Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 11 (979), 2012 kovo 16 d. > Muzika > Skirtingi operos veidai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Skirtingi operos veidai


Pokalbis su sopraninu Viktoru Gerasimovu


Laūra Karnavičiūtė

Share |
Viktoras Gerasimovas. M. Aleksos nuotr.
Kovo 20 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinėje salėje rengiamas koncertas „Skirtingi operos veidai“, kuriame greta kitų solistų dainuos ir vienintelis Lietuvoje aukštu vyrišku balsu – sopraninu – dainuojantis Viktoras Gerasimovas. Ne vieną klausytoją nustebins jo atliekama anglų baroko genijaus Henry’o Purcello arija „Saldesnis už rožes mylimosios bučinys“ („Sweeter than roses“).

Pirmiausia – truputis informacijos. Maždaug 1600–1750-aisiais operose neretai moterų vaidmenis atlikdavo dainininkai kastratai. Jie buvo visuotinai garbinamos žvaigždės, tačiau po storu pudros sluoksniu visada slėpėsi vaikystėje patirta kastracijos trauma – XVIII a. viduryje per vienus metus vien Italijoje būdavo iškastruojama daugiau nei 4000 berniukų, ir tik nedidelė jų dalis pasiekdavo šlovės olimpą...

 

Šiais laikais kastratų nebeliko. O baroko muzikos tradicijas puoselėja kontratenorai, natūraliai dainuojantys aukštais moteriškais balsais. Dažniausiai pasitaikantis skambesys yra artimas moteriškam altui ar mecosopranui, o štai vadinamasis sopraninas, gebantis dainuoti sopranu, – retenybė. Lietuvoje turime vieną vienintelį tokį dainininką Viktorą Gerasimovą. Šiais metais jis baigia mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Sigutės Stonytės klasė), bet jau spėjo atlikti vaidmenis operose „Orfėjas ir Euridikė“ (LNOBT), „Acis ir Galatėja“ (Tytuvėnų muzikos festivalis) ir kt., o netrukus jį išgirsime W.A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“ (LNOBT).

 

Dainuoji išties ypatingu sopranino balsu. Sakyk, kaip vyksta kontratenoro balso augimas? Ar tai vien technikos dalykas?

 

Tai nėra vien technika. Kartais žmonės labai ilgai dainuoja kaip tenorai ar baritonai, paskui susimąsto, kad reikėtų dainuoti kitaip, patogiau. Viskas susiveda į psichologiją, nes dainavimas visada yra ne vien tik balsas. Jei solistas patogiai jaučiasi dainuodamas tenoru, jis niekada nedainuos kaip kontratenoras. Ir jeigu yra noro dainuoti būtent tokiu balsu, tai niekas negali to pakeisti, nes tai yra vidinė tiesa ir kelias, kuriuo privalai eiti. Žinoma, kiekvieną studentą galima bandyti atkalbėti dainuoti kontratenoru, galima ir sugadinti. Todėl labai džiaugiuosi, kad pakliuvau į geras rankas – manęs neatkalbinėjo, visada palaikė, suprato mano prigimtį. Svarbu puoselėti ir ugdyti prigimtį, svarbu, kad būtų sąlygos jai skleistis.

 

Sopranino balsas – tai visiškai atskira vokalinė kategorija, šiuo metu Lietuvoje toks esi vienintelis. Kaip jautiesi?..

 

Jaučiuosi nelabai kaip (juokiasi). Žinoma, čia yra ir pliusų, ir minusų. Viena vertus, būti vienam visada sudėtingiau, kita vertus... Mano profesiniame gyvenime nėra tokio reiškinio kaip sveika konkurencija, bet esu priverstas konkurencingai galvoti apie kitais balsais dainuojančius solistus. Tai man sudėtingiausia – nors operoje niekada neatliksiu, pavyzdžiui, vien sopranui parašyto vaidmens, bet yra partijų, kurias vienodai gerai gali atlikti ir sopranas, ir sopraninas. Tokiu atveju atsiduriama bendrame katile, ir tai sunku. Jei nebūčiau vienas, manau, visiems būtų daug naudos – gal subręstų unikalūs operos pastatymai, atsirastų inspiracijų įdomiems projektams. Tas vienišumas rinkoje – gana ambivalentiškas.

 

Bet nesigaili palikęs vargonus (savo vaikystės svajonę) ir nuėjęs dainavimo keliu? Intuicija pasiteisino?

 

Labai pasiteisino – be dainavimo negaliu gyventi. Mano galvoje visada sukasi gražaus aukšto garso idėja. Panašiai būna, kai parėjęs namo patenki į tokią tylą, kad net ausyse zvimbia. Gražus balsas, jo siekiamybė... Nors balsas yra tik priemonė, man jis – tobulo muzikos skambesio idealas. Tai muzikos švara ir estetika, kurią įmanoma pasiekti vokalinėmis priemonėmis.

 

O ar mėgsti klausytis kitų dainininkų? Dažniau klausaisi kontratenorų ar sopranų įdainuotos muzikos?

 

Kontratenorų beveik neklausau, nes man tai nėra skambesio idealas – yra gal tik vienas kitas kontratenoras, kurį galėčiau įvardyti kaip sau artimą, bet net ir tuo atveju man labiau imponuoja, pavyzdžiui, konkrečiai atliktas kūrinys. Mat nedainuoju tradicine kontratenorine maniera. Galėčiau išskirti nebent Davidą Danielsą, kurio kadaise tikrai nemažai klausiausi – tai tikras operinis kontratenoras, turintis reto grožio balsą. Ir šiandien žaviuosi jo išskirtine vokaline ir muzikine jautra, stipriu balsu, puikiomis aukštomis natomis. Dažniausiai klausausi sopranų ir mecosopranų.

 

Dainuoji balsu, kuris turi labai įdomią istoriją ir atstovauja atskirai vokalinio skambesio kategorijai. Ar jauti ypatingą sąsają su baroku, ar labiau jautiesi šių laikų žmogumi, norinčiu girdėti savo balsą šiuolaikiniuose kūriniuose?

 

Istorijos alsavimą tikrai jaučiu, bet negaliu atsiriboti nuo šiuolaikinių idėjų – gyvenu čia ir dabar. Tai panašu į gyvenimą šeimoje: vaikas augdamas stebi tėvus. Kontratenorų istorija išties turtinga, bet daug kas klaidingai įsivaizduoja, kad tai labai ribotų galimybių balsas, skirtas atlikti tik baroko muziką. Aš dainuoju labiau operine, o ne barokine maniera.

 

Dainavimas operine maniera suteikia pranašumo ir praplečia ribas?

 

Šiandien matome šiuolaikinių „didelių balsų“ pranašumą – baroko laikais ir salės buvo mažesnės, ir publika kameriškesnė, dabar to būna vis rečiau. O dainuoti operine maniera norėjau nuo mažų dienų. Noriu dainuoti įvairią muziką, o juk, pavyzdžiui, Mozarto muzikos niekaip nebūtų įmanoma dainuoti barokine maniera. Kita vertus, man nepriimtinas požiūris į „barokistus“, neva jie, vargšai, negali dainuoti nieko kito. Kiek sukurta Mozarto, Handelio ar Vivaldi operų, kuriose yra partijų, rašytų kastratams, kartais net po kelias vienoje operoje. Dažnai radikalios nuomonės apie „barokistus“ ar kontratenorus yra nulemtos neišprusimo, susigalvotų mitų ir stereotipų.

 

Šiuo metu rengi Kerubino vaidmenį LNOBT spektakliui „Figaro vedybos“. Paprastai šį personažą įkūnija moterys (nors jis ir jaunuolis)...

 

Kerubinas – man labai artimas sceninis tipažas, tas išdykėliškumas... Nors muzikiniu požiūriu Kerubino vaidmuo yra be galo sudėtingas. Mozartas šią partiją rašė moteriškam balsui, todėl turiu surasti savo specifiką. Techniškai kalbant, ten yra sudėtingų dalykų – aukšta tesitūra, pereinamosios natos, begalinė kantilena, stilius; visa tai sukuria Kerubinui reikalingą įtampą. Vis žinome, kas yra Kerubinas – tai visos operos varikliukas, ir genijus Mozartas labai gerai žinojo, ką daro. Šiuo atveju susiduriu su iššūkiu dainuoti tai, kas buvo parašyta moteriai. Bandau įsivaizduoti, kaip Kerubiną dainuotų baritonas... (juokiasi) Vieną akimirką jis tikras vyras, paskui staiga – berniukas, patiriantis brendimo kančias. Dainininkui būtinas muzikinis jautrumas ir subtilumas, kad išgirstų, ką užprogramavo kompozitorius, – šios muzikinės energetikos suvokimas, matyt, yra universalus ir nepriklauso nuo balso tipo.

 

Esi dar labai jaunas, bet tikriausiai turi didelių profesinių svajonių? Jei galėtum atlikti vaidmenį, kas tai būtų – soprano partijos?

 

Mane domintų gal net ne konkretūs vaidmenys, o pati idėja ir kas ją įgyvendina. Mielai kursiu moterišką vaidmenį, jei tai bus įdomu, neprieštaraus vokaliniams principams. Visa širdimi palaikau naujoves. Esu švarus popieriaus lapas, atviras visoms originalioms idėjoms.

 

Ačiū už pokalbį.


„7 meno dienos“ Nr.11 (979), 2012-03-16

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti