Norėdama į klausimą „koks menas tau įdomus?“ atsakyti ne taip banaliai ir eklektiškai kaip į klausimą „kokios klausaisi muzikos?“ – „visokios, geros“, – ne kartą mąsčiau, kaip įvardyti savo kriterijus. Daugelis dalykų išlieka įdomūs kaip procesų istorija ar gerai papasakotos istorijos, proto mankštos ar ryšių atradimo nuotykiai, šiaip įdomybės, tačiau tokie filtrai tik sukuria bendras žinias, kontekstą. Bet dėl kokio meno išlaikomas susidomėjimas menu? Dėl kokio negaila jėgų? Kuris menas, kaip ir kodėl man subjektyviai atrodo svarbiausias (nors įvairovė nemažiau svarbi)? Permąsčiusi labiausiai patinkančius autorius, susiformulavau pilnatvės kriterijų arba pilnatvės mene siekiančio/s menininko/ės tipą. Kalbu visai ne apie apsėstuosius ir nesirengiu skaičiuoti darbo valandų ar skatinti fanatizmą. Pilnatvė – tai tam tikra vidinė etika. Kūrinio ir autoriaus kalbos, veiksmų atitikimo. Pilnatvės menininkas negali būti genijus, nes vengia hierarchijos. Visa apimantis menas negali būti harmoningas, nes saugosi dvinario mąstymo ir prasminio lauko dezinfekcijos iki imuniteto nužudymo. Pilnatvės menui būdingi prieštaravimai, tai pažeidžiamas menas, nes neieško tiesos, o mąsto, ir mąsto giliai. Tiek giliai, kad neturi šansų to intelektualiai pagrįsti, bet turi drąsos papasakoti apie savo įžvalgas. Toks menininkas pirmiausiai kuria sau, bet suvokia save kaip visumos dalį, o svarbiausias siekis – pasidalinti. Pilnatvės kiekis meno kūrinyje ar menininko kūryboje gali būti labai įvairus. Etiketės, kompromisai yra balastas, jie mažina pilnatvę. Tai yra tam tikras panirimas į tai, ką darai, susitapatinimas, vertybių taikymas visuose kūrybos ir sklaidos etapuose. Pilnatvė – kritinio susikaupimo būsena, tarsi tik vieną vienintelį kartą turėtum progą tai padaryti. Tai paskutinės parodos kūriniai. Nors gal dar bus kelios „paskutinės“. Net jei tai tik juokas. Dažniausiai pilnatvę pastebiu labai daug darbo reikalaujančius projektus atliekančių autorių kūryboje, ir tai visai nenuostabu, nes be panirimo jo net nebūtų imtasi. Tačiau nebūtinai tai turi būti katorga, kartais užtenka nuoseklumo. Tai vidinė etika, labiau susijusi su intuicija nei protu. Pilnatvė – tam tikra pozityvi negalėjimo kitaip forma.

Aš ir pati netikiu, kad pagaliau priėjau prie to, apie ką iš tiesų rengiausi rašyti – lenkų menininko Michało Budny. Praėjusią savaitę jis pristatė šešis 2008–2011 metais sukurtus instaliacinio pobūdžio objektus Nacionalinės galerijos mažojoje salėje (4) ir vestibiulyje (2). Visa ši miglota įžanga buvo skirta tam, kad dabar galėčiau pasakyti, jog pilnatvės jo mene aptinku apsčiai. Menininką eksponuoti savo darbus pakvietė jau ne pirmą vertingą parodą suorganizavusi NDG kuratorė Eglė Mikalajūnė, norėjusi rasti autorių, kurio darbai galėtų sukurti santykį su galerijos erdve, jos architektūra. Michałą Budny ji nusižiūrėjo Varšuvos šiuolaikiniam menui skirtoje Ujazdovskio pilyje, kur įsitikino, kad menininkas yra jautrus aplinkai. Per spaudos konferenciją Budny pasakė, kad jam svarbu ne tik erdvė, bet ir tiesioginis santykis su žmonėmis, dirbančiais kartu toje erdvėje. Manau, tai vienas iš pilnatvės, kaip aš ją suprantu, bruožų. Menininkas dirbti mokėsi pats, ir staigus iškilimas „tarsi iš niekur“ meno bendruomenei buvo netikėtas. Budny mini, kad pirmieji rodyti darbai nuo dabartinių skiriasi tuo, jog anksčiau labai daug dėmesio skirdavo detalėms ir preciziškam sumanymo atlikimui. Vėliau jis pajuto, kad dauguma žiūrovų užstringa besigilindami į išdailintą formą ir tarsi negirdi jo svarbiausio sumanymo, jo turinio. Todėl dabar menininkas formai skiria dėmesio tik tiek, kiek būtina perteikti įžvalgai. Kūriniai konstruojami iš netvarių (besideformuojančių, keičiančių spalvą, faktūrą ir t.t.) medžiagų, taip leidžiant suprasti, kad ir to kūrinio „tiesa“, mintis kinta. Taip į kūrinį įsileidžiama ir mirtis, kaip viso ko sudedamoji dalis.

Iš pirmo žvilgsnio Budny darbai gali atrodyti kaip abstraktus minimalizmas, tačiau ne formos klausimai čia svarbiausi. Pavadinimai įveda priešingą vaizdui polių ir čia susikuria pagrindas, ant kurio ima balansuoti žiūrinčiojo mintys. Pavyzdžiui, ...