščius, kur neužklysta jokie teatrai. Jaunieji, galima sakyti, gyvena ant ratų. Naujoji „Trupė p. s.“ vasarą lankysis Austrijoje ir Prancūzijoje, vaidins skirtingus spektaklius. Toks natūralus teatrinis būvis traukia ne vieną menininką, kurie paskui Masalskį iš Vilniaus išvažiavo į Klaipėdą (Renata Valčik, Loreta Juodkaitė).
Lietuvių liaudies pasaką „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ Vilniaus „Lėlėje“ seka lėlininkas Rimas Driežis ir aktorė Elvyra Piškinaitė, dailininkas Marius Jonutis ir kompozitorius Faustas Latėnas. Viskas tuo ir pasakyta. Spektaklis – maža oazė, kurioje visada rasi, kur paganyti akis.
Buvo įdomių debiutų. Jaunas režisierius Tadas Montrimas „Menų spaustuvėje“ pastatė taip pat debiutuojančio Juliaus Paškevičiaus psichologinę dramą „Riba“. Spektaklis tvirtas, švarus, koncentruotas, netuščias. Vos pradedant tai ne taip dažnai pasitaiko. Vaidina pats J. Paškevičius, Dainius Jankauskas, o Valerijaus Jevsejevo sukurtas psichoanalitikas tapo vienu ryškiausių sezono vaidmenų.
„Utopijos“ teatras pristatė Dariaus Luko Piraičio parašytą ir režisuotą kūrinį „Titrai / Subtitles“. Tai visais požiūriais išsiskirianti drama, ją galėtų statyti bet kurios kitos šalies režisierius, ir nesinorėtų, kad D.L. Piraitį nusineštų „nutekėjusių protų“ banga.
Cezaris Graužinis, dainuodamas „lai lai lai“, bando į Lietuvos teatro padangę sugrąžinti šilumą. Tai atsvara sunkiasvoriams spektakliams. Žiūrėdamas šio menininko darbus, visada matai, kad tai spontaniška kūryba, o ne „teisingai sukaltas“ spektaklis. Nevengdamas būti spektaklio dramaturgu ir teksto autoriumi, jis pats sau kūrybinį procesą pasunkina keleriopai, tik kartais griežtos laiko ribos neleidžia prasiskleisti originaliems Graužinio sumanymams.
Lietuvių teatro diskursą palaiko teatro istorikai ir kritikai. Šį sezoną išsiskyrė Valdo Gedgaudo straipsniai. Nuliūdino jaunieji kritikai, prabilę savo dėstytojų balsais, neišreiškę jokios svaresnės opozicinės minties. Spektaklių vertinimai neapgina tų, kurie kartu su jais pradėjo savo pirmuosius teatro žingsnius, – o be jaunosios kritikos vargu ar gali susiformuoti naujoji teatro kalba.
Sunku glaustai apžvelgti skirtingais dažniais veikiančią Lietuvos teatrų panoramą. Bet kiekvienam, išpažįstančiam tikėjimą teatru, norisi palinkėti disidentiškai išsaugoti dvasios laisvę, nes teatras yra nuolatinės tremties zona.
„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23
|