Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 8 (976), 2012 vasario 24 d. > Kinas > Kokie jauni mes buvome
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kokie jauni mes buvome


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Apsišaukėlių orkestras“
Kartais bandau įsivaizduoti televizijos bokštuose sėdinčius žmones, kurie sprendžia, ką mes su jumis turime žiūrėti, kada ir kaip. Toks įspūdis, kad iš savo bokštų jie nusileidžia tik į Europos centrą arba pasivolioti pačiame jo dugne plytinčiuose bulvarinės žiniasklaidos purvuose. Jie žiūri į mus iš savo aukštumų ir gali pasmerkti visą vakarą klausytis bebalsių dainininkų ar žiūrėti negabiai sukurptus lietuviškus serialus, bet gerus filmus būtinai rodys tik naktį.

1992 m. Jamesas Ivory perkėlė į ekraną dar vieną (prieš tai buvo „Kambarys su vaizdu“, „Morisas“) savo mėgstamo anglų rašytojo Edwardo Morgano Forsterio (1879–1970) romaną, parašytą 1910-aisiais. Tai buvo „Hovards Endas“ (LTV, 25 d. 23.30). Šiame elegantiškame, bet kartu ir pašaipiame filme rasime visas svarbias ir rašytojo, ir režisieriaus kūrybos temas – apmąstymus apie klases, britų tradicijas ir sunkiai išreiškiamus jausmus. Keistas dalykas, nors herojai – iš seniai praėjusio laiko, „Hovards Endas“ neatrodo senamadiškas, nes netiesiogiai siūlo grįžti prie paskutiniais metais šiuolaikinių intelektualų plėtojamos epochų kaitos temos. Tik ta kaita, ko gero, dabar nebeatrodo tokia akivaizdi kaip Forsterio laikais.

 

„Hovards Endas“ nukelia į karaliaus Edvardo laikus ir rodo trijų šeimų likimus. Energingieji Vilkoksai – turtingi kapitalistai prasimušėliai, jų turtas „pasidarytas“ kolonijose. Neturtingi Bastai priklauso žemesnei viduriniajai klasei, jiems nuolat padeda seserys Šlegel (jų pavardė – ir nuoroda į romantizmą, ir į vokišką kilmę). Jos – išsilavinusios, meniškos sielos, artimos Blumsberio grupei.

 

Režisierių labiau domina būtent Margaretos (Emma Thompson) ir Helenos (Helena Bonham Carter) istorijos. Jų prasmingą ir kuklų, kupiną knygų, muzikos gyvenimą Londone sugriaus santykiai su turtingesniais ir žiauresniais Vilkoksais. Po savo draugės Rut Vilkoks (Vanessa Redgrave), kuri nori palikti Margaretai Hovards Endo dvarą, mirties Margareta ištekės už jos vyro Henrio (Anthony Hopkins). Helenai jis atrodo tik turtingas barbaras. Hovards Endas Forsteriui buvo Anglijos simbolis. Ivory perteikia filme epochos dvasią ir neišvengiamą žlugimą. Žlunga ne Hovards Endas, žlunga kadaise garbintos moralinės vertybės, kurios pasirodė esančios tariamos ar netikros.

 

Kultūrą suvokiu ir kaip tam tikrą tęstinumą. Jos dalis yra ir filmų, knygų pavadinimai, kurių negalima keisti tik panorėjus. Mūsų televizijos mano kitaip. Žinoma, galinga, bet vienaląstė kino platintojų fantazija kartais pasiūlo tokius lietuviškus pavadinimus, kad nors verk, bet kai LTV prieš porą metų oficialiai kino teatruose rodytą Radu Mihaileanu filmą „Le Concert“ staiga pavadina „Apsišaukėlių orkestru“ (26 d. 21.15) – taip pat ne pyragai. Gal potencialūs televizijos žiūrovai dar nepamiršo kino teatre matyto filmo? Ir  apskritai, kokia prasmė vieną blogą pavadinimą keisti dar prastesniu?

 

Esu iš Rumunijos kilusio prancūzų režisieriaus, sukūrusio įsimintinus „Eik ir tapk“, „Gyvenimo traukinį“ gerbėjas. Tragiškas situacijas jis rodo komiškai, ir atvirkščiai, jo filmuose susilieja juokas, ašaros ir skaidri klasikinės melodramos intonacija. „Apsišaukėlių orkestras“ (2009) buvo nominuotas net devyniems (gavo du – už geriausią garsą ir muziką) prancūzų kino akademijos „Cezariams“, o prancūzai masiškai šturmavo kino sales. Pasakojimas apie rusų muzikantus, kurie buvo atleisti iš Maskvos Didžiojo teatro orkestro ir po trisdešimties metų apgaule patenka į Paryžių, kad ten sugrotų Piotro Čaikovskio koncertą smuikui ir orkestrui, iš pradžių atrodo keistai. Režisierius naudoja visus kine susikaupusius rusų ir žydų vaizdavimo stereotipus: rodo atviros, meniškos sielos ir puikių komercinių sugebėjimų barbarus ir girtuoklius. Atsidūrę Paryžiuje, apsišaukėliai iškart susiranda nelegalius darbus, pardavinėja ikrus, neatvyksta į repeticiją, nusiaubia viešbutį. Stereotipiški ir rusų banditai bei oligarchai, šaudantys kalašnikovais per vestuves. Kol rengiamasi koncertui, ima aiškėti ir jaunos prancūzų smuikininkės (neseniai režisūroje debiutavusi aktorė ir dainininkė Melanie Laurent įsiminė Quentino Tarantino „Negarbinguose šunsnukiuose“) istorija. Mergina, kaip ir pridera melodramos herojei, apie savo kilmę nežino. Jos tėvai žydai Brežnevo laikais buvo ištremti į Sibiro lagerius. Mergaitė violončelės dėkle atsidūrė Prancūzijos ambasadoje. Kiekvienas, prisimenantis anuos laikus, pasakys, kad taip negalėjo būti. Ir bus visiškai teisus.

 

Tačiau neskubėkite konstatuoti, kad „Apsišaukėlių orkestras“ – dar viena neskoninga fantazija apie žiaurų sovietmetį, kurias taip mėgsta „Dokumentinio kino vakarų“ komentatoriai. Michaileanu sąmoningai sukūrė labai senamadišką filmą, kurio personažai – tarsi geri pažįstami. Režisierius elgiasi gana ekscentriškai: iš pradžių rodo farsą ir groteską, paskui, kai pradeda aiškėti buvusio Didžiojo teatro dirigento, o dabar – valytojo Filipovo (Aleksejus Guskovas) tragedija, pasuka link parabolės, kuri ir atves prie laimingos, bet išmintingos pabaigos. Režisierius sulydo groteską su lyrizmu, kaip orkestro išvykimo scenoje, nufilmuotoje Raudonojoje aikštėje, iš kurios apdriskę muzikantai pėsčiomis traukia į Šeremetjevo oro uostą: žadėti autobusai neatvažiavo, pinigų taksi nėra.

 

Iš pradžių negali atsikratyti minties, kad žiūri seną sovietinį filmą, nors veiksmas ir perkeltas į laukinio kapitalizmo Rusijoje laikus. Michaileanu išnaudoja nesutapimą tarp senųjų stereotipų ir naujųjų laikų, iš jo ir gimsta filmo humoras: ant komunistų vado (Valerijus Barinovas) stalo mažėjančia tvarka tarsi senoviniai drambliukai surikiuoti Lenino biustukai, teatro požemiuose įrengtas telefonas, iš kurio nemokamai galima paskambinti į Izraelį... Bet filmo magija – paviršiuje. Prieš trisdešimt metų pažeminti ir į gyvenimo dugną nustumti muzikantai negali susitaikyti su svajonių praradimu. Galimybė Paryžiuje sugroti kadaise nutrauktą koncertą yra būdas jas susigrąžinti. Pažemintųjų ir nuskriaustųjų revanšas filme yra menas. Moralais nesidrabstantis režisierius, filmui artėjant į pabaigą, suformuluoja tai, kas svarbiausia. Pasaulis yra orkestras ir reikia jame rasti savo vietą. Pridurčiau, tegu tai ir apsišaukėlių orkestras.

 

Meksikiečių režisieriaus Javiero ‚Fox‘ Patrono filmas „Kitoje dangaus pusėje“ (LTV2, 29 d. 23 val.) – apie Mechiko metropolyje susitikusius du brolius Malboro ir Kuku, kurie vienas kito nekenčia jau penkerius metus. Vyresnysis juos praleido kalėjime. Tačiau broliai turi daugybę problemų ir jas gali išspręsti tik drauge. „Variety“ rašė, kad „šios žiaurios kriminalinės dramos personažai tokie tikroviški, tarsi gyventų viename jūsų miesto darbininkų rajonų, o filmo istorija galėtų vykti visai šalia“.

 

LNK (28 d. 22.35) ir toliau primena populiariausius videotekų eros filmus. Šįkart tai 1988 m. Roberto Towne’o kriminalinė drama „Atsuktuvas“ su tekila“. Filmo herojus Deilas (Mel Gibson) nori palikti narkotikų „verslą“. Jo mokyklos draugas Nikas (Kurt Russell) dirba policijoje, narkotikų skyriuje. Jie abu myli Michelle Pfeiffer suvaidintą gražuolę italę. Situacija komplikuojasi, kai Nikas gauna įsakymą suimti Deilą. Gerokai primirštas filmas žada daug nostalgiškų prisiminimų ne tik apie kartu su mumis senstančias Holivudo žvaigždes.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.8 (976), 2012-02-24

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti