Spektaklyje pagal Mario Fratti pjesę pasakojama šeimos istorija. Ši šeima išsigimusi, iškrypusi, tragiška. Nė vienas iš trijų vis dar kartu gyvenančių jos narių nesako tiesos, nors patys jos ieško, nė vienas nėra laimingas. Motina (Doloresa Kazragytė) vis aiškinasi vyrų ir moterų santykius, mėgindama suprasti, kodėl vyras nustojo ją mylėjęs. Jos duktė Rozana (Eglė Mikulionytė) ieško užsimiršimo ir švelnumo atsitiktinių vyrų glėbyje, nors žino, kad niekada niekuo nepasitikės ir nieko nemylės. Šios sūnus Karlas (Rokas Petrauskas) nori kalbėtis, mėgina suprasti savo šeimos ir savo paties istoriją, tačiau pasakoti apie save nelinkęs ir atsiskleidžia tik dėstydamas savo painias, prieštaringas mintis apie moteris.

Ant beprotybės ir nebūties ribos balansuojančią šeimą vienija ir kartu skaldo scenoje nepasirodantis, bet dabartinį jos būvį nulėmęs vyras. Jis ne tik savo šeimą palikęs tėvas. Tai, kad jis ne tik Karlo tėvas, bet ir senelis, yra paslaptis, neleidžianti jaunuoliui augti, jo motinai-seseriai bei senelei gyventi. Ši paslaptis nuo žiūrovų slepiama iki pat spektaklio pabaigos, nors netiesiogiai išsakoma jau pirmomis minutėmis. Tad visos Karlo kalbos apie motinos šventumą, apie vyro ir moters santykius tikrąją šios šeimos situaciją suprantantiems žiūrovams skamba kitaip, nei yra išsakomos: vaikino negalėjimas įsipareigoti, bendrauti su moterimis, noras valdyti ir vadovauti skleidžiasi kaip tėvo valia įvykusios šeimos tragedijos pasekmė, kaip mitinė, o ne buitinė problema. Tiesa, kūrėjai sakosi nenorį nieko teisinti ar smerkti. Vis dėlto nesunku pastebėti Karlui jaučiamą simpatiją ir norą jį vaizduoti kaip nekaltą auką, turinčią atpirkti tėvo kaltes.

Tokia šeimos situacija, realiame gyvenime turinti ir kur kas baisesnių atitikmenų, spektaklyje priartinama prie antikinio mito. Šią istoriją kaip mitą perskaitė ne tik režisierius Artūras Žukauskas ir aktoriai, bet ir muzikos bei scenografijos kūrėjai – kompozitorius Antanas Jasenka, dailininkė Neringa Keršulytė.

A. Jasenkos muzika, nors taip pat tarsi apeliuoja į antiką, vis dėlto nėra tokia iliustratyvi. Pasitelkęs epitafijos temą kompozitorius sukuria įspūdingą garsyną, spektaklyje, deja, naudojamą gana primityviai: garsas sustiprina režisūros bei vaidybos ir šiaip labai akcentuojamas scenas, pernelyg kontrastuojančias su ne tokiais įtemptais epizodais. Tai gal ir nėra savaime blogai, jei nebūtų persistengta: dabar lemiamą tiesos pasakymo akimirką muzika užgroja taip garsiai, kad E. Mikulionytė nesugeba jos perrėkti. Ir jei vis dar yra žiūrovų, iki tos akimirkos nesupratusių, kas kieno tėvas ir kas kieno motina, tai, deja, jiems tenka susitaikyti su nežinomybe arba paklausti greta sėdinčių žiūrovų: spektaklyje tai nebus nei pakartota, nei paaiškinta.

Nors spektaklį ir mėginama pakylėti iki tragedijos, vis dėlto tai tik buitinių pokalbių virtinė mažoje scenoje, kurioje, tarsi eilinio daugiabučio virtuvėje, nėra kur apsisukti. Bandydami kuo vaizdžiau ir dinamiškiau perteikti statiškus pokalbius, aktoriai dirba iš peties, tačiau jų pastangos tik kai kuriose scenose yra vaisingos. Pavyzdžiui, R. Petrausko ir D. Kazragytės scenoje, Karlui sakant, kad jis yra šeimos galva, šeimos vyras, iki tol sulėtėjęs tempas atgyja, atsiranda žaismės, organikos. Tuomet atgyja ne tik veiksmas: galima pajusti ir besimezgantį scenos partnerių ryšį. Jo šiuo metu „Seseryje“ dar mažai. Ypač sunku ansamblio nariu pasijusti D. Kazragytei, kuri, rodos, tik ir laukia akimirkos, kai galės griebtis solo partijos. Nors jos vaidyba šiam spektakliui tinkama (pabrėžia šeimos santykių šaltumą, negebėjimą komunikuoti), scenos partneriams, o ypač dar tik pradedančiam aktoriui R. Petrauskui, tokia kolegė scenoje nepadeda.

Tikslios, atidžios režisūros, regis, pritrūko ir R. Petrausko, ir E. Mikulionytės personažams. R. Petrauskui šiame spektaklyje tenka žiaurus krūvis: jis yra pagrindinis veikėjas, nepaliekantis scenos per visą veiksmą. Ir nors sąžiningai vykdo visus režisieriaus ir kolegių nurodymus, savarankiškai nešti tokį krūvį jam dar per sunku. Šiuo metu jaunam gabiam vaikinui, regis, būtų geriausia padirbėti su režisieriumi, galinčiu padėti augti, skatinančiu veikti kūrybiškai, o ne eksploatuoti štampus. O štai E. Mikulionytei, šiame spektaklyje dar kartą sukūrusiai tokią pačią tragišką heroję kaip Antigonė, o iš dalies ir Alydė J. Jurašo spektakliuose „Antigonė Sibire“ ir „Apsivalymas“, režisūros reikia, kad aktorė išeitų iš prisiimto vaidmens. Kadaise sužavėjusi išraiškingais antraplaniais vaidmenimis Oskaro Koršunovo spektakliuose, šiuo metu E. Mikulionytė atrodo įstrigusi tragiškos moters amplua.

Spektaklio pabaigoje išryškintas antkapis tėvui, antkapis šeimai ir artumui bei atidengtas nudžiūvęs (šeimos) medis, – tai lyg paskutiniai įrodymai, kad sukurtas ne mitas, o buitinė drama, pagražinta ganėtinai akivaizdžia simbolika. Lieka tik smėlio dulkės nosyje, ir tai anaiptol ne metafora: spektaklio metu barstomo smėlio dulkės pasklinda mažoje patalpoje ir jautresnius žiūrovus gali dusinti. Reikia tikėtis, kad ne visai baigtą spektaklį nusprendęs rodyti teatras ir jį toliau savarankiškai kursiantys aktoriai prisiėmė atsakingą darbą, kurį taip pat atsakingai ir atliks: spektaklis be režisieriaus (be tėvo) gyvuos sėkmingiau nei spektaklyje rodoma tėvystės atsisakiusio vyro palikta šeima.

„7 meno dienos“ Nr.8 (976), 2012-02-24