Aš tave myliu

Žanrinis kinas reikalauja išmoktų įgūdžių ir lengvo talento.

Autorinis kinas pirmiausia reikalauja žmogaus.

Žanrinis kinas remiasi kolektyvine mitologija.

Autorinis – asmenybės letenomis.

Tik talentingiausia asmenybė gali taip parodyti vieną snukį, kad jame pamatytum visą kolektyvą.

Gali suteikti balsą visada nebyliam laikui. Autorinis kinas kaip žanras – tik vienas lūžtantis ir trapus balsas. Šalia adrenalino stichijos jis apgailėtinas, silpnas ir tuščias. Todėl autoriaus mirtis – vienintelė matomumo forma. Autoriaus mirtis ir yra simboliška Dievo mirtis, tai yra auka.

Paranojiškai kartojasi situacija, kai struktūruota kokio nors meno zona sumalama į smulkius epigoniškumo miltus. Kad galėtum kvėpuoti, reikia tos aukos centrifugos, valomųjų mirties įrenginių.

Horizontas plečiasi, ir pradeda ryškėti atskirai stovinti naujos šventovės dekoracija.

Dabartis – tai dulkės. (Aš prisiekinėjau sau, kad myliu tas dulkes. Aš myliu tave. Ir mylėsiu tave iki pat autoriaus mirties.) Dulkės moka naudotis internetu, dulkės žino feng šui ir replay. Dulkės net žino dzogčeną ir gauna SMS žinutes iš Dievo. O kinas apskritai čia niekuo dėtas. Kinas – tai statiška elektra, kai dulkių stulpai kyla jų pačių viduje, kad padidintų entropiją.

Kinas – kaip blondinė. Arba tikras, arba dažytas.

Kinas – kaip pašnekovas, kaip draugas, galima net nematyti, kad jis šlubuoja. Jis gali ateiti ne laiku ir būti nevikrus. Jis dar mažesnis už dulkę. Mažesnis už viską, ką aš myliu.

Bet kino procesas – tai šiukšlių deginimo fabrikas. Liguistų ambicijų blusų turgus, apgailėtinų kompleksų kūno rengyba. Festivalinis soliariumas. Geri inžinieriai paleido konvejerį, broli.

Aktoriai

Aktoriams būdingas dvimatis ego, profesionalus žavėjimasis savimi. 

Tai – bilietas į atrakcionų parką, peliukas Mikis po pliumažu. Silkė pataluose. Svetima žmona po lova.

Lėkštelę atidėk į šalį, neteršk...

Žmogaus likimas – jo durys į meną. Daugiasluoksnis paklydimų veidrodis.

Aktoriaus likimas – tik profesija. Jis vargšas. Vargšelis.

Aktorius, kuris nemyli kiekvieno savo paviršiaus milimetro, netinkamas profesijai. Jis gali išgyventi būdamas tik vieno lygmens – sveiko, kvailo. Protas ir asmenybė griauna aktorių. Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją. Išmatavimas.

Kvaili aktoriai myli save iki nuospaudų. Jie – ankstesnių žmonių griuvėsiai. Veido raumenų išsigimimas. Reakcijų bankomatas.

Aktoriai – patogus instrumentas, kokybiškas vokiškas grąžtas. Padaryta Kinijoje.

Jie man sukelia tokį pat liūdesį kaip laidinis radijas – musių aptupėta plyta, kuri kartais dainuoja. Himną.

Neprofesionalus aktorius – žmogus-kaimynas, žmogus-praeivis, mažiukas atominis reaktorius.

Noriu savo spindulinės ligos.

Jo.

Gali atsisakyti tos stichinės, sunkios baisios jėgos. Ir pasišviesti kelią sintetinių kojinių kibirkštėlėmis, užgesusia nuorūka, padvėsusios katės akimis.

Noriu matyti toliau už save. Mažiau nenoriu. Nepatinka.

Kamera

Noriu naujos, lengvos, kitos kameros.

Išplėšti kamerą iš operatoriaus rankų, iš režisieriaus diktato, iš auksinių proporcijų, kadrų... Persodinti į herojaus rankas. Ji taps jo stichijos tęsiniu. Jo jėgos, naivumo, tiesos. Herojus galutinai gaus pilietybę, giminystę. Teisę būti trijų išmatavimų. Teisę būti savimi.

Daugiau nebereikia kankinamai atkirsti kadro savo paties negabumo ribomis.

Sėdėk ir žiūrėk.

Šviesos

Artimosios, ir tos.

Šalia naktinės parduotuvės kompanija ant žigulių variklio dangčio išdėliojo užkandą. Kamerą pamiršo ant torpedos. Begalvė vakarienė. Blyksi metaliniai ženkliukai.

Scenarijus

Scenarijus – tai lobio žemėlapis. Scenarijus gali būti visoks: baigtas, literatūrinis, tikslus, šykštus, meniškas, schematiškas, sodrus... Net režisūrinis. Svarbiausia, kad būtų lobis. Geriausiame pasakyta, kas saugo tą lobį.

Garsas

Garsas – tai paslapties sritis. Jis kuriamas galvoje. Šimtas procentų iš filmavimo aikštelės ir dar du tūkstančiai iš galvos. Kine garsas svarbesnis už vaizdą. Aš noriu taip: tamsiame kambaryje du žmonės, ir šimtą minučių aš neatsitraukdamas žiūriu, ką jie kalba, kaip jie tyli. Aš matau šnabždesių, šiugždesių mirgėjimą.

Aš tave myliu, aš tave myliu...

Montažas

Idealus montažas – tai „Išjungta“ / „Įjungta“. Už tokį montažą atiduočiau abi rankas.

Rekvizitai ir kostiumas

Planeta / šalis / miestas / kūnas / veidas / paslaptis.

Grupė

Visi scenaristai, du režisieriai, nė vieno operatoriaus.

Šeima, kuri laukiasi kūdikio.

Visi susitaikė. Daro remontą. Geria su kaimyne. Rūko balkone.

Prodiuseris

Sėkmės inžinierius.

Noriu talentingo.

Psichiškai pilnaverčio.

Noriu tokio, kuriam laisvė brangesnė už pinigus.

Kuris tiki.

Metodas

Pagrindinis herojus – dailininkas Vania – pavadins šitą kiną „šūdovideo“: rankų darbo, atsitiktinis, autofokuso, infraraudonas, peršviestas, šokinėjančios diafragmos, ne iki galo sukomponuoto vaizdo. Kinas apie meilę.

Nustatytas vaizdo nešėjas: mažytė rankinė kamera 1920 x 1080 (fullHD) su 120 GB standžiuoju disku – pati kokybiškiausia iš visų egzistuojančių kompaktinių vaizdo kamerų (raiška 4 kartus didesnė nei DV).

Atlikta aktorių atranka – pamatyti 1673 žmonės.

Atrinkti patys ryškiausi ir talentingiausi. Jiems išduotos kameros ir užduotis „Filmuokite save. Nuoširdžiai.“

Dėmesio fokuso grupė – jauni žmonės, ne sostinės gyventojai, jų gyvenimo troškulys, problemos, rutina, nuotykiai; jų meilės niežulys, laukimas, paradoksalus naujumas.

Medžiaga išanalizuota, pasirinktos pačios įdomiausios akys ir rankos, pačios nuoširdžiausios sielos.

Toliau šitie žmonės filmuos ir filmuosis kine. Jiems bus pateiktas scenarijus. Scenarijus taps vaidybiniu nugarkauliu. Gyvenimo mėsą priaugins patys herojai. Savo bendru su kamera gyvenimu.

Aktoriams-herojams keliami uždaviniai ir nustatomi rėmai: „Tu turi nufilmuoti savo pokalbius su tėvu“, „Tu turi nufilmuoti pasišnibždėjimus su savo mergina“, „Tu turi nufilmuoti darbo, pinigų paieškas“, „Išgyvenk dieną, neišleidęs nė kapeikos – apgauk bobą, mamą, sukčių....“, „Užsidirbk kamera“....

Po to filmuojami epizodai-„sandūros“, vaidybinės kvantinio kameros šuolio sausgyslės, siužeto mutacijos taškai.

Lygiagrečiai su filmavimu vyksta medžiagos atranka, pirmas montažas. Jis diktuoja sandūrų logiką, naujus jau surinkto scenarijaus posūkius.

Nebėra objektyvaus demiurgo, bet yra pats save audžiantis ornamentas, yra augantis herojaus sprogimo krūmas. Nebėra protingo prasmių rinkėjo, bet yra gyvenimo stichija. Gimstanti pati iš savęs, besiblaškanti kadro ribose, scenarijaus skelete, žiauriose režisierių rankose. Netrukdyti. Akylai klausytis. Rodyti kryptį. Stebėti, kaip žmonės tampa aktoriais, kaip aktoriai filmuoja kiną.

Pagal „Seans“ parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23