Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 5 (973), 2012 vasario 03 d. > Literatūra > Apie absurdo epochos kompromisus be kompromitacijos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LITERATŪRA

Apie absurdo epochos kompromisus be kompromitacijos


Kelios impresijos apie Audronės Girdzijauskaitės prisiminimų knygą


Viktorija Ivanova

Share |
Audronė Girdzijauskaitė. „Nutolę balsai: portretų metmenys“. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, 360 p.

Kietame viršelyje sėdi nusisukęs dailininkas Vytautas Kalinauskas. Jis, pasak autorės menotyrininkės Audronės Girdzijauskaitės, Vilniaus paveikslų galerijoje pristačiusios knygą „Nutolę balsai: portretų metmenys“, žiūri pro langą ir gal pamatytų ką gražaus, bet vaizdą užstoja ten esantys namai. Namai, kuriuose galbūt gyveno aristokratiškos prigimties eruditas Jurgis Tornau, kur, kaimynų akimis, orgijas kėlė dieviško grožio Kazys Teodoras Valaitis, kur neramiai blaškėsi vienišas Jonas Vytautas Misevičius. Šalia jų – aikštės, gatvės, parkai, išvaikščioti tų, kurie atgailauti bėga pas mamą, ilgus metus savo sūnų pristatinėjusią kaip brolį, tų, kurie pokalbio viduryje stebi aplinkinius – atpažįsta? Pastebi? Tų, kurie kūrė ne tik vienas kitą, bet ir absurdiškais kompromisais paženklinto sovietmečio dvasią. 

 

O skaitytojui namai vaizdų neužstoja – priešingai, jiems atveriamos girdėtų, gal matytų, gal net pažintų, o gal visiškai nežinomų asmenų durys. Tačiau durys atveriamos tik pasižvalgymui, švelniam susipažinimui. Į išpažintis, atgailavimus ar prašymus išklausyti nuodėmes čia nebus leidžiamasi. Apskritai, nei autorė, nei portretuojamieji su tavimi nesileis į pokalbį. Rašiniai dedikuojami anaiptol ne skaitytojams. Ar bent jau tikrai ne kiekvienam iš jų. Galbūt prisiminimais dalijamasi daugiau su tais, su kuriais tie momentai buvo patirti. Tarsi laiškai į nežinią, į nebūtį. Laiškai apie ungurius, apie girininkijas, skurdų laiką, tačiau tokį, apie kurį galima trumpai pasakyti: „Buvo gera“, ir tu tiki. Skaitai apie glamžomas spektaklių programėles, apie priklaupimą prie stalo (jei nėra kėdės), apie ėjimą namo paryčiais, užsimetus kailį, kad būtų šilčiau, apie susikalbėjimą su juodvarniais, apie degančius stogus, apie putplasčio padengtus plaukus... ir mėgaujiesi galimybe nusikelti į nepatirtus laikus, švelniai prisiliesti prie sakralia tampančios buities, ir tik paskutiniu sakiniu esi verčiamas susigėsti: „šiandien tokio susikaupusio ir romaus partnerio nebeturiu“ (p. 115). Pasijunti taip, lyg būtum skaitęs svetimam žmogui skirtą asmenišką laišką. Ir norisi kone nudelbti akis, kad neprilygsti portretuojamojo susikaupimui ir romumui. Pamažėle supranti jaučiąs pagarbą žmonėms, kurių nepažinojai. Ir jau esi įtikintas, kad jų šiandien čia trūksta.

 

Girdzijauskaitės portretuojamųjų veidai nupiešti kruopščiai. Kaip ir vieno iš knygos personažų Jeronimo Čiuplio eskizuose – „[...] greta portretuojamojo kartais atsirasdavo nedidukai kitų portretukai ar kokie nors motyvai „iš gyvenimo“ (p. 110). Į skaitytojui galbūt nepažįstamų žmonių nepažįstamus gyvenimus vis įsiterpia nepažįstama aplinka ir aplinkiniai. Taip leidžiama susidaryti nematyto pasaulio vaizdą. Ir po truputį jį pažinti.

 

Artimų autorei asmenų portretai jų nepažinojusiems išlieka švelniai mistiški. Pasitelkus meistriškai valdomus žodžius, nutolęs žmogaus balsas ir išblėsęs jo vaizdas yra kuriamas, o ne pristatomas. Girdzijauskaitė piešia ir portretuojamųjų išvaizdą, daugiau ar mažiau užsimena apie vaikystę, kilmę, tėvus... Tačiau ne tai su knygos veikėjais supažindina. Kelios tikslios nuotrupos iš jų turiningo gyvenimo – ir imi jausti ne vien aprašomąjį asmenį, bet ir jo kartos bei epochos nusivylimus, įtampas ir svajones. Rodos, akimirką imi kartu vaikščioti įplyšusia Islandijos žeme, kokia „visi anuomet vaikščiojo“. Aštuntąją teatrologės Audronės Girdzijauskaitės knygą „Nutolę balsai“ sunkiai gali apibrėžti tik kaip prisiminimų, portretų rinkinį. Eseistikos ir novelistikos koliažas – taip pat netikslu. Savotišku laiškų išėjusiems pavidalu piešiamas kartos (auto)portreto eskizas? „Nutolę balsai“ – tai epochos skečas.

 

Kartais, rodos, norėtųsi autorę sustabdyti, paprašyti smulkiau nupasakoti vieną ar kitą detalę, apie kurią užsiminta puse žodžio, bet neištartam prašymui turbūt nebūtų lemta išsipildyti. Balsai jau toliuos, o jų aidas griežtai valdomas autorės. Be kompromitacijos. Tačiau ir toks prašymas greit užgesinamas. Kone šventvagiška būtų nutraukti, įsiterpti, apskritai užsiminti apie savo egzistavimą. Ir tuomet pasidaro labai įdomu, kokiame registre skambės tavo artimųjų balsai. Kaip šiandieninis skendėjimas dūmuose, vynas taurėse ir šiuolaikinės klasikos garsai atguls kieno nors prisiminimuose. Ar spalvota bus mūsų kartos gyvenimo juosta, pažvelgus į ją iš perspektyvos?

 

Kodėl nutolę balsai suskamba tik šiandien?

 

„Visiems skaniai valgant, geriant ir sakant karštas kalbas, Jeronimas išsitraukė savo juodąjį aplanką ir ėmė piešti. Niekas jo nė nepaisė. Jis nupiešė besijuokiančią šeimininkę, stalo fragmentą, kurio vidury stovėjo nelemtas butelis degtinės... Maža to, buvo matyti, kad šeimininkei stinga kelių dantų! Kai padavė portretą, kilo triukšmas, – ji pasakė nieku būdu tokios Jeronimo dovanos nepriimsianti, – jautėsi labai užgauta (va ką reiškia realizmas!); tada Jeronimas švelniai ištraukė iš jos rankų piešinį ir čia pat į smulkius skutelius sudraskė nuoširdžiausiai atsiprašinėdamas. Ir, aišku, tuoj pat ėmėsi piešti pagražintą gyvenimą.“ (p. 107)

 

Gal dabar, beveik nebėra kam to realizmo draskyt į skutelius (išskyrus porą asmenų, visi portretuojamieji jau Anapily). Ir, kitaip nei kai kuriais Jeronimo Čiuplio atvejais, portretai bus įvertinti, o ne, portretuojamajam pageidaujant, retušuojami ir pudruojami. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad A. Girdzijauskaitė imtųsi retušavimo vien dėl kažkieno įgeidžių. Knygoje kvepia ne pudra, o teisybe ir atvirumu. Pastarasis, tarp kitko, itin taktiškas ir solidarus. Be kosmetikos apsieita dėl griežtos atrankos principo. Nieko neslepiama, bet atvirai nepasakoma iki galo. Nutylima tik tai, kas nerašoma ir į dienoraščius – juos gali perskaityti ir nereikalinga akis. O kai kurioms paslaptims lemta išlikti paslaptimis.

 

Tačiau knyga – ne kodų rinktinė tiems, kurie juos supranta. Paskutiniai prisiminimai, galima sakyti, skirti jau prisijaukintam skaitytojui. Autorė leidžia sau būti dar atviresnei, praskleidžia ypač artimų santykių širmą. Tačiau – vėlgi – išpažintimi to nepavadinsi. Tai vis vien vaizdai po storu stiklu, perregimu, bet neleidžiančiu apčiuopti. Nedeklaratyvūs ekskursai į autorės gyvenimo niuansus, kartais tiesiogiai susijusius su portretuojamųjų išgyvenimais, kartais dėl menkos užuominos prisimintus, kaip pastebėjo knygos pristatymo vakare teatro kritikas Vaidas Jauniškis, taikliai charakterizuoja knygos autorę: „Ei, devuška v belych briukach i perom v ruke, chočeš na Leningrad?“ (p. 170)

 

Autorės pagalba iš naujo suskambę balsai kartkartėmis prabyla ir nelietuviškai – lenkų ar rusų kalbomis. Knygos pradžioje tokie pasisakymai išnašose dar verčiami į lietuvių kalbą, tačiau vėliau tampa it organišku pasakojimo elementu. Natūralu – be vertimo.

 

Tačiau vietomis švelniai erzina „nepasitikėjimas“ skaitytoju. Net ir užklydęs į svetimo gyvenimo užkulisius turi teisę išgirsti tai, kas sakoma. Vis dėlto kelintąkart girdimas tas pats pasakojimas verčia kiek irzliai mintyse kartoti „jau buvo“ ir apgailestauti, kad – net jei tai pora eilučių – jų neužėmė naujas sakinys, naujo pasakojimo motyvas, nauja mintis. Kartais pasikartojantys elementai praplečia anksčiau pasakotą istoriją, suteikia daugiau informacijos apie aplinkybes. Tačiau kartais tai suskamba kaip nepatiklumas skaitytojo atžvilgiu.

 

Knygos pabaigoje – taškas su liūdesio atspalviu. Viskas baigėsi – ir tas laikas, ir tie veikėjai, ir ši knyga. Kodėl joje pasirinkta kalbėti būtent apie šiuos žmones? Autorė savotiškai tai paaiškina: „[...] o tada užplūsta prisiminimų vaizdai, nuotrupos, kuriose matai savo artimąjį gyvą, koks jis buvo čia, su mumis. Kartais tie keli ryškiausi, nors ir ne visada reikšmingi, epizodai, lyg kokio nesumontuoto filmo kadrai, įkyriai kartojasi, išstumdami daugybę kitų.“ (p. 236) Nuolat kartojamas „pamenu“ ir nuolat vartojamos būtojo laiko formos suteikia galimybę į teksto piešiamus įvykius žvelgti it į praeities juostą, į menkai spalvotą filmą. Gal sepija?

 

Į toliau tame pačiame puslapyje užduodamus klausimus „Kas juos parinko? Kodėl būtent šituos?“, Audronė Girdzijauskaitė atsako. Savo knyga.


„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03

Versija spausdinimui

Komentarai

uKooeaVdlkXSjw, 2012-02-15 20:32

Finding this post solves a prboelm for me. Thanks!

Kęstutis K., 2012-02-03 22:21

absurdo epocha yra dabar, gerbiami draugai.

Tomateo K., 2012-02-03 12:47

abi šaunuolės – ir Audronė, ir Viktorija!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti