1949 m. gimusi aktorė išgarsėjo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai filmas „Kramer prieš Kramerį“ (1979) atnešė jai pirmąjį „Oskarą“. Antrąjį aktorė pelnė už vaidmenį filme „Sofijos pasirinkimas“ (1982). Nė vienas aktorius nėra gavęs daugiau „Auksinių gaublių“ (7 iš 25 nominacijų), bet, ko gero, reto kurio filmografijoje rastume tiek išskirtinių filmų ir vaidmenų.

Šią savaitę Meryl Streep buvo už šį vaidmenį apdovanota BAFTA prizu.

Šiemet ji apdovanota ir Berlinalėje – ta proga čia surengta jos filmų retrospektyva. Pateikiame aktorės pokalbio su Joanna Ozdobinska, išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus.

Ar pamenate tą 1979-ųjų akimirką, kai Margaret Thatcher tapo D. Britanijos premjere?

Puikiai atsimenu. Iškart pagalvojau: „Nuostabu, kad kažkur pasaulyje moteris vadovauja vyriausybei, kurią sudaro vieni vyrai.“ Žinojau, kad tai svarbi istorinė akimirka. Diskutavome su draugais, kaip įmanoma, kad ta sumarazmėjusi ir suakmenijusi, padalinta į klases, kiekviename žingsnyje aukštinanti vyrus, homofobiška, antisemitinių pažiūrų Anglija staiga leido, kad atsitiktų kažkas panašaus? Kad moteris taptų premjere? Tai iš tiesų buvo nuostabu. Patyliukais galvojome, jog netrukus kažkas panašaus atsitiks Amerikoje. Mūsų permainos atėjo po 30 metų. Nesekiau vėlesnės Margaret Thatcher karjeros. Kai ji tapo premjere, pagimdžiau savo pirmą vaiką ir buvau pasinėrusi į šeimos reikalus. Sekiau britų premjerę iš toli. Pamenu jos šukuoseną, akcentą, balso toną, drabužius, perlus – visai tai tarpusavyje nesiderino. Amerikiečių spauda nebūtų palikusi ant jos sveikos vietos, nes ji atrodė kaip žmogus iš kitos planetos.

Kas buvo sunkiausia, kai rengėtės Thatcher vaidmeniui?

Jaučiau didelę atsakomybę ir būtinybę sužinoti kuo daugiau apie jos gyvenimo įvykius, suprasti juos ir nesuklysti. Turėjau visiškai pasinerti į jos asmenybę ir beveik perimti jos mąstymo būdą. Sunkiausia buvo įsivaizduoti ją aštuoniasdešimt šešerių metų. Dabar ji nefotografuojama, neduoda interviu, nebėra viešas asmuo ir iš esmės dabar apie ją nieko nežinome. Kai gavau vaidmenį, žinojau, kad pasirengimas bus dar vienas iššūkis. Buvo tiesiog neįtikėtina žingsnis po žingsnio jos mokytis, sužinoti vis daugiau tokių dalykų apie ją, apie kuriuos anksčiau neturėjau žalio supratimo.

Kas labiausiai nustebino?

Pavyzdžiui, kad ir tai, jog apsigyvenusi premjero rezidencijoje Dauningo gatvėje, ji niekad neturėjo virėjo. Neįsivaizduoju, kad aš, būdama Anglijos premjere, neturėčiau virėjo. Ji mėgo gaminti ir kažkaip sugebėdavo tam rasti laiko. Ji buvo neįtikėtinai ištverminga. Miegojo po keturias, penkias valandas per parą. Butas, kuriame ji gyveno būdama premjerė, palyginti su amerikiečių standartais, atrodo labai mažas. Regis, ji niekada nesirgo, neatostogavo ir nebuvo labai pakanti sergantiems žmonėms. Iš jos niekad negalėjai suprasti, kad kažkas negerai, ji nė karto nepripažino savo silpnumo ar prastos savijautos. Rengdamasi vaidmeniui kalbėjau su viena pirmųjų moterų parlamentarių, kuri buvo išrinkta dar prieš Margaret Thatcher. Ji man sakė, kad kai vyrų minioje siauru koridoriumi eidavo į parlamento salę, nebuvo dienos, kad jos užpakalio kas nors nepaliestų. Pamaniau, kad savo politinės karjeros pradžioje Margaret taip pat teko patirti kažką panašaus, bet ji niekad apie tai nekalbėjo.

Kaip atrodė Jūsų transformacija į Margaret Thatcher?

Filme rodome penkis jos gyvenimo dešimtmečius. Filmavome ne chronologiškai, tad ir aš šokinėjau tarp įvairių jos gyvenimo fragmentų ir keičiau amžių. Stengiausi nepamiršti, kokiame jos gyvenimo etape esu, ir sekti istoriją, kurią pasakoja filmas. Kasdien užsiimdavome kokia nors krize: karu Folklendų salose, streikais, pagyvenusios moters trauma, mirus vyrui. Buvo vienas, svarbiausias dalykas, kurio turėjau išmokti. Margaret mokėjo ilgai kalbėti vienu įkvėpimu. Pamenu, kad dar aktorių mokykloje stengiausi susikauti su Christopherio Marlowe dramomis ir tada supratau, kad geriausias būdas balsu neužsikertant perskaityti frazę yra pradžioje įkvėpti ir nesustoti iki pat frazės pabaigos. Tai nepaprastai sunku. Žiūrėdama senus Margaret interviu ir jos kalbas, mačiau, kad ji sugebėdavo vienu įkvėpimu pasakyti ilgą teiginį iki pat jo pabaigos. Nežinau, kas ją to išmokė, bet šis sugebėjimas leido jai dominuoti pokalbyje ir įtikinti savo idėjų teisumu taip, kad žmonės net nesuvokė, jog ji dominuoja. Tai neįtikėtina.

O fizinė transformacija?

Visąlaik nešiojau dirbtinius dantis, o kai jau vaidinau ponią Thatcher vėlesniais jos gyvenimo etapais, dėvėjau specialią kaukę, ant kurios grimuotojas Markas Coulier kasdien piešdavo gyslelių ir raukšlelių voratinklį. Jis sukūrė kažką ypatinga – lengva kaukė judėjo kartu su veidu. Galiu ramia sąžine teigti, kad, kalbant apie grimą, nesinaudojome jokiais specialiaisiais efektais. Grimo nuėmimas trukdavo beveik valandą, bet tai nebuvo taip sunku, kaip aštuonias valandas kasdien visus tris mėnesius išbūti susilenkusiai ir susikūprinusiai. Svajojau, kada galėsiu ištiesti nugarkaulį.

„Geležinė ledi“ – filmas apie laiko tėkmę, bandymą susitaikyti gyvenimo pabaigoje, apie senatvinę demenciją, kuri ištinka ir viešus asmenis.

Filmas pasakoja apie tris pagyvenusios moters gyvenimo dienas. Ji bando užbaigti vieną savo gyvenimo skyrių. Kai jai tai pavyksta padaryti, gal kaip tik tada galima pabandyti pirmą kartą gyvenime pradėti gyventi diena iš dienos, ne praeityje ir ne pagal būsimais darbais užpildytą kalendorių. Konkrečią gyvenimo akimirką stovėdama savo virtuvėje, girdėdama paukščių ir vaikų balsus parke, Margaret yra ten, kuri ir turi būti. Pasakyčiau, kad šiuo požiūriu tai egzistencinis filmas. Dauguma aktorių, bent jau aš tikrai, stengiamės vaidinti vaidmenis, atitinkančius mūsų amžių ir gyvenimo patirtį. Senatvėje man įdomiausia yra tai, kaip žmogus staiga gali į viską pasižiūrėti atlaidžiau. Galvoju apie savo mamą, kuri, pakėlusi telefono ragelį, sužinodavo, kad mirė kuris nors iš jos pažįstamų. Ji sakydavo: „Jie visi dabar pereina į kitą pusę.“ Mane žavėjo jos dvasios ramybė. Persikūnijant į 86 metų moterį, labai lengva perspausti kai kuriuos dalykus. Aš jaučiau ypatingą atsakomybę, stengiausi būti kuo tikslesnė ir rėmiausi savo patirtimi bei tėvo, kuris taip pat sirgo senatvine demencija, stebėjimais. Nemanau, kad ši liga – prakeiksmas. Ji atsiranda kartu su amžiumi ir dauguma iš mūsų tai kada nors patirs.

Ar patyrėte šoką matydama save veidrodyje 20 metų vyresnę?

Kasdien matau save seną veidrodyje. Man tai nebuvo šokas, greičiau žavėjausi grimuotojo darbu. Keisčiausia aktoriui (bent jau man) yra tai, kad filmai padeda begalę kartų grįžti į laikus, kai buvai jaunas. Tarsi būčiau amžinai jauna, sustabdyta viename gyvenimo etape. Bet dabar turiu tris dukteris ir jose nuolat matau savo ir savo vyro jaunystę.

Ar Jus nustebino, kad Margaret Thatcher vis dar yra nekenčiama?

Ji iki šiol išlieka viena kontroversiškiausių politikos asmenybių. Ypač D. Britanijoje ji sukelia kraštutines reakcijas – yra nekenčiama už politinius sprendimus, bet kartu beveik garbinama už tai, kokiems įsitikinimams ir vertybėms atstovavo, ir už savo sprendimų nuoseklumą. Šie kraštutinumai mane ypač sudomino: kas ta moteris, kuri buvo pasirengusi pakelti tiek nuodų, sklindančių iš kitų žmonių? Kas gali pakelti metus ar net dešimtmečius kritikos ir neapykantos ir likti ištikimas savo įsitikinimams? Mane tai sužavėjo, nes žmogų kartais gali sulaužyti vienu žodžiu. Dabar Margaret yra pagyvenusi ponia, pasmerkta kitų globai. Man pasirodė įdomu pažvelgti į tokios asmenybės gyvenimą, pasiekti jos sielą, surasti, kur buvo jos žmogiškumas ir ramybė.

Ar norėjote apginti Margaret Thatcher?

Negalvojau, kad turiu ją ginti. Nemanau, kad jai to reikėtų. Juk jos vieta istorijoje jau iškalta granite. Man atrodė, kad žmonėms gali būti įdomu, ką iš tikrųjų sumoka tokią poziciją užimanti moteris, ką tai reiškia jos psichikai. Ar ji kada nors leido sau ko nors gailėtis? Ar jai iki šiol malonu prisiminti metą, kai buvo premjerė? Ką reiškia prarasti sugebėjimą susikaupti ir koncentruotis, kai prieš tai sugebėjai prisiminti absoliučiai viską? Ar galima staiga išsilaisvinti iš gyvenimo, kuris buvo toks intensyvus, ir ar pabaigoje galima susitaikyti su jo neišvengiamu paprastumu? Mane tai domino labiausiai.

Gali pasirodyti, kad Margaret Thatcher turėjo daug ko gyvenime atsisakyti dėl savo politinės karjeros. Ar Jūsų darbas taip pat reikalauja pasiaukojimo?

Kiekvienam mūsų gyvenime tenka daug kompromisų. Viskas remiasi mūsų sprendimais ir pasirinkimu. Vėliau prisiminimai atrodo panašūs DVD filmą – gali jį persukti atgal, prisiminti, bet, deja, nieko nebegali pakeisti. Niekad nežinome ir nesužinosime, ar mūsų gyvenimo sprendimai buvo geri. Man pasisekė, nes visada pavykdavo suderinti šeimos gyvenimą ir darbą. Kiekvienas filmas – tai mažiausiai keturi iš asmeninio gyvenimo išimti mėnesiai, bet paskui kitus keturis mėnesius galiu skirti šeimai. Šia prasme kino pramonė yra palanki, nes dirbame ne nuolat. Jei turi mažą vaiką, gali jį pasiimti su savimi į filmavimo aikštelę ir būti su juo per filmavimo pertraukas. Nėra griežtų darbo valandų.

„Nenoriu mirti plaudama arbatos puodelį“, – vienoje filmo scenoje sako Margaret Thatcher. Ar ji tikrai taip sakė?

Kaip tik šią filmo sceną sugalvojo scenaristė Abi Morgan. Man atrodo, kad ji išaugo iš teiginio: „Niekad nebūsiu tokia kaip mano mama!“, kurį taip mėgsta jaunos merginos. Tačiau po kurio laiko paaiškėja, kad jos yra lyg iš akies trauktos motinos. Jos paprasčiausiai nenori senti, visiškai atmeta tą mintį. Bet mes visi senstame, jei sulaukiame tokios laimės.

Parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.7 (975), 2012-02-17