Viską sugadina nelemtas šeimininkų pasiūlymas išgerti kavos. Tada ir prasideda mūšis, truksiantis visą filmą, nes poras daug kas skiria, o tai sukelia norą įrodyti savo pranašumą. Penelopė (Jodie Foster) ir Maiklas (John C.Reilly) priklauso žemesnei viduriniajai klasei. Ji rašo knygas, jis pardavinėja buities prekes. Polanskis mesteli detalę, kuri rodo, kad Maiklas ne visai toks subtilus, koks apsimeta. Jis ką tik išmetė iš namų dukters žiurkėną. Penelopė domisi menu – butas prigrūstas meno objektų, albumų ir „meniškų“ lempų. Moteris tiki, kad menas svarbus ir auklėjant vaikus. Netrukus paaiškės, kad Penelopės garbinimo objektas – politinis korektiškumas. Jos knyga bus apie Darfūro konfliktą. Ji nuoširdžiai tiki, kad gina „vakarietiškas vertybes“ ne tik knygoje, bet ir gyvenime.

Perskaičius šias eilutes, mintyse galima sukurti doros ir atsakingos moters portretą. Iš tikro Penelopė ir įsivaizduoja save tokią. Bet būtent tokia Polanskio ji tikrai nesudomintų. Žingsnis po žingsnio režisierius rodo vis naujus filmo herojų įsivaizdavimus. Ne tik apie save, bet ir apie pasaulį.

Advokatas Alanas (Christoph Waltz) nuolat kalba telefonu ir neslepia, kad vizitas – tik mandagumo gestas. Jo žmona Nensė (Kate Winslet) nervinasi, nes svetimame bute jaučiasi nejaukiai, ją erzina šeimininkų nuolat pabrėžiamas didžiavimasis savo kilnumu. Tiksliau, ją tai vimdo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Antrosios poros cinizmas įprastas jų padėties žmonėms. Abu nori kuo greičiau sutvarkyti nemalonų incidentą ir iš pradžių net nesupranta, ko siekia Penelopė. O ji siekia ne tik atsiprašymo. Penelopė nori, kad Alanas ir Nensė pripažintų: jos garbinamos vertybės svarbesnės ir geresnės, tiesa – jos pusėje.

Žodis po žodžio konfliktas aštrėja, jį akylai seka Paweło Edelmano kamera, sumaniai griaunanti uždaros buto erdvės teatrališkumą. Alkoholis padidina įtampą, bet kartu aižėja tvirtai prilipusios kaukės ir atsiveria tikrieji personažų veidai. „Kivirčo“ aktoriai meistriškai ir pasimėgaudami pereina nuo vienos kraštutinės būsenos prie kitos: matome puikią apsimetėlių, isterikų, nevykėlių, cinikų galeriją. Įtampa auga, iš kiekvieno gali laukti bet ko.

Tačiau būkime atviri – „Kivirče“ Polanskis demaskuoja ne Alaną ar Maiklą, Penelopę ar Nensę. Jis mums nori parodyti šių dienų Amerikos visuomenę ir jos lėtines ligas – hipokriziją ir šios priedangą – politinį korektiškumą, nepakantumą kitiems, kompleksus, norą dominuoti. Polanskis nori pasakyti šį tą daugiau apie Penelopės šlovinamas vertybes. Parodyti, kas kartais slypi už jų gynimo ar už tariamo humanizmo, kuriam toks parankus tampa net gatvėje atsidūręs žiurkėnas. Polanskis nekenčia tos šventeiviškos ir agresyvios Amerikos. Todėl jam prireikia farsui būdingų išraiškos priemonių. Pasibaigus finalinių titrų sekai jis dar stabtelės parke ir kurį laiką stebės prie medžio koją pakėlusį šunelį.

„Kivirču“ Polanskis nori priminti, kad homo sapiens ar neandertaliečių agresija niekur neišnyko, tik žmonės išmoko ją sumaniai pridengti. Tačiau iškilus grėsmei viskas sugrįžta, o mobilusis telefonas, knyga ar fenas gali puikiai atlikti titnago kirvuko funkcijas.

„Kivirčas“ man polemizavo ir su atidarymo, kurį vedė populiarus televizijos konkursų vedėjas Rolandas Vilkončius, atmosfera. Dar kartą įsitikinau, koks svarbus lietuviams yra spindesys ir „vestuvių generolai“, nors šįkart du svarbiausieji – kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Vilniaus meras Artūras Zuokas – kalbėjo tik iš kino ekrano. Per atidarymą supratau, kad „Kino pavasaris“ nori sužavėti filmų, renginių, konkursų, svečių gausa. Visu tuo, ką kičo tyrinėtojai apibūdina kumuliacijos, sinestezijos ir geros savijautos bei lengvai pasiekiamo susijaudinimo taisyklėmis. Visą pirmą savaitgalį vyko net keturi simboliški festivalio atidarymai, tarsi vieno nebūtų gana. 

Nežinau, kas kuria panašių iškilmių scenarijus, bet „Kino pavasario“ pradžia tik paryškino tą dviprasmišką įspūdį, kurį jau ne pirmus metus kelia festivalio reklama. Šiemet „Kino pavasaris“ rodo daug rimtų, vertingų filmų, bet gėlėmis pražydusios (ar žiedlapiais pravirkusios) akys iš festivalio plakatų kuria pirmiausia „popsinio“ renginio įspūdį, jį patvirtina ir dalis spaudos pranešimų, beje, ir dosniai dalijami kino teatre pigių sriubų pakeliai. Tiesa, turiu pripažinti, kad „Kino pavasaris“ pagaliau po ilgokos pertraukos turi nuosekliai dirbančią spaudos atstovę. Vis dėlto, nepaisant vertingos filmų programos ir kiekvieno festivalio įvaizdžiui svarbios retrospektyvos, „Kino pavasariui“ sunkiai sekasi kurti solidaus, kino menui skirto renginio įvaizdį, kuriuo, man regis, vykusiai naudojasi kiekviename žingsnyje superliatyvais paprastai nesitaškanti „Scanorama“. Šalia kasmet vis solidesnio „Kino pavasario“ konkurso kažkodėl reikia „priveisti“ smulkių konkursėlių su gana atsitiktiniais filmais, vieno didžiausių mūsų dienų dokumentininkų ir visuomenės tyrėjo Fredericko Wisemano filmą apie „Crazy Horse“ reklamuoti kaip erotinį ir nukelti į naktinį seansą, o į 2011 m. lietuvių aktorės konkursą įsigudrinti atrinkti aktores, kurios nesukūrė pagrindinių vaidmenų nė viename 2011 m. oficialiai pasirodžiusiame lietuvių filme. Nonsensas per atidarymą rodyti ne vieną filmą, o du – studentiško juodojo humoro pavyzdys „Lokys“ būtų labiau tikęs komedijų programos (ją reklamuojantys klipai pagaliau įtikino, kad neturiu jokio humoro jausmo) pradžiai, o po gausių ir ilgai trukusių atidarymo kalbų būtų užtekę ir kandaus Romano Polanskio „Kivirčo“, nes žmonės nori matyti ekrane save. Tegu ir kaip žiurkėną.

„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23