1996 m. Cezaris Graužinis įkūrė „Lietuviško teatro naujosios kartos“ bendriją, o 2003 – „cezario grupę“. 2007–2009 m. vadovavo Helsinkio „Viirus“ teatrui. Jo darbai pelnė aukščiausius įvertinimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, rodyti daugelyje tarptautinių teatro festivalių.

Cezaris Graužinis nuolat renkasi retai statomus kūrinius. Šį kartą publikai pateikiama Jeano Giraudoux pjesės „Šajo pamišėlė“ interpretacija. Giraudoux literatūrinę karjerą pradėjo 1909 m. novelių rinkiniu „Provincialai“. Jo prozoje išryškėjęs originalus poetinis pasaulis atspindimas ir jo dramose. 1928 m. pagal savo romaną „Zygfridas ir Limuzenas“ jis parašė pjesę, kurią aktorius ir režisierius Louis Jouvet pastatė Eliziejaus laukų teatre. Šis kūrinys tapo svarbiu posūkiu modernaus prancūzų teatro istorijoje. Vėliau sekė kiti šedevrai: „Amfitrionas 38“ (1929), „Intermezzo“ (1933), „Trojos karo nebus“ (1935), „Elektra“ (1937), „Undinė“ (1939), „Sodoma ir Gomora“ (1943).

Šios pjesės, įkvėptos antikinių tragedijų, biblinių mitų ar germanų legendų, leido autoriui iš tam tikro atstumo pažvelgti į savo epochą, slegiančią Antrojo pasaulinio karo išvakarių atmosferą. Sužmogindamas ir suaktualindamas antikinius herojus ir dievus, Giraudoux savo dramose ieško atsakymų į tuo metu kilusius klausimus ir siūlo iš naujo apgalvoti, kas iš tiesų yra šventa. Giraudoux teatras buvo tribūna – vieta, kurioje pasitelkus poetinį žodį galima formuluoti aktualias problemas.

„Šajo pamišėlė“ – paskutinė Jeano Giraudoux pjesė, ją tik po autoriaus mirties pastatė aktorius ir režisierius, jo bičiulis ir bendradarbis, žinomas prancūzų teatro reformatorius Louis Jouvet. Pjesę įkvėpė anglų komedija „Senutės“, kurią Jouvet ketino statyti 1935 metais. Giraudoux ją pritaikė sugalvodamas personažus pagal „pamišėles“, senas moteriškes, kurias jis matydavo einančias Paryžiaus gatvėmis, apsirengusias nebemadingais drabužiais.

„Stengiuosi pastatyti tokį spektaklį, kokio nėra, – sako Cezaris Graužinis, – tačiau vis dėlto tokį, kokį aš pats labai norėčiau išvysti kaip žiūrovas. Dažniausiai vengiu viešai aiškiai deklaruoti, apie ką statau vieną ar kitą spektaklį. Iš pagarbos žiūrovui – palikdamas jam teisę įžvelgti ir savaip suvokti spektaklio nuotaiką ir prasmę. Šiais laikais publika intensyviai „programuojama“, jai labai aiškiai nurodoma, kaip privalu suvokti vieną ar kitą spektaklį, kino filmą ar knygą. Taip ji kvailinama ar apvagiama. Atimama galimybė kūrinius suvokti asmeniškai, intuityviai, emocionaliai.“

Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“ iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Spektaklio scenografiją kuria Laura Luišaitytė, kostiumus ir grimą – Vilma Galeckaitė-Dabkienė, muziką – Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina Vytautas Anužis, Brigita Arsobaitė, Remigijus Bučius, Paulius Čižinauskas, Algirdas Dainavičius, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vytautas Kontrimas, Birutė Mar, Martynas Nedzinskas, Šarūnas Puidokas, Vilma Raubaitė, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė.

Parengė Daiva Šabasevičienė

„7 meno dienos“ Nr.7 (975), 2012-02-17