Neseniai atsidariusioje galerijoje „RA“ Vidas Poškus eksponuoja savo tapybą ir iliustracijas. Nors šiuos paralelinius, keturiomis juostomis aplink galeriją išdėstytus paveikslus galima vadinti pasakojimais. Iš išorės kai kurie primena komiksus, bet tekstas ne pučiasi paveikslo viduje nupieštame burbule, o yra parašytas žemiau. Vaizdinis ir tekstinis naratyvai yra paraleliniai. Neatsitiktinai juos reikia skaityti einant ratais arba sukioti galvą klausant ant kopėčių užlipusio autoriaus.

Šaltą vakarą į atidarymą sugužėję kolegos menininkai ir kritikai pratęsė Poškaus performansą užpildydami savo kūnais nedidelę galerijos erdvę ir tapdami esamų / būsimų istorijų personažais, kurie degtinę ir brendį užkanda lašiniais ir raugintais agurkais. Kažkas groja elektrine gitara. Lyg iš paveikslėlio nužengęs garbaus amžiaus fotografas atkakliai aiškina man, kad „kai kurie darbai atrodo kaip nupiešti iš fotografijų“. – „Tikrai taip, – pritariu. Ir autorius to neslepia.“ Bet kokie tai darbai?

Iš pirmo žvilgsnio – kiek padidinti siurrealistinio filmo kadrai, kur realybė, pažįstami personažai (dažniausiai autorius ir jo žmona) susitinka su mitinėmis būtybėmis arba atsiduria neįtikėtinose situacijose. Nors iš pažiūros kai kur galima įžvelgti vaizdų seką, pasakojimo nuoseklumą suardo vietos ir laiko atotrūkiai – nuo Archangelsko iki gintarinio pajūrio ir kosmoso platybių. Tada supranti, kad geriausia tas istorijas sekti ne kaip siužetą (siužetą jau nušovė Giedra Radvilavičiūtė, tai kam čia gaivinti), o kaip muzikinę partitūrą. Na ir kas, kad užrašyta ne ant penklinės, o ant keturstygės gitaros (bosinės).

Aš pradėjau dairytis nuo kampo prie durų – žvilgsnis atsirėmė į stambų poilsiautojos užpakalį baltų debesų fone. Užrašas po ja skelbė: „Kamčiatka. Kamčiatkos pusiasalyje galima pamatyti daug egzotiškų būtybių – kalnų, moterų, geizerių, vyrų, ugnikalnių ir taifūnų. Tik kelias ten yra labai tolimas ir akmenuotas.“ Tekstai ir piešiniai kupini nesumeluotos gyvenimo išminties – tikriausiai būtent tai paskatino laikraščio „Valstietis.lt“ žurnalistą pavadinti Poškų „nelaimingu romantiku“... Nežinau, ar nelaimingas, greičiau ciniškas. Ar bent jau romantiškus saulėlydžius, gėles ir mėnesienas verčiantis kraupiais siaubo filmais. Vertelkaitės parodoje buvo mergaitė su kirviu. Poškaus – gydytojas su kirviu. Be kirvio šiais laikais – nė žingsnio. Prisiekiau, kad jei kitoje parodoje jo nerasiu, tai nieko ir nerašysiu.

Poškus kerta kitaip. Iš peties, bet akcentuodamas ne kirtį, o transformaciją. Dar mokykloje parašytoje istorijoje svarbiausios veikėjos yra gėlės, išaugusios iš akių. Iš pradžių neužmirštuolės, paskui vis kitos. Gydytojas pjauna skalpeliu, rauna, kerta kirviu – o gėlės nenyksta. Pagaliau išsiskleidė du šimtai tulpių ir gydytojas nuleido rankas – nes tai jo mėgstamiausios gėlės. Klausant autoriaus ir žiūrint į erdvinį istorijos išsiskleidimą kyla mintis, kad Poškus ardo knygą kaip seną megztinį ir išplėštus lapus klijuoja į ilgas pasakojimų „armonikas“.

Ši paroda puikiai dera prie asmeniniais pasakojimais ir subjektyviu, net sąmoningai skurdžiu stiliumi kuriamo mažaformačio šiuolaikinio meno konteksto. Tačiau yra vienas skirtumas – Poškaus tekstai nėra šizofreniški marsiečių pokalbiai. Tie tekstai tiesiog išprotėję, bet puikiai suprantami. Pavyzdžiui, šis: „Skerdiena susitinka mėsą. Kaip pastebėjo viena protinga mergina – susitinka ir dar pasibučiuoja. Raumenis visuomet traukia prie griaučių, šiuos – prie gyslų, šias – prie kūnų ir kitų mėsų. Meilės jėga ir paslaptis.“ Ką čia ir pridursi – eikite per speigą ir skaitykite. Skaitykite ir žiūrėkite. Žiūrėkite ir skaitykite. Vėl ir vėl.

Paroda veikia iki vasario 13 d.

Dailės galerija-studija „RA“ (Pranciškonų g. 8, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 13–18 val., šeštadienį–sekmadienį 13–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03