Štai ir šiais metais teko važiuoti į knygų mugę ir dar specialiai į vaikų salę pasižiūrėti būtent parodos. Sigutė sugebėjo atvežti pasaulinio lygio žvaigždės Bruno Munari miniretrospektyvą. Kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ (šį projektą, kuris tapo vienu įdomesnių kasmetinių Vilniaus knygų mugės akcentų, Sigutė sugalvojo ir kuruoja nuo 2001 m.) veikia jo įvairiapusišką kūrybą pristatanti ekspozicija ir jo sukurtų knygų faksimilių paroda. Vėliau paroda persikels į Kazio Varnelio namus-muziejų, kur veiks kovo 1–15 d.

Sudėtinga rašyti recenziją, nes nežinau, kam – Sigutei Chlebinskaitei ar Bruno Munari – skirti daugiau dėmesio. Nors Sigutė nemėgsta mosuoti visiems po nosimi savo CV, jos, kaip itin profesionalios knygų dailininkės ir savo srities vietinių ir tarptautinių projektų kuratorės, organizatorės veiklos ir, ką jau slėpti, apdovanojimų, sąrašas yra įspūdingas. Tiesa, didžiausią įspūdį daro ne pats sąrašas, o tai, kad jis nėra dirbtinis, sukurptas kokiais nors neaiškiais būdais, manipuliacijomis ar kitų darbo nuopelnų prisiėmimu. Jis tikrai atspindi Sigutės, kaip knygos apipavidalintojos ir projektų organizatorės, idėjas, energiją ir kryptingą darbą.

Net fragmentiškai minint susidaro solidus sąrašas – organizuotos Birutės Žilytės, Kęstučio Kasparavičiaus, Vinco Kisarausko, Algirdo Steponavičiaus, Stasio Krasausko, fotografo Vytauto Balčyčio ir kitų personalinės parodos, sovietmečio iliustracijos vaikams, Martyno Vainilaičio kūrybos iliustracijų ir kt. parodos. O kur dar kuratorinė veikla už knygų mugės ribų, kad ir čekų grafikos paroda „Graficke ateljiery“ VDA galerijoje „Akademija“ ir daugelis kitų tarptautinių projektų. O jei dar vardintume visas apipavidalintas knygas...

Tačiau grįžkime prie Munari. Bruno Munari (1907–1998 m.) – vienas įtakingiausių italų menininkų, aktyviai kūręs apie šešiasdešimt metų, maždaug nuo XX a. 4-ojo iki 10-ojo dešimtmečio, paveikęs tapybos, industrinio ir autorinio grafinio dizaino, kūrybinės edukacijos sritis. Munari įgijo inžinieriaus specialybę, kuri, ko gero, turėjo įtakos visai konstruktyviai, eksperimentinei kūrybai. Menininkas buvo vienas pirmųjų instaliacijos meno pradininkų, kūrė abstrakčius, kinetinius objektus, taip pat buvo susidomėjęs grafika, grafiniu dizainu, knygų menu.

Bendraudamas su Marinetti ir jo aplinkos žmonėmis, Munari atsiskleidė kaip antrosios futuristų kartos atstovas, dirbo su fotografija, fotografiniais koliažais, objektais.

Munari buvo ir vienas Konkretaus meno (Movimento arte concreta) judėjimo, kurį 1949 m. Milane įsteigė menininkas ir architektas Gianni Monnet, taip pat kritikas ir tapytojas Gillo Dorfles ir 4-ajame dešimtmetyje abstrakcijas kūręs Atanasio Soldati, narių ir daug prisidėjo prie grupės leidinių, atspindinčių jų estetinę ideologiją, apipavidalinimo.

Be galo įvairiapusišką Munari kūrybą jungia eksperimentavimas su elementariomis geometrinėmis figūromis, kitaip sakant, kūrybiškas ir išradingas formalizmo naudojimas, nesvarbu, ar kalbame apie objektinį, instaliacinį meną, ar apie tapybą, piešinius, knygų apipavidalinimą, autorines knygas, kuriose dėstė savo estetines teorijas.

Ketvirtajame dešimtmetyje Munari išgarsėjo „nenaudingomis mašinomis“ („Macchine Inutili“) – judančiais trijų dimensijų objektais, sukurtais iš elementarių geometrinių figūrų. Penktajame dešimtmetyje menininkas kūrė „aritmiškas mašinas“ („Macchine Aritmiche“), kitaip sakant – ironiškas triukšmingų mechanizmų parafrazes, kurias iš esmės būtų galima pavadinti interaktyviomis skulptūromis, reaguojančiomis į žiūrovus, taip pat pirmą kartą inovatyviai panaudojo naują medžiagą – poroloną, netrukus pasidariusį vienu 7-ojo dešimtmečio italų dizaino simbolių. Beje, nemažai italų futurizmo, ypač antrosios bangos, atstovų tapo įdomiais ir sėkmingais dizaineriais.

Munari tapė abstrakcijas iš bazinių formų ir spalvų santykių, piešė elementarius geometrinius (gamtinius, pramoninius etc.) elementus, kūrė konceptualizmui artimus koliažus iš įvairiai apdorotų, karpytų, kiek pakeistų atvirukų ir t.t.

1940 m. gimus sūnui susidomėjo vizualių prasmių perteikimu vaikams ir nuo to laiko eksperimentavo su knygų menu, grafiniu dizainu, pritaikytu jaunajai publikai. Reikia pasakyti, kad tie konceptualūs formalistiniai eksperimentai, viena vertus, nepasižymėjo griežta takoskyra tarp vaikų ir suaugusiųjų auditorijos, kita vertus, orientacija į jaunąją auditoriją grafiniams eksperimentams suteikė žaismingo lengvumo ir tarsi neįpareigojančio, nuoširdaus intelektualumo. Munari sugalvojo rengti kūrybines dirbtuves vaikams. Pavyzdžiui, 1977 m. Breros pinakotekoje vyko kūrybinės laboratorijos vaikams, kur vaikai žaisdami mokėsi kūrybiško mąstymo, galėjo susipažinti su įvairiomis kūrybinėmis taktikomis, knygų meno virtuve ir t.t. Tokios laboratorijos išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Šia prasme Munari ekspozicija, nors ir labiau dokumentinio pobūdžio, yra organiškai, tarsi nepastebimai įpinta į bendrą „Tu gali sukurti knygą“ dirbtuvių ir kitų šio projekto ekspozicijų audinį. Iš pradžių net sunku susigaudyti bendrame vaikų salės šurmulyje, tačiau pasižiūrėjęs Munari ekspoziciją ir jo (pakartotinai išleistų) knygų pavyzdžius supranti, kad tokioje nepretenzingoje aplinkoje atradai šį tą tikrai rimto ir vertingo, galų gale pati knygų mugės „Tu gali sukurti knygą“ laboratorija, sudėjus visas ekspozicijas ir dirbtuves, įgauna visai kitą vertybinį lygmenį.

O kad Bruno Munari paroda ir autorinės knygos sulaukė nuoširdaus ir didelio dėmesio, liudija tai, kad daug jo knygų buvo nupirkta arba pavogta. Vadinasi, yra poreikis.

„7 meno dienos“ Nr.9 (977), 2012-03-02