Pamenu, pernai festivalis sutapo su „Arabų pavasario“ pradžia – televizijos tiesiogiai transliavo įvykius ir demonstracijas iš Kairo Tahriro aikštės. Berlinalė nusprendė pažiūrėti į tai iš naujo – parodyti dokumentinius filmus, užfiksavusius ir arabų kinematografininkų požiūrį į įvykius jų regione, ir dokumentininkų iš įvairių pasaulio šalių kūrinius. Programoje bus ir arabų režisierių vaidybinių filmų, kuriuose netiesiogiai atsispindi revoliucinės nuotaikos. Ne viename jų iškyla skaudus poreikis apibrėžti tautinę tapatybę. Filmai rodomi skirtingose Berlinalės sekcijose. Taip pat žadami ir susitikimai su svarbiomis arabų meno asmenybėmis. Tarp svečių – rašytojas Taharas Ben Jellounas, aktorius ir prodiuseris Javier Bardemas, menininkai ir kuratoriai iš Sirijos, Egipto, Tuniso, Libano. Įvairiose programose suskaičiavau per 50 filmų, vienaip ar kitaip susietų su „Arabų pavasariu“. Kai kurių siužetai atrodo gerai pažįstami, tik pritaikyti naujai geografinei platumai: Faouzi Bensaïdi filmo „Death For Sale“ (Belgija, Prancūzija, Marokas, Jungtiniai Arabų Emyratai) herojai yra trys jaunuoliai, svajojantys apiplėšti juvelyrinę parduotuvę. Vienas jų vartoja narkotikus, kitas nori padėti savo merginai tapti prostitute. Egiptietės Hanan Abdalla filmas „Vyro šešėlyje“ („In The Shadow of a Man“) pasakoja apie keturias Egipto revoliucijos pažadintas moteris, kurios pasakoja, ką reiškia būti moterimi Egipte. Filmų herojai – pabėgėliai, žurnalistai, taksistai, juose daug kalbama ir apie žiniasklaidos vaidmenį. Arabų kinas ir kino kūrėjai menkai žinomi, todėl neabejoju, kad pajutę susidomėjimą netrukus panašių filmų programas pristatys ir kiti festivaliai.

Panašiai atsitiko su prieš šešerius metus Berlinalės direktoriaus Dieterio Koslicko inicijuota „Kulinarinio kino“ programa. Ji kasmet plečiasi: šiemet apie maistą ir jo gaminimą bus parodyta net penkiolika įvairių žemynų filmų, atitinkančių šūkį „Tikėk skoniu“ („Trust in Taste“).  Po peržiūrų virėjai žvaigždės pristatys filmų įkvėptus patiekalus. Gera būti gurmanu, bet, atvirai kalbant, Berlyne džiaugiuosi, jei suspėju vienąkart per dieną sočiai pavalgyti, nes pertraukos tarp peržiūrų kartais simboliškos. Šių metų filmų programa gundo baskų bei žydų virtuvės ar prancūzų ir vegetarų restoranų malonumais. Kita svarbi šių filmų tema – ekologija. Neatsitiktinai ateinantį trečiadienį diskusijoje apie švarią aplinką ir vandenį dalyvaus garsioji aktyvistė Erin Brockovich.

Vis dėlto konkursas

Pirmenybę atiduodu konkursinei programai, nes ji atspindi, kas vyksta šių dienų kine. Paprastai į Berlyno konkursą nepatenka drąsios formos ar eksperimentiniai kūriniai, bet užtat gali pamatyti, kokios temos ir problemos jaudina kino kūrėjus, nes būtent jų aktualumas, kaip suprantu, dažniausiai tampa pagrindiniu atrankos kriterijumi. Šiemet konkursinėje programoje ne tik daug žinomų vardų – broliai Taviani, Stevenas Soderberghas, Stephenas Daldry, Zhang Yimou, – bet ir nemažai filmų iš šalių, dabar vadinamų mažomis kinematografijomis: Čekijos, Graikijos, Vengrijos, Šveicarijos ar Filipinų. Kaip visada, gausiai pristatomas Skandinavijos šalių kinas. Vienas originaliausių vokiečių režisierių Christianas Petzoldas ne pirmą kartą bando suprasti dviejų Vokietijų susivienijimo procesus. Šiemet konkurse jis pristatys filmą „Barbara“, kurio veiksmas perkels į 1980-ųjų VDR. Įdomu, ką sukūrė aktorius ir režisierius Billy Bobas Thortonas. Jo filmas „Džeinės Mensfild automobilis“ („Jayne Mansfield’s Car“) kurtas kartu su rusų kino ir televizijos prodiuseriu Aleksandru Rodnianskiu, finansavusiu ir ne vieną Aleksandro Sokurovo filmą.

Atidarymo filmą „Sudie karalienei“ („Les Adieux à la Reine“) sukūrė prancūzų autorinio kino tradicijas tęsiantis Benoît Jacquot. Filme rodomos pirmosios Didžiosios prancūzų revoliucijos dienos – 1789-ųjų liepa. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Diane Kruger (Marija Antuanetė), Lea Seydoux ir Viginie Ledoyen. Karalienė Marija Antuanetė – mėgstama ne tik prancūzų filmų herojė, bet Jacquot siūlo naują požiūrio tašką – pažvelgti į Versalį jo tarnų akimis. Taip filme atsiranda ir ironiškas tonas, ir netikėtos paralelės su mūsų laikais.

„Auksinio lokio“ savininkas paaiškės tik kitą šeštadienį. Jį išrinks žiuri, kuriam šiemet vadovauja britų režisierius Mike’as Leigh – vienas svarbiausių naujojo britų kino kūrėjų. Vertintojai, regis, labiau linkę į autorinį, meninį kiną. Tai – aktoriai Charlotte Gainsbourg, Jake’as Gyllenhaalas, Barbara Sukowa, režisierius ir roko žvaigždžių fotografas Antonas Corbijnas („Kontrolė“), pernai „Auksiniu lokiu“ už filmą „Skyrybos“ apdovanotas Irano režisierius Asharas Farhadi, prancūzų režisierius Francois Ozonas, kurio filmai ne kartą rodyti ir apdovanoti Berlinalėje, ir rašytojas iš Maroko Boualemas Sansalis.

Retrospektyvos

Berlinalės retrospektyvos – vienas svarbiausių (bent jau man) festivalio įvykių. Šiemet festivalis turėtų nustebinti net kino istorijos žinovus: retrospektyva „Raudonasis svajonių fabrikas“ („The Red Dream Factory“) pristatys ne vienų jos rengėjų – archyvarų iš Vokietijos, Austrijos ir Rusijos bendradarbiavimo metų rezultatą. Bus parodyti 44 filmai, 1921–1936 metais sukurti „Mežhrabpom-Film“ ir „Prometheus“. Šiose studijose filmus kūrė rusų ir vokiečių režisieriai, jų istorija – iki šiol menkai tyrinėtas bendros filmų gamybos istorijos puslapis. Nebyliesiems filmams akomponuos garsūs muzikantai: Maud Nelissen iš Danijos, britas Stephenas Horne’as, kanadietis Gabrielis Thibaudeau. Bus pristatyta restauruota Fiodoro Ocepo 1929 m. sukurta Levo Tolstojaus ekranizacija „Gyvas lavonas“ („Živoj trup“), atkurta iš išlikusių 6 skirtingų filmo versijų. Vienas svarbiausių retrospektyvos renginių įvyks šįvakar: bus rodomas Sergejaus Eizenšteino filmas „Spalis“ („Oktiabr“, 1928), jį gyvai garsins Berlyno radijo simfoninis orkestras – gros specialiai filmui parašytą Edmundo Meiselio (1894–1930) muziką, ją užsakė Vokietijoje filmą platinęs „Prometheus“. Filmas kurtas bolševikų revoliucijos 10-osioms metinėms paminėti, bet po premjeros 1928 m. Eizenšteino kūrinys buvo sukritikuotas ir išnyko iš sovietų kino teatrų.

Retrospektyvą lydės įvairūs renginiai – diskusijos, susitikimai, specialiai retrospektyvai parengto ARTE dokumentinio filmo „Raudonasis sapnų fabrikas“ išankstinė peržiūra, taip pat bus pristatyta knyga, kurioje spausdinami rusų ir vokiečių autorių tekstai, istoriniai dokumentai, filmų plakatai.

Pagarbos duoklė

Nuo 1986-ųjų festivalis pagerbia žmones ar institucijas, kurių indėlis į kino raidą itin svarbus. Šiemet „Berlinale Camera“ bus įteikta Ray’ui Dolby – vienas didžiausių kino išradėjų, be kurio garso įrašymo technikos neįsivaizduojamas šių dienų kinas. Net sunku patikėti, kad tiek kartų ekrane matytas užrašas „Dolby Surround“ – tai ir gyvas žmogus. Pirmieji „Dolby Stereo“ kino teatruose pasirodė dar 1975 m. ir iškart sužavėjo George’ą Lucasą bei Steveną Spielbergą. Dolby už nuopelnus jau yra pelnęs „Oskarą“ ir „Emmy“.

Berlinalė pagerbs graikų režisierių Theo Angelopoulosą, kurio kelis filmus festivalis rodė konkurse, bei vieną vokiečių Naujosios bangos kūrėjų – aktorių ir režisierių Vadimą Glowną, lietuvių žiūrovams gerai žinomą iš serialo „Senis“.

Tradicinio Berlinalės prizo už geriausią Queer filmą apdovanojimo ceremonija šiemet vyks Tempelhofo oro uoste. Bus pagerbtos ir dvi asmenybės, padariusios didelę įtaką šio kino raidai – vokiečių režisierė, operatorė Ulrike Ottinger ir JAV pogrindžio kino žvaigždė Mario Montezas, vaidinęs Jacko Smitho ir Andy Warholo filmuose.

Iniciatyvos

Viena naujausių festivalio iniciatyvų vadinasi „Berlinale Residency“. Jau šių metų rugsėjį šeši kino kūrėjai bus pakviesti praleisti keturis mėnesius Berlyne ir skirti juos savo projektų plėtrai. Filmų kūrėjai dirbs kartu su scenarijų specialistais, tarptautinės rinkos ekspertais. Pretenduoti į „Berlinale Residency“ gali kūrėjai, kurių vaidybinis filmas sulaukė sėkmės svarbiame tarptautiniame kino festivalyje.

Kita jau dešimtmetį švenčianti Berlinalės iniciatyva „Berlinale Talent Campus“ šiemet 350 būsimų kinematografininkų pakvies susitikti su 150 kino ekspertų iš viso pasaulio. Tarp jų – prancūzų režisierius Tony Gatlifas, amerikiečių žvaigždė Keanu Reevesas. Jaunieji bus mokomi skaitmeninio kino dizaino, novatoriško istorijų pasakojimo, skaitmeninio filmavimo, montažo ir interviu subtilybių.

Dar viena iniciatyva, kurią festivalis prieš kelerius metus pradėjo kartu su Frankfurto knygų muge, vadinasi „Knygos Berlinalėje“. Šiemet iš 81 pristatyto atrinkta 12 romanų, kurie turi šansų būti ekranizuoti. Filmų prodiuseriai galės susitikti su knygų teisių savininkais. Tarp knygų – ir klasikiniai, ir nauji, rimti ir nelabai kūriniai iš Suomijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, D. Britanijos, Belgijos, Olandijos ir Šveicarijos. Savo gėdai turiu prisipažinti, kad iš dvylikos pavadinimų atpažinau tik vieną – dar vaikystėje skaitytą Bruno Apitzo romaną „Nuogas tarp vilkų“.

Mugė visur

Europos kino mugės peržiūrų skaičius nenusileidžia festivalio – čia taip pat galima pamatyti įdomių filmų, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatrinko į festivalio programas. Berlyno mugė nuolat auga, ji nebesutelpa į vieną erdvę. Tačiau mugė – tai ne tik filmų pirkimas ir pardavimas. Stenduose pristatomos nacionalinės kinematografijos, čia dažnai sutiksi įvairių festivalių atstovus, ieškančius filmų. Mugėje vyksta ir įvairios diskusijos bei apskriti stalai. Diskusijas veda leidinių kino profesionalams „Screen International“, „Variety“ ir „The Hollywood Reporter“ žurnalistai. Šiemet pramogų ir kino pramonės atstovai diskutuoja apie augančią netradicinių kiną finansuojančių fondų įtaką, naujas ne anglų kalba sukurtų filmų platinimo virtualioje erdvėje galimybes ir apie tai, ar į BRIC fondą susivieniję Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos prodiuseriai gali pakeisti tarptautinį kino finansavimo žemėlapį. Ypatingo mugės dėmesio šiemet sulaukė amerikiečių nepriklausomieji – bus parodyta per 50 jų sukurtų filmų.

Tai – tik dalis festivalinių planų. Dauguma jų vis dėlto siejasi su konkrečiais filmais.

Bet apie tai jau kitąkart.

„7 meno dienos“ Nr.6 (974), 2012-02-10