Alex Cecchetti. Performanso-filmavimo „Baimėj ir nuostaboj“ fragmentas. 2012 m. Virginijos Januškevičiūtės nuotrauka
Alex Cecchetti paroda „Baimėj ir nuostaboj“ veikė Šiuolaikinio meno centre nuo vasario 17 d. iki kovo 18 d. ir yra edukacinio „projekto“ dalis. Ar tas projektas kažkur parašytas ir suplanuotas, sunku pasakyti, bet kryptis gana aiški. Kuratorės Virginija Januškevičiūtė, Monika Lipšic, Inesa Pavlovskaitė.
Aiškintis šį
„projektą“ galima pradėti nuo 2011 m. lapkritį vykusio trečiojo paskaitų ciklo
„Trys peilio panaudojimo būdai“ („Three uses of the knife“, organizatoriai – artnews.lt drauge su Nacionalinės dailės
galerijos informacijos centru, ŠMC bei Monika Lipšic ir Gerda Paliušyte), kuris
buvo skirtas „naratyviniam posūkiui“ – tarp šiuolaikinių menininkų plintančiai
tendencijai savo kūryboje naudoti paskaitas, diskusijas, monologus, skaitymus, vaidybą, karaokę ar varjetė. Cecchetti tuomet
atliko tris performansus bendru pavadinimu „Naktį blogų žodžių nematyti“. Prieš
performansą vyko kuratoriaus ir rašytojo Lucos Cerizzos paskaita „Pasakojimo
menas, meno istorija“ („The art of storytelling, the story(telling) of art“) (http://www.youtube.com/watch?v=5C3RlVBVZMo),
kurioje jis kalbėjo apie meno dematerializacijos tradiciją, ateinančią iš
klasikinio konceptualizmo 7-ajame dešimtmetyje, ir kaip vieną iš šios
tradicijos sekėjų minėjo Jasoną Dodge’ą, kurio parodą matėme ŠMC praėjusių metų
pavasarį (kuratorės – Gerda Paliušytė ir Inesa Pavlovskaitė). Dodge’as pats
nepasakoja, jis kuria objektus, bet tie objektai yra tam tikrų istorijų
reliktai, dokumentai arba priežastys. (Vilnius
Sling (Vilniaus kuprius) – frazė-kokteilis, kurio buvo galima paragauti per
Raimundo Malašausko parodos „Fotofinišas“ atidarymą, buvo sumanyta kaip Jasono
Dodge’o knygos pavadinimas.)
Sausio 21 d. Vilniaus
planetariumo patalpose su Marko Geffriaud paroda „Opening“ atsidarė nauja parodų
erdvė „The Gardens“, inicijuota Inesos Pavlovskaitės ir Gerdos Paliušytės. Paryžiuje,
muziejuje „Jeu de Paume“, 2011 m. pavasarį vyko Marko Geffriaud ir Alexo
Cecchetti paroda /// „The Police Return to the Magic Shop“, kuruota Raimundo
Malašausko.
*
Parodos „Baimėj ir
nuostaboj“ metu ŠMC skaitykloje įvyko meno kritikės ir rašytojos Rahmos Khazam
paskaita apie spekuliatyviojo realizmo filosofijos įtaką šiuolaikiniam menui. Spekuliatyvusis
realizmas, kaip filosofinis judėjimas, suformuluotas 2007 m. Goldsmitho
koledže, Londone, nukreipia dėmesį nuo žmogaus, kaip suvokėjo ir jo suvokimo,
kaip pagrindinių tam tikrų reiškinių egzistavimo įrodymų, į pačius reiškinius,
kurie egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar žmogus tai suvokia, nes žmogus yra
tik vienas iš reiškinių. Mene suvokėjo svarba išryškėjo suformulavus reliacinės
estetikos sąvoką (Nicolas Bourriaud, 1998), kuria besiremiantiems menininkams
socialinė sąveika su žiūrovu, apsikeitimas informacija atrodo svarbiau nei
galutinis meno kūrimo rezultatas. Remiantis spekuliatyviuoju realizmu šiuo metu
kuriama reliacinei nuostatai priešinga teorija, kurioje meno reiškiniai turėtų
teisę egzistuoti savaime, be suvokėjo suvokimo.
Per parodą Cecchetti
pats skaitė paskaitą ir vedė performanso dirbtuves Vilniaus dailės akademijos
studentams. Paskaitoje jis atpasakojo savo kūrinius ir atkūrė kelis iš jų su
paskaitos klausytojų pagalba. Daugybę kartų per paskaitą jis pasakė, kad turi
prastą vaizduotę, todėl ir užsiima perfomansų-žaidimų kūrimu. Pasak Cecchetti,
gera vaizduotė yra tokia, kuri gali numatyti, kaip vienas ar kitas jos
sumanymas veiks, o jo vaizduotės sumanymai yra tik pradžios.
Per parodą ŠMC kino salėje vyko performansas „I
Giocattori“ (Žaidėjai), į kurį Cecchetti kviečiasi menininkus, su kuriais
norėtų susipažinti. Šįkart, kuratorių patartas, jis pakvietė Liudviką Buklį.
Cecchetti ir pakviestasis turi atsinešti daiktų, kuriais manipuliuodami jie
susipažįsta. Kai žaidime atsiranda taisyklės, kai Cecchetti gali numatyti, kaip
pakviestasis pasielgs, žaidimas baigiamas.
Taip pat per parodą vyko
du performansai-filmavimai pavadinimu „Neapykantoj ir baimėj“, pirmasis –
Operos ir baleto teatro fojė, antrasis – A. Mickevičiaus bibliotekos
skaitykloje. Pirmame buvo daugybė veiksmo: operinio dainavimo, šokio, bėgiojimo
paskui akis ir užpakalį bei pasakojimas apie juodąją (užpakalio) skylę, antrame
šokėjai miegojo ant skaityklos grindų, o Cecchetti šnibždėjo savo sapną-pasakojimą
apie merginą.
Pati paroda susidėjo
iš kelių skirtingu metu vykstančių įvykių. „Šansas geometrija“ – tai
skirtingomis technikomis atliktų piešinių (abstrakčių, abstrahuotų ir
stilizuotų) ekspozicija iki pietų. „H“ – choreografija pasislėpusioms (kartais
pasirodančioms kažkur ŠMC pastate) nuogoms figūroms visą popietę. Performansas „Vasara
nėra žiemos prizas“ byloja apie tuštumą, laiką ir mirtį, jo metu taurė ir
puodukas laikė tuštumą, o spiralė rankoje ir ant sienos nurodė į laiką. Šie
daiktai buvo perduoti kuratorių pažįstamiems, kurių kiekvienas po tris dienas
turėjo kartoti Cecchetti performansą, galėdamas ką nors keisti savo nuožiūra.
Parodoje performansas buvo perėjęs į atlikimą lietuvių kalba, paskui grįžo į
anglų, kad Cecchetti išmoktų ŠMC įvykusius pasikeitimus ir, nuvykęs kitur, juos
perduotų vietiniams atlikėjams. „Kilimo aukštyn teorija“ – nufilmuotas Cecchetti
performansas „Caves on legs“, įvykęs Lisabonoje, ant Težo upės molo.
„Katastrofa yra prieglobstis“ – kūrinys chorui, atliktas atidarymo vakarą.
*
Sąmoningai stengiausi
atpasakoti, kas ir kaip, ir vengti apie ką. Kol kas į tokio pobūdžio meninius įvykius priimta atliepti
impresijomis, kai pasineriama į būseną, ritmą ir emocionalias detales bei
vaizdingas nuorodas. Būdama seno kirpimo, pabuvusi būsenoje, norėjau pasidėti
ją į jai skirtą lentynėlę. Iš minėtų paskaitų ir parodų kiekio akivaizdu, jog
ne man vienintelei kyla noras sutvarkyti kontekstą ir suprasti, kaip apie tai
šnekėti. Pasakojimas, kaip (kultūrinio) bendruomeniškumo atkūrimo būdas ir
kūrinio dematerializavimas, skirtas įdarbinti vaizduotę (Cerizza), suvokėjo
svarbos paneigimas (Khazam), Cecchetti sumanymai kaip prádžios ir kaip
pakartojimai, kurie niekada nebūna vienodi, kad ir kokia gera tavo atmintis.
Vaizduotė kaip savarankiškas reiškinys, kurioje atsiranda savarankiški reiškiniai,
kad ir kaip mes juos įsivaizduojame ir ar
mes juos įsivaizduojame apskritai. Tai, kas vyksta, kai mes to nesuvokiame,
nesuprantame ir negalime išreikšti. Todėl ir nėra apie ką, tik amžinas kaip.
*
Ne viską, kas vyko
šioje parodoje, mačiau pati, kai ką man pasakojo, o kai ką mačiau, bet
pamiršau, kaip ten buvo. Reikia
lavinti vaizduotės atmintį.
„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23
|