Lemtingosios moterys visada įkūnijo vyrų baimes, todėl filmo pabaigoje sulaukdavo deramo atpildo. Likdavo be vyro ir pinigų, avarijų, raupsų ir kitokių ligų subjaurotais veidais ir suluošintais kūnais, nelaimingos ir vienišos. 5-ojo dešimtmečio pradžioje film noir sėkmingai perėmė šią tradiciją. Film noir herojai vyrai – gangsteriai, ciniški teisybės ieškotojai, taurelės nevengiantys detektyvai. Miesto džiunglėse su jais visados ir lemtingos moterys. Jos meluoja, išduoda, šaltai manipuliuoja vyrų jausmais, rūko cigaretes ir vilki prabangius spindinčius drabužius arba vyriškus kostiumus. Mary Astor, Lauren Bacall, Ritos Hayworth, Gene Tierney, Lanos Turner, Barbaros Stanwyck herojės siekė nepriklausomybės, pinigų ar valdžios. Agresyvios ir keliančios grėsmę, jos buvo pasirengusios viskam, kad tai gautų. Bet savo piktus kėslus slėpė po kerinčia paslapties ir jausmingumo kauke. Ir dažnai pačios tapdavo savo apsėdimų aukomis. Šiųmetinė „Kino pavasario“ retrospektyva „Femme fatale Europos kine“ primins kelis klasikinius portretus ir parodys, kaip lemtingosios moters įvaizdis kito iki mūsų dienų.

„Aš visa nuo viršugalvio iki kojų pirštų galiukų esu sukurta meilei“, – prirūkytame teatre dainuoja Lola. Ji sužlugdo naivų gimnazijos mokytoją Ratą, kuris iš meilės Lolai meta padorią tarnybą ir seka paskui jos trupę. Žingsnis po žingsnio mokytojas ritasi vis žemiau ir tampa pajuokos objektu. Pagal Heinricho Manno romaną „Profesorius Unratas“ sukurtas „Žydrasis angelas“ („Der Blaue Engel“, Vokietija, 1930) buvo pirmas garsinis vokiečių filmas. Jį kūrė specialiai iš Holivudo pakviestas Josephas von Sternbergas. Būtent jis ir patvirtino pagrindiniam vaidmeniui populiarią kabaretų aktorę Marlene Dietrich. Kine jai iki tol nelabai sekėsi. Rytą po filmo premjeros Dietrich atsibudo žvaigžde. Kitą filmą kartu su von Sternbergu jie jau filmavo Holivude. Sternbergas pavertė aktorę kulto objektu. 1931–1935 m. kartu jie sukūrė septynis filmus, Dietrich pavertusius kino mitu – viena mįslingiausių femme fatale, dažnai vilkinčią vyrišką kostiumą, dainuojančią prikimusiu balsu, žiūrinčią į vyrus nepasitikinčiu žvilgsniu ir užkariaujančią juos ypatingu moteriškumu. Be Dietrich herojų sunku būtų įsivaizduoti ir postmodernistinį kiną, paskutiniais metais tokį populiarų neonoir.

4-ajame dešimtmetyje Prancūzijoje susiformavo kino kryptis, kuri dažniausiai vadinama poetiniu realizmu. Šį reiškinį, gimusį iš kino kūrėjų susižavėjimo dabar jau pamirštais Pierre’o Mac Orlano ir Marcelio Aymé romanais bei vokiečių kinu, istorikai linkę vadinti socialine fantastika. Tačiau abu pavadinimai nurodo esmę – filmuose derinami iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai – jausmingos nelaimingos meilės istorijos ir personažai marginalai, pilka gyvenimo dugno kasdienybė, staiga nušvintanti magiškais ūkų atspalviais. Poetinio realizmo emblema – Marcelio Carné „Ūkų krantinė“ („Le quai des brumes“, Prancūzija, 1938). Vienas filmo personažų sako, kad norėtų nupiešti tai, kas slypi už daiktų. Šitai būtų galima pritaikyti režisieriaus filmams. Filmo herojus dezertyras Žanas (Jean Gabin) tikisi iš Havro pabėgti ten, kur bus saugu. Jis sutinka našlaitę Nelę (Michele Morgan). Tačiau jų meilei nebus lemta išsipildyti.

Kad vienas juodžiausių, pesimistiškiausių savo epochos filmų (karui prasidėjus jis buvo uždraustas kaip „demoralizuojantis“) tapo nepaprastai populiarus (jį rodė kino teatruose šešis mėnesius iš eilės), žinoma, „kalta“ pagrindinius herojus suvaidinusi pora: savo vyriškumu žavėjęs populiarus Gabinas ir septyniolikmetė, beveik debiutantė Morgan. Jų pirmasis dialogas („Žinai, tavo gražios akys.“ – „Pabučiuok mane.“) tapo viena gražiausių kino legendų. Vėliau aktorių duetas keliavo iš filmo į filmą, bet kiekviename iš jų ir vėl būdavo svarbiausia pirmo personažų susitikimo scena.

Okupacijos metais kurtas Marcelio Carné filmas „Galiorkos vaikai“ („Les enfants du paradis“, Prancūzija, 1945) buvo parodytas tik išvadavus Prancūziją. Kartu su nuolatiniu scenaristu Jacques’u Prevert’u režisierius norėjo sukurti filmą apie visas gyvenimo aplinkybes nugalinčią meilę. „Galiorkos vaikai“ buvo filmuojami ilgai, sunkiomis sąlygomis, bet Alexandro Traunero sukurtos Paryžiaus dekoracijos iki šiol stulbina meistriškumu.

Pagrindiniai „Galiorkos vaikų“ herojai – realūs istoriniai veikėjai: aktoriai Frederickas Lemaitre’as (Pierre Brasseur) ir Baptiste’as Deburau (Jean-Louis Barrault). Veiksmas prasideda 1830-aisiais, kai keturi filmo personažai (dar žudikas ir kilmingas grafas) įsimyli gražuolę Garans. Lemtingoji moteris retai dalijasi meile, bet stebi jų likimus, suartėdama tai su vienu, tai su kitu. Garans suvaidino prancūzų kino legenda Arletty (1898–1992). Sako, kad ji visą gyvenimą buvo ir Paryžiaus priemiesčių mergina: po įsimintinų antrojo plano vaidmenų Carne filmuose „Hotel du Nord“ ir „Diena aušta“ ji buvo pavadinta priemiesčių imperatore, ir kartu aukštuomenės dama. Ji vaidino teatre, dainavo. Arletty ir jos herojų posakiai tapo lakiomis frazėmis, kaip kad ta, kuria ji atsakė į kaltinimus, kad okupacijos metais gyveno su vokiečių karininku: „Mano širdis – prancūziška, bet užpakalis – internacionalus“.

1943 m. Luchino Visconti filmas „Apsėdimas“ („Ossessione“, Italija) žymi kino raidą pakeitusio italų neorealizmo pradžią. Režisierius siekė filme atsikratyti visko, kuo jį erzino tuomet „baltųjų telefonų“ kinu vadinami italų filmai – Visconti veiksmą perkėlė iš paviljonų į skurdžias gatves ir interjerus, rodė ne turtuolių, o eilinių italų gyvenimą, ne prabangą, o skurdžią kasdienybę. Iš tikrųjų filme į Italijos realybę buvo perkeltas vieno juodojo romano (ir kartu film noir) pradininkų Michaelo Caine’o romanas „Laiškanešys skambina du kartus“. Pasakojimo centre – lemtinga moteris, Džovana, kuri pastūmėja jauną meilužį nužudyti jos vyrą. Džovaną suvaidino Clara Calamai (1909–1998) – viena populiariausių 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių italų aktorių.

Kitas italų neorealizmo pradininkas buvo Alessandro Blasetti. Filmas „Gaila, kad ji negera“ („Peccato che sia una canaglia“, Italija, 1954) sukurtas tada, kai beišsisemiantis neorealizmas vis dažniau imtas vadinti „rožiniu“. Filmo herojus taksistas Paolas įsimyli vagišių šeimynėlės atžalą, gražuolę Liną, ją suvaidino tuomet kylanti žvaigždė Sophia Loren. Vargšelis mano, kad vedybos pakeis merginą.

7-ajame dešimtmetyje seksualinė revoliucija ir akivaizdžiai pasikeitę papročiai tarsi patvirtino teiginius, kad visuomenei tapus atvira lemtingoji moteris išnyks iš filmų, nes šis personažas – savotiška slopinamų geismų sublimacija ekrane. Bet pirmąkart po daugelio metų tremties į Ispaniją grįžusį ir visą gyvenimą savo tautiečių hipokriziją pliekusį Luisą Buñuelį sudomino ispanų literatūros klasiko Benito Perezo Galdoso romanas. Jo herojė – vyrų manipuliacijų auka – pati išmoksta jais manipuliuoti. „Tristanos“ (Ispanija, Italija, Prancūzija, 1970) veiksmas prasideda 1923 m., kai Toledo turtuolis Donas Lope priglaudžia našlaitę Tristaną. Jis diegia merginai laisvamaniškas mintis, jie tampa meilužiais. Tristanai nuobodu ir ji pabėga su jaunu dailininku. Grįžti pas Doną Lopę ją privers liga. Šis ves Tristaną, kuriai amputuota viena koja. Tristana pamažu dūsta Dono Lopės namuose. Tačiau arogantiška, dominuojanti ji susivaldo net pačiose beviltiškiausiose situacijose. Tristana visada eis iki galo, siekdama išsaugoti laisvę ir teisę rinktis. Pagrindinę heroję suvaidinusi Catherine Deneuve yra prisipažinusi, kad „Tristana“ – vienas mieliausių jos prisiminimų. Jos žodžiais, filmuojant Buñuelis nuolat sakė aktoriams: „Tik jokios psichologijos, jokios psichologijos!“ Tuo sunku patikėti, kai ekrane matai šaltą Tristanos šypseną.

Vokiečių Naujosios bangos kūrėjas Raineris Werneris Fassbinderis žavėjosi klasikinėmis Douglaso Sirko melodramomis, kurių herojės – stiprios, už meilę kovojančios moterys. Sirkas įkvėpė ir trumpo Fassbinderio gyvenimo pabaigoje sukurtą trilogiją. Pirmojo jos filmo „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ („Die ehe der Maria Braun“, Vokietija, 1979) herojė Marija (Hanna Schygulla) 1943 m. išteka už kareivio Hermano. Netrukus vyras išvyksta į frontą, paskelbiamas dingusiu be žinios, o vėliau ir žuvusiu. Marija stengsis iš paskutiniųjų išgyventi pokario Vokietijos chaose. Jai padės pažintis ir meilės ryšys su amerikiečių kareiviu Bilu. Kartu juos suras iš fronto grįžęs Hermanas. Tada ir įvyks pirmoji žmogžudystė. Marijos nesustabdys niekas, ji nori pagaliau pasijusti laiminga ir turtinga. Hannos Schygullos kostiumai filme – nuoroda į ne vieną kino femme fatale, tačiau po melodramatišku siužetu Fassbinderis paslėpė kitą – ironišką pasakojimą apie pokario Vokietiją ir jos „ekonominį stebuklą“. Neatsitiktinai filmas baigiasi simboliška vokiečių pergale, kai 1954 m. Vokietijos futbolo komanda nugalėjo pasaulio čempionate.

Krzysztofo Kieślowskio „Trumpo filmo apie meilę“ („Krótki film o milości“, Lenkija, 1988) herojė Magda, kurią suvaidino Grażyna Szapołowska, – vienintelė šios retrospektyvos lemtingoji moteris iš Rytų Europos. „Trumpas filmas apie meilę“ – vienas iš dviejų režisieriaus serialo „Dekalogas“ filmų, kurie specialiai kurti didžiajam ekranui ir skiriasi nuo televizijos varianto. „Dekaloge“ Kieślowskis norėjo parodyti, kaip pamatiniai žmonijos įstatymai funkcionuoja visuomenėje, kur žmonių elgesį smarkiai veikia ir totalitarinė santvarka, ir katalikų bažnyčia. „Trumpas filmas apie meilę“ skirtas įsakymui „Nesvetimoteriauk“.

Pagrindinis filmo herojus Tomekas dirba pašte. Vakarais jis slapta stebi priešais name gyvenančią moterį. Grażynos Szapołowskos Magda – jausminga, ji gali šokiruoti savo erotiškumu, asmenine laisve. Įsimylėjęs Tomekas ima kištis į moters gyvenimą. Kai Magda sužino apie vujeristą, nusprendžia su juo susitikti ir pažeminti. Tomekas to negali pakelti.

Kieślowskiui rūpėjo ne siužetas, o sudėtinga psichologinė kolizija, jam buvo svarbi ne tik dviprasmiška situacija, kurioje galų gale atsiduria abu personažai, bet ir išgyvenimai, kuriuos abu patiria, netikėtai susidūrę su jausmais ar juos sunaikinę. Magdos vaidmuo išgarsino Szapołowską ir suformavo aktorės amplua – ji dažnai vaidina pavojingas, seksualias, savim pasitikinčias moteris.

Parengė Ž. P.

„7 meno dienos“ Nr.11 (979), 2012-03-16