Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 7 (975), 2012 vasario 17 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis Nacionaliniame dramos teatre pastatė Joelio Pommerat „Šitas vaikas“
Pokalbis su menininke Juste Venclovaite
Linas Vildžiūnas: Nuovargio žymės(1)
Roterdamo kino festivaliui pasibaigus
Meryl Streep suvaidino Margaret Thatcher
Jurgita Ludavičienė: Pasisekė(2)
Aistės Kisarauskaitės projektas „Kieno miške kankorėžiai?“ VDA galerijoje „Argentum“
Algimanto Miškinio dovanoto mažosios lituanistinės ikonografijos rinkinio, senųjų kalendorių kolekcijos paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje
Aurimas Minsevičius : Žaidžiame istoriją?(1)
Arvydo Juozaičio pjesė „Širdis Vilniuje“ Jaunimo teatre
Živilė Pipinytė: Gerų ketinimų filmai
Įspūdžiai iš Tarptautinio Berlyno kino festivalio
Krėsle prie televizoriaus
Vasario 17–23
Vasario 17–23 d.
Vasario 17–26
Vasario 17–26
Vasario 17–26
Apie knygą „Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai“

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai. Sud. Laima Kreivytė, Vilnius, AICA, 2011, 224 p.

 

Knygos apie Mariją Teresę Rožanskaitę laukiau jau seniai. Intrigavo tos nuoskilos, kurias kartkartėmis tekdavo matyti, daugiausia kaip iliustracijas. Ir štai šiais metais pasirodė Laimos Kreivytės sudarytas spaudoje publikuotų tekstų apie menininkės kūrybą, jos pačios minčių, dienoraščių fragmentų ir specialiai knygai parašytų tekstų asambliažas, arba albumas-žodynas. Knygos sudarymo principas, pagal kurį skaitytojui pateikiama įvairaus žanro informacija, nekuria išsamios menininkės kūrybinės biografijos iliuzijos ir nieko nehierarchizuoja. Tai naujoviškos monografijos arba albumo pavyzdys, kurio struktūra, tiesa, įkvėpta Londono „Tate“ aptikto Louise Bourgeois katalogo formato. Tokį rašymo būdą galima būtų priskirti „antiistorijų madai“, kuri, kalbant apie Lietuvos kontekstą, lig šiol daugiausia apsireikšdavo rašant fotografijos istorijas.

 

Knygos tekstai sudėti abėcėlės principu, teminius-probleminius kūrybos aspektus išvedant iš sudarytojos sukaupto tekstų archyvo. Todėl tekstus ir vaizdus apie Mariją Teresę Rožanskaitę rekomenduojama skaityti kaip Bibliją – atsivertus nuo bet kurios vietos. Abėcėlė – puikus būdas, sukuriantis palankias sąlygas skonėjimuisi atskirais tekstais. Tačiau aš elgiausi kaip senamadiška skaitytoja, kuriai sunku atsikratyti įpročio jau nuo pirmųjų įžangos sakinių gyventi pabaigos laukimu, tikintis, kad ties viduriu būtinai turi įvykti kulminacija, kurios šiukštu negalima pražiopsoti. Perskaičiusi visą abėcėlę supratau, kad susigadinau skaitymo malonumą, nes kulminacijos ar įsivaizduojamo „išaiškėjimo“ lūkuriavimas bergždžias. Nuosekliai skaitant šią knygą, apkarsta nuolatiniai susidūrimai su vis nauja tema ir greitai atbėgantis laikas atsisveikinti, net nespėjus jos tinkamai pagrabinėti smalsaujančiais pirštais. Visi knygos tekstai – tik įžangos, paliekančios atvirą kelią individualiam suvokimui, o svarbiausia – nesėtus laukus (tik suartus) tolesniems menininkės kūrybos tyrimams.

 

Knyga nesteigia jokio kalbėjimo ir rašymo apie menininkę kanono, net nesivargina „susumuoti“ to, kas jau buvo rašyta ir kalbėta, į vieną išvadą. Tik pažeria puslapiuose dar daugiau gairių. Jei norite, madingą knygos padarą galima palyginti ir su Deleuze’o „rizomos” samprata, pagal kurią skirtingi objektai ir subjektai sąveikauja be jokios hierarchijos arba galimybės prognozuoti tolesnį jų judėjimą. Dėl šios priežasties reikia sutikti su knygos skaitymo taisyklėmis ir skanauti lėtai. Jeigu ne kaip Bibliją, tai bent jau kaip Samuelį Beckettą.

 

Apie Mariją Teresę Rožanskaitę rašyti „rizomiškai“ labai tinka. Ne tik dėl to, kad sunku atskirti jos kūrybą nuo gyvenimo, kad viskas tarpusavyje susikabinę, o dėl jos gyvenamo laiko išskirtinumo ir pačios atidumo naujovėms net sulaukus brandaus amžiaus. Gyvendama užduotą gyvenimą, ji visuomet kūrė tarsi oficialaus meninio gyvenimo paraštėse. Drauge su kurso, o vėliau ir gyvenimo draugu Igoriu Piekuru buvo kitokie, išsišokėliai koloristinėje Lietuvos tapybos tradicijoje. „Spalvų santykiai, santykiai, mielasis“, – Rožanskaitės ir kitų jos kurso draugų (Vinco Kisarausko, Romualdo Kuncos) ausyse skambėjo nuolat kalami dėstytojo Antano Gudaičio žodžiai. Nepasakysi, kad menininkė nusižengė šiems žodžiams, pripažįstant faktą, kad spalvinius santykius suvokti galima įvairiai. Tačiau ją dar nuo studijų laikų kažkas vedė tolyn nuo ne tik socrealistinio stiliaus, bet ir nuo modernizmo išaukštinto „reikšmingų formų“ darymo.

 

Rožanskaitė kartu su Piekuru sukūrė tarsi atskirą salą, kurioje tapyba sintetino patirtis ne tik iš dažnai sau pakankamu laikomo asmeninių išgyvenimų gniutulo, bet iš racionalumą ir logiką žyminčių nišų, tokių kaip medicina, mokslas, kosmosas, besikeičiančios ir kūną pakeičiančios technologijos. Kūriniuose dažnai aptinkama ne meno nišai priklausanti medžiaga – brėžiniai, diagramos, schemos. Šalia to – fotorealistinis stilius, fotografiniai vaizdo konstravimo principai. Jie sukuria sąlygas ir fotografijos tyrinėtojams įžengti į šiaip jau tapybai priklausančią teritoriją (Agnės Narušytės tekstas). Iki Algimanto Švėgždos pasirodymo šiam stiliui kelią pramynė būtent Rožanskaitė su Piekuru; iki tol Lietuvoje nebuvo fotorealizmo apraiškų. Galbūt kaip tik dėl to šie autoriai kartais susilaukdavo kritikos dėl ne iki galo įvykdytų šiam stiliui „keliamų reikalavimų“. Į Rožanskaitės kūrybą šiandien geriausia žiūrėti nematuojant, kiek ji atitinka stilių. Be abejo, neatitinka, ir kažin ar turi atitikti, kai to niekur negalėjo pasimokyti ir dorai pasižiūrėti. Lietuviškos tapybos tradicijos „daržinėje“, kaip juokavo menotyrininkas Viktoras Liutkus, apskritai racionalusis tapybos pradas visuomet buvo svetimkūnis. Neįleido šaknų čia nei suprematizmas, nei konstrukcionizmas, nei popartas, nei fotorealizmas... Galima susidaryti įsivaizduojamą proporciją, kokie veiksniai ir kiek lėmė Rožanskaitės kitoniškumą jos gyvenimo metais. Galima raudoti dėl tris kartus negautos nacionalinės premijos. Tačiau šiandien, kai į jokias apibrėžtis netelpančios menininkės, žengusios kartu su permainomis mene, jau nebėra tarp gyvųjų, norisi liautis krapštyti tuos nubrozdinimus ir tiesiog žiūrėti, ką kalba jos darbai.


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru