Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Sinefilija nemirtinga


Nauji „Kino“ skaitymo malonumai


Jonas Ūbis

Share |
Pirmasis „Kino“ numeris tradiciškai daug vietos skiria svarbiausiam pavasario festivaliui. „Kino pavasaris“ šiemet pateikė ne vieną staigmeną. Žurnale – trumpas svarbiausių programų pristatymas ir kino kritikų patarimai.

Santa Lingevičiūtė rekomenduoja pasižiūrėti kontroversiškus garsių kūrėjų filmus – Romano Polanskio „Kivirčą“ ir Steve’o McQueeno „Gėdą“, Linas Vildžiūnas – „Oskarui“ nominuotą Agnieszkos Holland „Tamsoje“, Živilė Pipinytė – apdovanojimų Rusijoje ir užsienyje sulaukusią Andrejaus Zviagincevo „Jeleną“. Žinoma, tai tik keli filmai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį įvairioje, kino blizgučiais nesimėgaujančioje šių metų programoje. Jei festivalis teiktų prizą už geriausią vyro vaidmenį, neabejoju, kad jis atitektų dviejuose šių metų „Kino pavasario“ filmuose – „Tamsoje“ ir „Drąsa“ (rež. Greg Zgliński) – pagrindinį vaidmenį sukūrusiam lenkų aktoriui Robertui Więckiewicziui. Iš arčiau jį pristatanti Izolda Keidošiūtė tvirtina, kad Więckiewiczius – „idealus Dievo pateptas aktorius, kuris gali suvaidinti bet ką“.

 

„Kine“ galima paskaityti ir įspūdžius iš šiemet jau įvykusių didžiųjų tarptautinių kino festivalių: Linas Vildžiūnas lankėsi Roterdame, Živilė Pipinytė – Berlyne. Sprendžiant iš jų tekstų, pristigo ir filmų įvairovės, ir tikrų meninių sukrėtimų. Metų atradimų, matyt, dar teks palaukti. Tačiau senas kinas visada stebina. Neatsitiktinai Narius Kairys straipsnyje „Apie varpų liejimą“ prisimena Andrejų Tarkovskį, kuriam balandžio 4 d. sueitų 80 metų.

 

Emigrantus iš Rytų ir Vidurio Europos vis dažniau rodo Vakarų režisieriai. Jie ir tapo belgų kinotyrininkų surengtos mokslinės konferencijos „(Trans)nacionaliniai subjektai. Migracija po 1989-ųjų Europos ekranuose“ tema. Konferencijos įspūdžiais „Kine“ dalijasi Renata Šukaitytė. Straipsnyje daug įdomių įžvalgų, padedančių suprasti, kaip mes atrodome iš šalies. Anot autorės, „migrantų iš Rytų Europos reprezentacijos dar sunkiai vaduojasi iš vakarietiškų stereotipų ir juos gaubiančio primityvumo, nenuspėjamo ir laukinio seksualumo šydo“.

 

Įspūdžius iš kitos, bet taip pat Belgijoje vykusios konferencijos Lukas Brašiškis pavadino „Apie karą be pralaimėtojų ir nugalėtojų, arba Sveikas, kine, sveika, sinefilija“. Manau, bus įdomu kartu su straipsnio autoriumi pasvarstyti, kas dabar yra sinefilija, kaip ji pasikeitė pastaraisiais metais, kai sinefilai gali matyti filmus ne tik kino teatruose ir nebekelia tokio išsilavinusios publikos siaubo kaip XX a. pradžioje, kai terminas ir atsirado. Beje, tai, kad žodžio „sinefilija“ daryba primena „zoofiliją“ ar „nekrofiliją“, rodo, kaip iš šalies atrodė besidomintieji kinu. Apie sinefiliją Lukas Brašiškis paklausė ir sausį „Žiemos ekranuose“ viešėjusio prancūzų kino kritiko ir režisierius Thierry Jousse’o. Pokalbyje su juo nuolat iškyla ir pas mus dabar madingas filosofas ir teoretikas Gilles’is Deleuze’as. Kol kas lietuviškai jo knygų neturime, bet leidykla „Mintis“ jau pradėjo naują rimtą seriją „Kino raštai“, gal joje (tegu pavėluotai) sulauksime ir Deleuze’o. Žurnale pristatoma pirma šios serijos knyga – Michailo Jampolskio „Kalba – kūnas – įvykis: kinas ir prasmės paieškos“.

 

„Kino teatro“ rubrikoje galima paskaityti apie filmus, kuriuos vis dar rodo dideliuose ekranuose. Mike’o Leigh dramą „Dar vieneri metai“ recenzuoja Sonata Žalneravičiūtė, Christophe’o Honoré „Mylimuosius“ – Neringa Kažukauskaitė, Athinos Rachel Tsangari „Atenbergą“ – Aneta Anra, George’o Clooney „Purvinus žaidimus“ – Ramūnas Pronckus. Jis pristato ir vieną geriausių pastarojo dešimtmečio filmų, šiemet „Oskaru“ apdovanotą iraniečio Asgharo Farhadi „Išsiskyrimą“. Filmas vasario pabaigoje turėjo pasirodyti ir Lietuvos ekranuose. Paskutinę minutę jis buvo atšauktas iš repertuaro. Manau, kad pribrendo laikas „Kinui“ surengti diskusiją su platintojais. Gal pavyktų išsiaiškinti, kodėl lietuviai nenusipelno kino teatre pasižiūrėti „Išsiskyrimo“, „Kivirčo“ ar pirmojo Martino Scorsese filmo vaikams „Hugas“, kurio vienas herojų yra kino stebukladaris Georgés’as Mélièsas.

 

Kultūrologai analizuoja šeimos kino fenomeną ir atkreipia dėmesį, kad į renginius, skirtus vaikams, susirenka vis daugiau suaugusiųjų. Priežastis – su komiksais ir animaciniais filmais užaugo ir nebegali išsiskirti jau kelios jaunų tėvų kartos. Jiems, manau, ir skirta didžioji dalis „Namų kino“. Nijolė Andrijauskienė rekomenduoja Johno Lasseterio ir Brado Lewiso „Ratus 2“, Lone Scherfig „Vieną dieną“, Pierre’o Salvadori „Prancūzišką apgaulę“, Steveno Soderbergho „Užkratą“.

 

Lietuviškoji „Kino“ dalis skirta kol kas gana negausioms šių metų premjeroms. Aneta Anra recenzuoja Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovę“, Gediminas Kukta – Juozo Javaičio „Česlovo Milošo amžių“, Laima Kreivytė – Algirdo Tarvydo „Kūrybos mįslę“. Apie jau pradėtą „Santą“ ir savo kelią į didįjį kiną Gediminui Kuktai papasakojo rašytojas Marius Ivaškevičius. Jis teigia, kad yra režisuojantis rašytojas. Vienas Živilės Pipinytės feljetono herojų – romanus rašantis kino režisierius, bet autorei įdomiau, kodėl jis nebekuria filmų.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.11 (979), 2012-03-16

Versija spausdinimui

Komentarai

RzDCwxJ8k83, 2017-03-22 06:17

,Pushing negotiations on terms this period is the budgetary high cliff, the mixture is perfectly associated with expiring regulations along with imperative wasting reductions intended to begin in Jan except in cases where the particular Whoto-celired Dwelling along with The legislature can easily acknowledge a policy towards put back and replace the particular actions. Discussing the particular high cliff may likely send the us back to a recession, financial experts along with resources specialists include probable.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti