Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 6 (974), 2012 vasario 10 d. > Muzika > Pilnatvės valandos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Pilnatvės valandos


In memoriam Rimas Geniušas (1920 08 28 – 2012 02 01)


Edmundas Gedgaudas

Share |
Rimas Geniušas
(1920 08 28 – 2012 02 01)
Rimas Geniušas gimė Petrapilyje, Juozo Geniušo ir Stasės Blaževičiūtės-Geniušienės šeimoje. 1921 m. šeima įsikūrė Kėdainiuose, kur tėvas mokytojavo gimnazijoje ir Lietuvos mokytojų seminarijoje. Jo būta talentingo jaunimo ugdytojo, istorijos vadovėlių autoriaus. Teatro ir literatūros trauką rodo dar Petrapilyje rašyti „Scenos vaizdeliai vaikų teatrui“, o ir vėliau parašė vienaip ar kitaip su netiesmuku ugdymu, scena, aktoriškumu susijusių darbų.

Savarankiška, tauraus kairuoliškumo nestokojanti Juozo Geniušo asmenybė tapo įtartina po 1926-ųjų gruodžio perversmo. Jis netrukus atleidžiamas iš mokytojų, patenka į Varnių koncentracijos stovyklą, bet iškeltoje karo lauko teismo byloje išteisinamas. 1927-ųjų gruodį Juozas Geniušas jau darbavosi Kaune. 1935 metais pasirodė Visgino slapyvardžiu pasirašytas jo romanas „Laisvės alėja“.

 

Įvairialypės veiklos prisodrinto gyvenimo pabaigoje Juozas Geniušas direktoriavo Kauno mokytojų seminarijoje, mirė 1948-ųjų sausio 4 dieną.

 

Tėvui būdingą ugdytojo bruožą paveldėjo ir labai savitai plėtojo Geniušų sūnus Rimas. Jo individualybė – lyg daugybės intakų maitinama upė, besidžiaugianti kintančia, turtėjančia tėkme. Ar asmenybės ištakose vyravo Žodis, ar Muzika? Gal garsų slėpiniai Rimui prasivėrė jau Elenos Laumenskienės pamokose? Mokytoja didžiavosi gabaus berniuko pažanga, gal mintyse jau brėždama Aleksandro Skriabino (kuris, nors trumpai, irgi buvo jos mokytojas) pianistinių idėjų tolesnes projekcijas. Tik štai kažkurių mokslo metų pradžioj tėvai nusprendžia tolesnį sūnaus ugdymą Kauno konservatorijoje patikėti Vladimirui Ružickiui. Su gėlių puokšte bei padėkos laišku (kur delikačiai užsimenama, kad gal berniukui tegu ir vyras pavadovauja) siunčiama tarnaitė, bet gėlės sugrįžta namo, o prie jų laiškelis – dėkoti nebereikia, nes „padėkota“ keičiant pedagogą. Maždaug taip. Ir kai po poros dešimtmečių Elena Laumenskienė ir Rimas Geniušas tapo kolegomis Lietuvos konservatorijoje, ji savo buvusio mokinio išdidžiai „nematydavo“. Bet anuomet Ružickis jaunam pianistui tapo itin aukštu ir sektinu pavyzdžiu ne tik kaip fortepijono virtuozas. Šis Rimo gyvenimo tarpsnis mokytojo dėka paliko visą jo gyvenimą nenunykusių pėdsakų.

 

Karo metais, dar be pianisto diplomo, Rimas Geniušas įsitraukia į operos koncertmeisterio darbą. Aplinkiniai bemat sužino apie jo gebėjimą laisvai skaityti bet kokią partitūrą ir tai, regis, padaro nemenką įspūdį Mykolui Bukšai. Jo valia, įsibėgėjus antram pokario sezonui, Rimas Geniušas debiutuoja diriguodamas „Sevilijos kirpėją“. Vladimiras Ružickis jau kažkur Vakaruose, pianisto diplomą debiutantas buvo gavęs tų pačių 1945-ųjų pavasarį, Balio Dvariono klasėje.

 

O pas Juozą Gruodį kompoziciją studijavęs Julius Juzeliūnas 1947-aisiais užbaigia Pirmąją sonatą fortepijonui, savo pedagogą nudžiugindamas drąsiu kūrybos proveržiu. Nelengvą kūrinį išmoksta Rimas Geniušas ir, artėjant meno ideologizavimo siautuliui, jį išgirsta iš Maskvos atvykusi komisija. Formalizmas! – Tai gal kabutėse? – Kur ten! Pamirškit...

 

Niūrų 1948-ųjų pavasarį (sausį mirė tėvas, gegužės pabaigoj praūžė intensyviausia tremčių į Sibirą operacija „Vesna“) Rimas Geniušas baigia Mykolo Bukšos dirigavimo klasę. Kitais metais jis išvyksta tobulintis į Leningradą. Bendraudamas su aukščiausio lygio pedagogais, klausydamasis koncertų, galėjo ten jaustis tarsi dvasios oazėje. O dar pašonėje Ermitažas, kuriame pabuvojo trisdešimt kartų. Taip tvirtėjo saitas su aukščiausiomis Vakarų kultūros apraiškomis. Pažįstant skvarbų, analitišką, nepasotinamą gyvenimo ir kultūros godaus žmogaus žvilgsnį, norisi jo anų metų įspūdžius gretinti su gerokai vėliau du kartus perskaitytu James’o Joyce’o „Ulisses“. Taip, skaitė angliškai. Kaip ir Williamo Shakespeare’o dramas.

 

Nuostabi atmintis iki paskutinių gyvenimo dienų kristalizavo jo patirtį, kuri be atvangos kaupėsi. Kasdien išgyvenamų valandų intelektinė ir dvasinė kokybė jam buvo svarbesnė už Vinco Kudirkos aukštinamą priedermę palikti ženklą, „...kad žmogumi buvęs“. Kai sūnus Petras Čiurlionio mokykloje pradėjo mokytis vokiečių kalbos, jos ėmėsi ir iki tol vokiškai beveik nemokėjęs tėvas. Petro bendraklasis Šarūnas Nakas prisimena, jog po poros metų jie mokykloje tebebuvo ten, nuo kur pradėję, o profesorius Geniušas jau skaitė Thomą Manną vokiškai. Su juo bendrauti jiems, vaikams, būdavę nepaprastai įdomu. Iškylos moskvičiumi į Vilniaus apylinkes, paaiškinimai, komentarai arba šiaip pasakojimai įsimindavo be jokių pastangų, o juk panašių dalykų ir mokykla mokydavo, bet – versdama. Bergždžios, abi puses varginančios pastangos.

 

Ilgainiui „ritualizavosi“ ilgoki profesoriaus pasivaikščiojimai po Vingį, namuose atsirado neįprasta buveinė – panaudojant kabineto aukštį įrengta vienutė, kurion patenkama kopetėlėmis. Skaityti, o ilgainiui gal vis dažniau pamąstyti. Įsiklausyti į iš kažkur atsirandančių minčių tėkmę arba gal į muziką, kurią dirigavo ir vėl diriguos.

 

Carlas Gustavas Jungas... Anot bičiulio Gerardo Binkio, būtent jo raštai Rimui teikė itin stiprių impulsų. Jis įniko gilintis ne tik į psichologiją, bet ir į filosofijos istoriją, o tokio proceso varikliai – tylus būties džiaugsmas, smalsumas, laisvė savaip suvokiant tai, kas paslaptinga ir įvairiai aiškinama. Gal vis dažniau – paabejojant. Gerardas Binkis pasakoja, kiek dėl to ginčytasi, nes poeto sūnus žmogaus protu abejoti nelinkęs.

 

Kai nebesaistomam pareigų radosi daugiau laiko, Rimas Geniušas suskato dar kitaip bendrauti su muzika. Perskambino, išsinagrinėjo visą Wagnerį, kurio diriguoti neteko. Debussy, Skriabinas... Kalbėjo apie spragas, kurias būtina užpildyti.

 

Kauno Žaliakalnyje, Zarasų gatvėje, Geniušai prieškariu pasistatydino dailų namelį, aplink kurį klestėjo sodas ir gėlynai. Dabar Vilniuje, vasaromis regėdamas ponios Irenos Žemaitytės-Geniušienės ir gretimą daktarės Ritos Krikštopaitytės balkoną, prarandi viltį mūsų sostinėje aptikti jiems prilygstantį žiedų šėlsmą. Tame Geniušų balkone įsibuvo jaukūs pasisėdėjimai artėjant vasaros saulėlydžiams. Tiems susitikimams pasiskolinom lenkišką žodį „balkonowanie“.

 

Visad skvarbus Maestro žvilgsnis, nepamirštama šypsena svečius pasitinkant... Anot jo pusbrolio, profesoriaus Algio Tomo Geniušo, toje šypsenoje esama dar ir šypsenėlės. Mąstytojo, artisto, gal ir diplomato. Nors pamėgtą vienutę pakeitė vežimėlis, matydavai, kad Profesoriaus pakilta ir virš šitokios situacijos. Žvelgdamas į saulėlydžio gaisus, mėgavosi vakaro dovanojama pilnatvės valanda.

 

Nutolo jo skambinama Juzeliūno Sonata, sukėlusi iš Maskvos atvykusių ideologinių davatkų prakeiksmus, nutolo jo diriguojama Sergejaus Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“, kurią (iki tol keiktą, draustą, nors ir negirdėtą) Maskvoje gal tos pačios davatkos iškėlė iki padebesių, nes jau buvo papūtę kitokie vėjai. Nutolo apie puspenkto šimto Rimo Geniušo „Traviatų“, iš kurių per keturiasdešimt buvo naujametinės. Graudžioji Violetos istorija paskutinę kiekvienų metų dieną buvo tapusi tik mums brangia tradicija, savastim. Matyt, kad tą suvoktum, nepakanka vien blaivaus proto. Gal reikia ir išminties? Kuo tie dalykai skiriasi? Kažkaip nebesuspėjome apie tai su Profesorium pasamprotauti.

 

O balkonų Čiurlionio gatvėje gėlės kasmet mūsų trumpą vasarą tebeskelbia taip, kad jas išvydus gal suminkštėtų ir Elenos Laumenskienės širdis...


„7 meno dienos“ Nr.6 (974), 2012-02-10

Versija spausdinimui

Komentarai

R.K., 2012-02-16 21:54

Rimas Geniušas Lietuvos operos patriarchas įėjo į Lietuvos operos istoriją, kaip ilgiausiai dirigavęs operos spektakliams, o padirigavęs per 40 Naujametinių "Traviatų" tikriausiai ir į pasaulio operos istoriją>

EC, 2012-02-15 22:00

Rimas Geniušas buvo šviesos spindulys bolševikinėj tamsos karalystėje. Anoj totalitarizmo epochoj Europoj buvo dar du tokie dirigentai. Visa tai - rytoj , o dabar sveikinu visus Vasario 16-osios proga. A.Valičenka

na, 2012-02-15 00:41

ak , buvo taip elegantiška, be to p.s.

E.G., 2012-02-13 12:54

P.S.
Algirdo Jono Ambrazo sudarytoje knygoje "Juozas Gruodis epochų sankirtose" 459-460 psl. skaitome Kauno konservatorijos direktoriaus Juozo Gruodžio raštą Švietimo ministerijai. Štai jo ištrauka:
Kaunas, 1936m. rugsėjo 9d.
Turiu garbę prašyti nuo šių mokslo metų pradžios fortepijono skyriaus mokytojus suskirstyti šia tvarka: V.Ružickiui pavesti aukštesniuosius kursus ir specializacijos klasę, B.Dvarionui ir V.Bacevičiui - žemesniuosius ir aukštesniuosius kursus, E.Laumenskienei-Morauskienei ir L.Dauguvietytei-Hiršienei prašau pavesti žemesniuosius (iki VI) kursus.
(---)
Kitame Juozo Gruodžio rašte Ministerijai (1936 10 21) aprašomas incidentas aptarinėjant Elenos Laumenskienės absolventės skambinimą. Konstatuojant jį esant gana silpną, "...mokytojas V.Ružickis susinervinęs išsitarė: "ne mokinė kalta, bet mokytoja "bezgramotnaja"". Už tą išsireiškimą aš čia pat p.Ružickiui padariau pastabą. P.Hiršienė- Dauguviet[ytė] čia pat ką tai aštriai p.Ružickiui atkirto, o p.Laumenskienė žadėjo skųstis Švietimo Ministerijai."

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti