Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 10 (978), 2012 kovo 09 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Mariuso von Mayenburgo „Akmuo“ Nacionaliniame dramos teatre
In Memoriam: Mariam Azizbekova
(1919–2012)
Guillaume´as Apollinaire´as teatre „Lėlė”
Laima Kreivytė: Postidėja(9)
Paroda Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų centre „Titanikas“
Lino Giedrimo paroda galerijoje „Kišenė“
Eglė Juocevičiūtė : Atvira ir prieštaringa(4)
Muziejų architektūra XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje
„7md“ rekomenduoja dešimt „Kino pavasario“ filmų
Krėsle prie televizoriaus
Kovo 9 – 15 d.
Kovo 9–15 d.
Kovo 9–18
Kovo 9–18
Kovo 9–18
Paroda „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija“ Kauno fotografijos galerijoje

Tomas Pabedinskas

Kauno fotografijos galerija kuriam laikui tapo vienos kartos susitikimo vieta. Kovo 2 d. jaunieji Baltijos šalių menininkai čia susirinko atidaryti parodos „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija“ („Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics“). Tai buvo praėjusių metų pabaigoje Talino parodų rūmuose pirmą kartą rodytos parodos premjera Lietuvoje.


Nutilus atidarymo šurmuliui, menininkų kartos bendrumo (ir galbūt savo paties priklausymo tai kartai) ženklus žiūrovas lengvai pastebės eksponuojamuose darbuose. Kuratoriaus Vytauto Michelkevičiaus kartu su Estijos fotografinio meno asociacija surengta paroda – tai dalis projekto „Tyrinėjant Baltijos šalis / Ieškant Baltijos šalių“ („Re:Searching the Baltics“), kuriuo siekiama peržvelgti fotografijos panaudojimo būdus XX a. 8–9-ajame dešimtmečiais gimusių Baltijos šalių menininkų kūryboje. Parodos autoriai taip pat reflektuoja platesnius jų kartą galimai vienijančius nemeninius kontekstus: vaikystės prisiminimus iš sovietinio laikotarpio ir posovietines patirtis.

 

Parodos teminis laukas gali pasirodyti apgaulingai pažįstamas ir išeksploatuotas vyraujančių tarptautinių fotografijos tendencijų, kurios Vakarų žiūrovams tiekia „egzotiško“ socialistinio palikimo vaizdus. Tačiau parodoje dalyvaujančius menininkus ir jų bendraamžius vienija ne tiek bendra sovietinio laikotarpio ar po jo sekusių staigių permainų patirtis, bet išskirtinis retrospektyvus santykis su šiais išgyvenimais ir savita to santykio išraiška kūryboje. Palyginus Baltijos menininkų parodą, pavyzdžiui, su prancūzo Erico Lusito fotografijų serija „Sovietų imperijos pėdsakai“, praėjusią vasarą eksponuota toje pačioje Kauno fotografijos galerijoje, išryškėja visiškai skirtingi požiūriai į tą patį istorinį laikotarpį ir jo suformuotas panašias gyvenimo aplinkybes. Kaip pripažino pats E. Lusito, po buvusios Sovietų Sąjungos šalis jis keliavo vedamas smalsumo – apleistos karinės bazės jam atrodė kaip nykstančios civilizacijos pėdsakai, kuriuos jis norėjo objektyviai įamžinti fotografijose. Baltijos šalių menininkai į sovietinę tikrovę žvelgė iš vidaus, o paskutiniai Sąjungos gyvavimo metai ir imperijos žlugimas jiems pirmiausiai susiję ne su Istorija, o su asmeninėmis jų pačių istorijomis. Todėl parodos autorius labiau už savo funkciją praradusius galios simbolius domina iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos kasdienio gyvenimo smulkmenos, kurios į sąmoningos refleksijos plotmę gali iškelti ištisus vienos kartos bendros patirties klodus, kurie formavo jų asmeninę ir kolektyvinę savimonę.

 

Žinoma, tokia fotografija bus suprantama kur kas siauresnei „tikslinei“ auditorijai. Baltijos šalių menininkai iš žiūrovo tikisi tokio pat asmeninio santykio su eksponuojamais darbais, koks autorius sieja su atvaizduose fiksuojama ar inscenizuojama tikrove. Tuo galėjau įsitikinti atidarymo dieną apsilankęs parodoje. Nors galėčiau save priskirti tai pačiai kartai, kaip ir parodos autoriai, iš pirmo žvilgsnio neperpratau latvių menininko Arnio Balčo fotografijos iš serijos „Amnezija“, kurioje berniukas sėdi prie tuščiais pieno buteliais (ne popieriniais pakeliais!) nukrauto stalo. Šio darbo prasmė paaiškėjo tik parodą lydinčioje knygoje perskaičius V. Michelkevičiaus prisiminimus apie privalomą kasdienę pieno stiklinę vaikų darželyje. Fotografijos pranešimas man pasirodė neaiškus, nes paprasčiausiai nelankiau vaikų darželio. Tuo tarpu kita tos pačios serijos nuotrauka akimirksniu sužadino vaikystės prisiminimus, nes berniukas joje saulėtu miško keliuku mina tokį patį žaislinį automobilį, kokiu pats kadaise mėgau važinėtis.

 

Individualus parodos autorių santykis su praeitimi, tam tikra vieta ir laiku lemia ir kitokią fotografijų vaizdinę kalbą. Asmeninės patirties perteikimui nepakanka šiandieninėje fotografijos scenoje įsitvirtinusios tariamai objektyvaus atvaizdo klišės (čia vėl galima prisiminti E. Lusito sovietinių karinių bazių nuotrauka). Daugelis parodos autorių renkasi kitą šiuolaikinėje fotografijoje ne mažiau populiarią kūrybinę taktiką ir inscenizuoja savo prisiminimus, visiškai nesistengdami paslėpti režisūros ir kuriamos fikcijos. Balansavimas tarp (at)vaizdo tikroviškumo ir akivaizdaus jame pavaizduotų situacijų fiktyvumo, ko gero, kaip tik ir yra tinkamiausia forma fotografijai ar videokūriniams, kurie, pasak V. Michelkevičiaus, dokumentuoja ne tikrovę, o atmintį. Taigi komunikacija su žiūrovu vyksta ne tik intelektinėje, bet ir emocinėje plotmėje, intuityvus kūrinių suvokimas tampa tiek pat svarbus, kiek ir jų konceptualaus pagrindo supratimas. Rimo Sakalausko videodarbe asociatyvios vaizdinių sąsajos netektų dalies savo prasmių, jei jų nepapildytų „atmosferinio“ garso takelis, kasdienius vaizdus panardinantis į sovietinės epochos pompastikos ir monumentalumo pojūtį. Pavyzdžiui, garsas skatina sulėtintą besisukančio televizijos bokšto vaizdą nejučia lyginti su daug kartų matytais dokumentiniais kadrais, rodančiais kosminio laivo startą. Skirtingų atvaizdo suvokimo plotmių sąveikos dekonstrukcija netgi gali tapti vienu svarbiausių kūrybos tikslų. Būtent tokios dekonstrukcijos „Kriminaliniuose peizažuose“ imasi Ugnius Gelguda. Menininkas provokuoja žiūrovą įsisąmoninti, kaip vizualiai įspūdingose, didelio formato fotografijose užfiksuotos įvairios vietovės ima kelti intuityvų grėsmės pojūtį vien dėl konteksto, kurį sukuria kriminalinės spaudos antraštes primenantys nuotraukų pavadinimai. Kita vertus, ne visi parodoje dalyvaujantys menininkai iki galo išgrynino savo kūrinių kalbą – dalis jų neatrodo nei vizualiai paveikūs, nei ypač aktualūs savo koncepcija. Ko gero, akivaizdžiausias tokio neapsisprendimo pavyzdys būtų latvių autoriaus Kasparo Podnieko nespalvotų vidutinio formato fotografijų serija „Neįprasta vieta“. Ji atrodo „pakibusi“ kažkur tarp tradicinės ir šiuolaikinės fotografijos, tiesmuko vizualaus dokumento ir konceptualios fikcijos.

 

Parodos dalyviai save kaip kartą, regis, apibrėžia atsiribodami ne vien nuo Vakarų fotografams būdingo „objektyvaus“ sovietinio palikimo dokumentavimo. Bent jau lietuvių autoriai taip pat aiškiai atsiskiria nuo Lietuvos fotografijos tradicijų ar netgi jas sąmoningai parafrazuoja savo kūriniuose. Tadas Šarūnas XX a. 7-ojo ir vėlesnių dešimtmečių Lietuvos fotografijos mokykla...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru