Katalikiško pamaldumo tradicijoje svarbią vietą užima procesijos. Katalikų bažnyčia procesijas skirsto į liturgines (visuotines) ir ypatingąsias. Pirmosios vyksta nuolat, kasmet nustatytu laiku, pavyzdžiui, sekmadieniais prieš sumą, Jėzaus Paaukojimo šventykloje dieną, Verbų sekmadienį, Kryžiaus dienomis, Dievo Kūno, Šv. Morkaus ir kitomis dienomis. Ypatingosios procesijos yra specialiai vyskupo nurodytos ar leistos dėl bendrų visuomeninių nelaimių ar kokia nors kita intencija. XVII–XVIII a. – bažnytinių procesijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje suklestėjimo laikas. 

Pagrindiniai liturginių eisenų vizualieji elementai buvo nuolatiniai procesijų atributai – kryžius, vėliavos, paveikslai, altorėliai, baldakimas, žibintai, būgnai ir kiti muzikos instrumentai. Šiuos tik išvaizda ir skaičiumi besiskiriančius procesijų reikmenis turėjo kiekviena bažnyčia. Didingiausios ir puošniausios eisenos vykdavo ypatingomis progomis: šventųjų kanonizacijos, stebuklingų paveikslų vainikavimo ir pan. Išskirtinis šių procesijų meninio apipavidalinimo akcentas – triumfo vartai.

Bažnytinės procesijos buvo ne tik svarbi baroko epochos pamaldumo istorijos, bet ir meninės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros dalis. Tačiau Lietuvos istoriografijoje bažnytinės procesijos iki šiol rimtesnio dėmesio nesusilaukė. Liepos Griciūtės-Šverebienės studija – pirmas bandymas išsamiau pristatyti bažnytinių procesijų reiškinį Lietuvoje. Monografijoje, remiantis XVII–XVIII a. rašytiniais šaltiniais, aptariama LDK bažnytinių procesijų istorija, pobūdis ir meninis apipavidalinimas. Knygos prieduose publikuojami ypatingomis progomis vykusių iškilmių aprašymų vertimai į lietuvių kalbą, pateikiami duomenys apie šaltiniuose minimus procesijų atributus. Tekstą papildo daugiau nei 100 iliustracijų.

Rengėjų inf.

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03