Praėjusią savaitę panašiai pasielgė ir mūsų Prezidentė: televizininkų akivaizdoje „išplakė“ vieną ministrą. O Vilniaus merui nepatiko „Vilniaus energijos“ reklama ir jis liepė neberodyti „Kaimynų“. Pritariu merui – reklama kaip reta šlykšti. Bet užtat kiek daug iš jos sužinojau ir apie šilumininkus, ir apie reklamininkus, ir apie save. Tiksliau, apie tai, kuo mus laiko tos reklamos užsakovai. Trumpai tariant, idiotais, kuriems viską reikia aiškinti „nemoksliškai“ ir ant pirštų, nors ir šiaip dėl visko kalti dujų pardavėjai, t.y. rusai. Bet svarbiausia, kad visi esame kaimynai, „nemoksliškai“ tariant, „savi“. Gal Vilniaus meras taip pat įsižeidė? Rinkimų akivaizdoje šie du medijų vaizdeliai verčia abejoti, ar kažkas nesupuvo lietuviškų viešųjų ryšių ir jiems mielai tarnaujančios dalies žiniasklaidos karalystėje.

Ateinančią savaitę gyvenimą praskaidrins švenčių diena, o šį savaitgalį – LTV (11 d., 23.30) rodomas Roberto Altmano filmas „Gosfordo parkas“ (2001). ... 4-ojo dešimtmečio Anglija. Lietingą 1932-ųjų lapkritį į prabangius rūmus Gosfordo parke renkasi svečiai. Juos į priėmimą ir medžioklę – svarbų aukštuomenės gyvenimo įvykį – pakvietė rūmų šeimininkai – arogantiškas seras Viljamas (Michael Gambon) ir jo žmona Silvija (Kristin Scott-Thomas). Svečiai atvyko kupini nuojautos, kad maloniai praleis laiką. Tarp jų – Holivudo prodiuseris Veismanas (filmo prodiuseris ir scenaristas Bobas Balabanas), ieškantis Anglijoje naujų filmavimo aikštelių, šeimininko giminaičiai – aktorius Aivoras Novelo (Jeremy Northam) ir Silvijos teta (Maggie Smith).

Kartu su svečiais rūmus užpildo ir tarnai, rengiantys vaišes. Jiems vadovauja vyriausiasis liokajus Dženingsas (Alan Bates). Virtuvę valdo ponia Kroft (Eileen Atkins), kambarius – Helen Mirren ir Emily Watson tarnaitės. Tačiau greit suprantame, kad tarnams viskas atrodo kitaip nei jų šeimininkams ar filmo žiūrovams. Kad šiuos du skirtingus pasaulius sieja paslaptingi ryšiai, paaiškės įvykus žmogžudystei. Todėl medžiotojų ir jų artimųjų gyvenimą sudrums storžieviai policininkai ir pirmiausia Skotland Jardo inspektorius Tompsonas, kurį suvaidino Stephenas Fry’us. Jis uždraudžia susirinkusiems išvykti iš dvaro. Žudikas gali būti bet kas, bet inspektorius jo ieško tarp tarnų.

Altmanas nekūrė kriminalinio filmo, bet „Gosfordo parkas“ prismaigstytas postmodernistinių užuominų į kino istoriją, tad jame rasime nuorodų ir į klasikinį britų detektyvą, kad ir į Hitchcocką – Ivanas Novello turėjo vaidinti žudiką viename ankstyvųjų jo filmų, bet aktorius buvo žvaigždė, todėl paskutinę akimirką prodiuseriai nusprendė, kad žudikas bus kitas personažas. „Gosfordo parkas“ – filmas apie pasaulį, kuris netrukus bus priverstas iš esmės keistis. Apie tai, kad jis visada padalytas į šeimininkus ir tarnus. Nestokodamas humoro ir akiplėšiškumo, režisierius sukūrė, kaip anksčiau kritikai marksistai mėgdavo sakyti, kolektyvinį anglų aristokratų ir jų ne mažiau sugadintų tarnų portretą. Jis šaiposi ir iš konvencijų bei formalumų, kurie apraizgė personažų pasaulį.

Tik Altmanas sugebėdavo taip virtuoziškai sujungti į vieną visumą daugybę siužeto linijų ir individualių personažų istorijų. Jis norėjo, kad kiekvienas net trumpai „Gosfordo parke“ pasirodantis personažas turėtų biografiją, įsimenantį charakterį ir motyvus. Gal todėl filme vaidina tiek puikių aktorių. Man atrodo, kad tiksliausiai filmą apibūdino lenkų kritikas Tadeuszas Sobolewskis, parašęs, kad „filme svarbu ne tai, kas užmušė, bet tai, koks yra pasaulis. Svečiai atvažiavo, ir išvažiavo, spėjome juos perprasti kiaurai, bet tai nieko nekeičia. Tikrovės, visuomenės struktūra, kurios modelis yra Gosfordo parkas, liko nesugriauta.“

BTV beveik tuo pačiu laiku (11 d. 23.25) rodys amerikiečio Matto Reeveso filmą „Įsileisk mane“ (2010). Juokinga, ši vampyrų drama JAV jau analizuojama kino mokyklose, tačiau BTV planuotojai, matyt, mano, kad filmą galima rodyti tik su kino žiūrovus atbaidančia rubrika „Bjaurus kinas“. Ir kaip jiems paaiškinti, kad ne kinas bjaurus, o gyvenimas? Gyvenime istorijos paprastai daug bjauresnės.

„Įsileisk mane“ – tai 2008 m. sukurto švedų režisieriaus Tomaso Alfredsono siaubo filmo perdirbinys. Filmo herojai yra du – keista dvylikametė Abė ir jos bendraamžis Ovenas. Berniukas jaučiasi atstumtuoju, iš jo tyčiojasi klasės draugai. Vienišas vaikas susidraugauja su nauja kaimyne Abe. Po kelių kraupių žmogžudysčių, įvykusių jų kvartale, Ovenas supras, kad Abė yra vampyrė.

Dažnai geriu kavą žiūrėdamas rytinę vienos prancūzų televizijos laidą. Porą paskutinių savaičių viena pagrindinių jos temų yra šalti orai. Pasirodo, prancūzai sugeba apie juos kalbėti visai kaip anglai. Nuolat kalba apie orus ir mūsų televizijos. Manau, tai ne vieną paskatins pasižiūrėti Jeremiah S Chechiko filmą „Keršytojai“ (LNK, 11 d. 11.45). Režisierius atgaivino populiarų britų 7-ojo dešimtmečio serialą. Tik „Keršytojų“ veiksmas perkels į 1999-ųjų Angliją, kur naujojo tūkstantmečio išvakarėse siautėja ne tik ideologinis chaosas, bet ir klimato pokyčiai vis akivaizdesni – sniego audros, šokinėjantys termometrų stulpeliai. Kas gali būti toks galingas, kad sukeltų paniką visoje šalyje? Tą ir tirs filmo detektyvų pora.

Šarūno Barto gerbėjai galės prisiminti Afrikos dykumoje filmuotą „Laisvę“ (LTV2, 16 d. 21.40). Prasidėjęs kaip pasakojimas apie kontrabandininkus, filmo siužetas netrukus tampa režisieriaus bandymu suprasti žmogaus ribas. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Valentinas Masalskis. Rasą Samuolytę, Nelę Savičenko, Kostą Smoriginą, Remigijų Sabulį, Aleksą Kazanavičių prisiminsime pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą sukurtame Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ (LNK, 15 d. 23.15). Dvi filmo herojės – žurnalistė Vika ir jos psichoterapeutė Rita – atsiduria užburtame neišsipildžiusių jausmų ir santykių rate. Abi ieško aistros ir abi sau priekaištauja, nes meilė atrodo nuodėminga ir uždrausta. Žiūrint kasdien rodomas laidas apie lietuvių seksą ir erotiką tuo sunku patikėti. Bet filmai juk rodo ne esamą, o mūsų įsivaizduojamą tikrovę. Todėl ir lietuvių filmus kartais pravartu pasižiūrėti kaip kolektyvinės psichoterapijos seansą.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.6 (974), 2012-02-10