BTV šiąnakt (23 d. 23.40) primins 1993 m. sukurtą Tony Scotto filmą „Tikra romantika“. Oficialiai jis buvo platintas kitu pavadinimu ir kinomanai puikiai tai prisimena, bet tegu šįkart jis lieka dar vienu (ne tik BTV) programų direktorių nenoro laikytis visuotinai priimtų taisyklių įrodymu. Pasirodžius filmui, pasklido ir kalbos apie genialų jo scenaristą – dar niekam nežinomą Quentiną Tarantino. „Tikra romantika“ iki šiol laikomas vienu geriausiu jo scenarijų, nors buvo parašytas tik norint užsidirbti – režisieriui reikėjo pinigų „Pasiutusiems šunims“.

„Tikros romantikos“ herojai – „mergina pagal iškvietimą“ Alabama (Patricia Arquette) ir sinefilas, vienišius, Elviso Presley bei komiksų gerbėjas Klarensas (Christian Slater). Jie įsimyli vienas kitą, nusprendžia vykti į Kaliforniją ir pavagia mafijos narkotikus. Todėl įsimylėjėlius vejasi ir mafija, ir FTB. Iki šiol prisimenu, kokį įspūdį darė tas netikėtai ekraną užplūdęs spalvų, citatų, aliuzijų į B klasės kiną ir masinę kultūrą apskritai chaosas, kuris netrukus tapo dominuojančiu postmodernistinio kino stiliumi.

Neabejoju, kad filmas sukels daug nostalgijos dar ir todėl, kad antrojo plano ar epizodinius personažus jame suvaidino ir simboliška nepriklausomo kino figūra Dennis Hopperis, ir dar nelabai kam žinomi Gary Oldmanas, Samuelis L. Jacksonas, Jamesas Gandolfini, Christopheris Walkenas, Bradas Pittas.

Šiek tiek anksčiau – 1991 m. pasirodė Kathryn Bigelow „Ant bangų keteros“ (LTV, 25 d. 21.15). (Lietuviškai filmas tada taip pat vadinosi kitaip.) Videotekų klestėjimo amžiuje „Ant bangų keteros“ taip pat stebino savo nauja estetika. Įdomu, kas iš jos liko? Bet jau tada būsimai pirmajai režisierei – „Oskaro“ laureatei Bigelow prilipo „vyriškų filmų“ autorės etiketė. „Ant bangų keteros“ herojai yra nusikaltėliai, vykdantys akiplėšiškus bankų apiplėšimus, ir jaunas FTB agentas Džonas (Keanu Reeves), kuris turi juos sugauti. Paaiškėja, kad nusikaltėliai – puikūs banglentininkai. Jų drąsa imponuoja Džonui, kuris negali pamiršti, kieno jis pusėje.

Šiąnakt (LTV, 23 d. 23.45) siūlau prisiminti 1975 m. pasirodžiusią Stasio Motiejūno ir Algimanto Puipos „Atpildo dieną“. Scenarijų rašė didelis vesternų gerbėjas Pranas Morkus, todėl pasakojimas apie XIX a. Lietuvoje siautėjusius „razbainikus“ pilnas užuominų į maždaug tų pačių laikų laukinių Vakarų kaubojus. Bet tada būtini idėjiniai akcentai sudėti tiksliai: dvarponiai filme blogi, valstiečiai nori laisvės, tačiau kaip ir pernykščiame lietuviškame šlageryje „Tadas Blinda“, čia ir vėl susiduriame su caro imperijos viršūnėse sugalvotu sąmokslu. (Tik tada nebuvo posakio „Petereburgo ranka“.) Yra filme ir lemtingoji moteris – karčiamos savininkė Justina, kuri visame tame chaose nori būti turtinga ir mylima. Ją suvaidino Eugenija Pleškytė. Turiu pasakyti, kad Pleškytės Justina puikiai papildytų „Kino pavasario“ dabar rodomos retrospektyvos „Femme fatale Europos kine“ lemtingų gražuolių galeriją.

„Atpildo diena“ man geriausiai iliustruoja amžiną lietuvių kino kūrėjų dilemą: siužetas liepia kurti žanrinį kiną ir naudotis jo galimybėmis, o režisierius pirmiausia nori būti menininkas ir autorius. Jis tiki, kad jam pavyks sukurti autorinį žanrinį kiną. Deja, kad tai įmanoma, buvo įrodyta daug vėliau, tai pavyko postmodernistams, tokiems kaip Tarantino.

Rytų kino gerbėjams skirtas daug tarptautinių apdovanojimų sulaukęs tajų režisieriaus Aditya Assaroto filmas „Nuostabus miestas“ (LTV2, 28 d. 22.10). Filmas buvo kurtas Tailando pietuose, kuriuos nusiaubė galingas 2004 m. cunamis. Į mažą miestelį atvyksta architektas Tonas, kuris turi prižiūrėti atstatomo viešbučių tinklo darbus. Jis apsigyvena neišvaizdžiame viešbutyje. Tarp jo savininkės Na ir architekto užsimezga ryšys. Režisierių domina, kaip kasdienybėje ima rastis jausmai, rūpi jų genezė, personažų baimė patikėti ir nenusivilti meile. „Nuostabus miestas“ – subtilus filmas, nors jam gal ir pristigo didesnės dramaturginės įtampos, kurios vis dėlto nekompensuoja tragiška filmo pabaiga.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.12 (980), 2012-03-23