Būtent tuomet sulaukiau netikėto skambučio. Nepažįstamas man asmuo kvietė susitikti ir prašė atnešti savo diplominį darbą, skirtą Boriso Dauguviečio dramaturgijos analizei. Taip susipažinau su Antanu Vengriu, iškiliu Vilniaus inteligentu, Balio Sruogos teatro seminaro dalyviu, talentingu teatrologu, žurnalo „Meno saviveikla“ darbuotoju. Taip Antanas Vengris visam laikui atėjo į mano gyvenimą.

Antanas Vengris imponuoja daugeliu savybių, charakterio bruožų. Pavadinčiau jį Teatro Riteriu, ginančiu teatrologo profesiją nuo nemokšų. Retai kada iš jo sulauksi komplimentų, jis nemėgsta jų žarstyti. Yra aštrus, griežtas vertintojas, jo, prisipažinsiu, bijodavau kaip itin reiklaus mokytojo. Taip jis vertindavo mūsų teatrologinius darbus: knygas, straipsnius, delikačiai nurodydamas netikslumus, klaidas. Jis ligi šiol yra tarsi gyvoji teatrologijos enciklopedija, nes buvo mūsų besiformuojančio profesionalaus dramos teatro liudininkas, matė daugelį ano meto spektaklių, pažinojo ir talentingus pirmojo trupės branduolio artistus bei režisierius. Dar prieš publikuojant perskaičiusi Antano Vengrio monografiją apie iškilų artistą, vieną pirmųjų mūsų teatro režisierių Konstantiną Glinskį, supratau, kad užsiimsiu teatro istorija, tokį stiprų įspūdį man padarė itin kruopšti, preciziška K. Glinskio kūrybos analizė, rusų teatrinės mokyklos įtakos, pirmieji jo režisuoti spektakliai lietuvių mėgėjų kolektyvuose ir Valstybės teatre Kaune. Juo labiau kad knygas apie lietuvių teatrą, jo veikėjus tuomet galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Antano Vengrio niekuomet neslėgė metų našta. Būdamas už mus visus vyresnis, jis dalyvaudavo visuose renginiuose – spektaklių aptarimuose, festivaliuose, konferencijose, skaitydavo savo aštrius pranešimus, tarsi stengėsi atsigriebti už gulage praleistas nelengvas dienas. Matyt, ten užsigrūdinęs šiandien ir šimtojo gimtadienio sulaukė. 

Antanas Vengris itin nusipelnęs mūsų teatrologijai savo reikšmingomis knygomis. Tai šiandien vis kartoju savo studentams, būsimiems teatrologams. Gerai prisimenu, kokia netikėta mums visiems buvo Antano Vengrio sudaryta ir redaguota knyga „Teatrinės minties pėdsakais“, pasirodžiusi 1969 m. Joje teatrologas pristatė itin reikšmingą žymiausių pasaulinės scenos meistrų (rusų, vokiečių, šveicarų, anglų, prancūzų, lietuvių) teorinį palikimą. Tuo metu, kai siautėjo sovietinė cenzūra, kai būdavo uždraudžiami įdomūs spektakliai, persekiojami talentingi režisieriai, smerkiami sceniniai eksperimentai! Tokio pobūdžio prasmingo turinio knygos, plačiai atveriančios pasaulinės režisūros panoramą, neturėjo jokia kita sovietinė respublika. Nepaisydamas „komplikuotos“ biografijos Antanas Vengris šia knyga metė drąsų iššūkį sovietų ideologams, beviltiškai bandantiems stabdyti režisūros raidos spartėjantį procesą, jo stiprų kritinį potencialą.

Tik po trylikos metų, 1982-aisiais, pasirodė vėl Antano Vengrio sudarytas ir redaguotas knygos „Teatrinės minties pėdsakais“ antrasis tomas. Jame sudarytojas

užsimojo dar plačiau, pristatydamas ir „Tarybų Sąjungos tautų teatrą“, tarp jo – lietuvių scenos bei dramaturgijos meistrus, jų teorines mintis, ir socialistinių bei kapitalistinių šalių teatrą. Ši knyga, kaip ir pirmasis tomas, atvėrė galingą režisūros meno raidos procesą, nepriklausomą nuo partinių instancijų, jų draudimų ir kontrolės.

Šie du tomai reiškė naujus vardus, naujas estetines meno koncepcijas, naujas mintis ir scenos meno galimybes. Tai buvo galingas informacijos srautas Lietuvos meno kūrėjams. Drauge tai buvo mūsų teatrologijos, konkrečiai – nenuilstamo darbštuolio Antano Vengrio svarus indėlis supažindinant mūsų scenos meną su nenutrūkstama pasaulio teatrinės minties raida. Tai buvo ir Antano Vengrio profesinio sąžiningumo, drąsos aktas.

Rimta pamoka mums, jaunesnei teatrologų kartai, buvo Antano Vengrio knyga „Lietuvių teatras 1918–1929“ (Vilnius, „Mintis“, 1981). Tai lietuvių teatro istorijos pradžia, itin svarbus mūsų profesionalaus dramos teatro radimosi laikotarpis. A. Vengris išskleidžia plačią nepriklausomybę išsikovojusios Lietuvos panoramą, pristato organizacines ir finansines besikuriančio teatro problemas, jo pavaldumo klausimus, pasakoja apie mūsų pirmuosius režisierius, aptaria jų teatrines (rusų mokyklos) įtakas, jų kūrybos raidą, nevengdamas paminėti ir jų darbo trūkumus, silpnybes. Plačiai aptariamas ir Valstybės teatro repertuaras, analizuojamos statytos pjesės; daug dėmesio skiriama ir nevalstybinių teatrų situacijai.

Tai pamatinė mūsų teatro istorijos knyga, niekuomet nepasensianti. Ją ženklina teatrologinė kompetencija, kruopštumas, pamatiniai teatro istorijos tyrinėjimo principai ir mokslinė metodologija. A. Vengris atveria itin plačią į profesionalią veiklą įžengiančio mūsų teatro panoramą.

Ir labai gaila, kad tuometinio MA Istorijos instituto (jo menotyros skyriuje dirbo teatrologų būrys) vadovybė neleido Antanui Vengriui parašyti antrojo Nepriklausomybės dešimtmečio, apimančio 1929–1940 metus, teatro istorijos. Mat tuo metu (kaip aiškino sovietiniai valdininkai) kūrė pernelyg daug menininkų emigrantų... Tarp jų – Andrius Oleka-Žilinskas ir Michailas Čechovas – abu K. Stanislavskio mokiniai ir garsūs scenos meistrai.

Antanas Vengris atidavė teatro istoriko duoklę ir būriui puikių artistų, dirbusių prieškario Valstybės teatre. Jiems skirtos monografijos, straipsnių rinkiniai „Petras Kubertavičius“ (1970), „Nemuno mergaitė“ (1990) apie Oną Rymaitę, „Teatro pašauktieji“ (1996). Tai A. Vengrio jautriai ir talentingai atkurti prieškario teatro scenos meistrų, ne tik aktorių, bet ir dramaturgų portretai, taip pat pristatytas ir recenzijos žanras. Galbūt santūriausiai Antanas Vengris rašo apie save ir savo kelią į literatūrą bei teatrą prisiminimų knygoje „Kelionės ir svajonės“ (1999).

„Teko man trišakas veiklos kelias, – rašo Antanas Vengris knygoje „Teatro pašauktieji“, – lituanisto-literatūros kritiko ir pedagogo, ir teatrologo. Pastaruoju ryžtingiau eita nuo bolševikinio kalėjimo bei lagerio, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, kol Nepriklausomybė išlaisvino sparnus. Tai bene ilgiausias ir našiausias mano veiklos tarpsnis, bet jau vakarinis.“

Ir kiekvienoje srityje – literatūros kritiko, pedagogo ar teatrologo istoriko – Antanas Vengris nuveikė nepaprastai daug ir ryškiai. Jo žodžiai, juvelyrinis jo minties tikslumas, jo meilė scenai išlieka pavyzdžiu šiandienos ir ateities teatrologams. Būkite sveikas!

Jūsų mokinė Irena Aleksaitė