Po šios Lietuvos fotografijos istorijai skirtos knygos pristatymo per vieną 2012 metų mėnesį spėjo pasirodyti dar trys: Stanislovo Žvirgždo sudaryta „Lietuvos fotografijos antologija“, Margaritos Matulytės „Nihil Obstat. Lietuvos fotografija sovietmečiu“ ir Vytauto Michelkevičiaus „LTSR fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas“. Pastarųjų dviejų gretos dar ketina pasipildyti bendra Matulytės ir Narušytės „generaline“ fotografijos istorija nuo jos išradimo, kai ji pasiekė Lietuvą, iki šių dienų. Taigi fotografijos istorijų pasipylė tiek, kad dabar tik skaityti lieka. Kita vertus, o ką dar galima daryti su knygomis?

Būtent skaitymas arba skaitymai yra įdomiausi, kalbant apie Agnės Narušytės monografiją. Be abejo, skaitymai tiesiogiai susiję su rašymais, taigi kalbant apie viena reikia kalbėti ir apie kita. Tačiau nujaučiu, jog būtent knygos sandara ir jos parašymo būdas bei aplinkybės lemia skaitymo pergalę prieš rašymą. Pirmiausia taip yra todėl, kad „Lietuvos fotografija: 1990–2010“ rašymas fiziškai yra išsiplėtęs per ilgą ir įvairialypį autorės domėjimosi fotografija ir jos procesų fiksavimo laikotarpį – nuo 1989-ųjų iki šių dienų. T.y. knyga sudaryta iš fotografijos tyrinėtojos įvairiems leidiniams, katalogams, laikraščiams parašytų tekstų. Tokie kritikos straipsnių, recenzijų rinkiniai, liudijantys apie autoriaus rašymo karjerą ir pažiūrų kaitą istorijos posūkiuose, – jokia naujiena. Pavyzdžiui, Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo sudarytas straipsnių apie fotografiją rinkinys „Margi fotografijos dešimtmečiai: 1919–2009“ arba taip pat visai neseniai pasirodžiusi Valiulio atminimui skirta jo tekstus apie fotografiją susumuojanti knyga. Straipsnių rinkiniai, išdėstyti chronologine tvarka, įdomūs ir vertingi, tačiau kartu ir gėdingai atviri, „atlapaširdiški“. Skaitant juos nuo seniausio iki naujausio, išryškėja rašančiojo požiūrio ir savimonės kaitos išorinių aplinkybių fone perspektyva, kuri jį savotiškai apnuogina. Taip išsidriekęs laike knygos rašymo procesas tampa beveik efemeriškas turbūt ir pačiam autoriui, o jos skaitymas – priešingai, pasidaro ganėtinai apibrėžtas, nes būna aišku, kurie metai aptariami, apie ką kalbama ir iš karto galvoje susikonstruoja, į kokį kontekstą atskirą gabaliuką galima įstatyti bei kaip suvokti. Tuo tarpu Agnės Narušytės knyga, nors jos rašymas šia prasme irgi efemeriškas, tokiam patogiam ir paprastam skaitinėjimo būdui nepasiduoda.

„Lietuvos fotografija: 1990–2010“ sudaryta iš skirtingais laikais autorės jau parašytų tekstų, bet jungiant juos ne chronologiškai, o pagal vienuolika temų-problemų: „Atminties diskursas“, „Istorijos dokumentai (dabarties atmintis)“, „Medijos laisvė, Lietuvos vaizdo kaita“, „Miestas“, „Degradacijos dokumentai“, „Portretas – identitetas, aš, kitas“, „Kūnas: vyro ir moters žvilgsnis“, „Archyvų archeologija: kitas sovietmetis“, „Nuobodulio estetika: tęsinys“, „Postfotografija ir fotosofija“. Dėl tos priežasties skirtingu laiku parašyti tekstai sutrumpinti arba išplėsti atsižvelgiant į juos apgaubsiantį „skėtį“. Įdomus pats autorės savireflektyvumas, kai tikrinamas seniai parašytų tekstų pasenimo laipsnis ir bandoma transformuoti tai, kas vienokia forma kadaise jau buvo paleista į pasaulį. Tada, kai dauguma tekstų buvo rašyta, kai kurie šiandien aktualūs diskursai, tokie kaip atminties, identiteto, postfotografijos, dar tik formavosi ir buvo sunku juos apibrėžti. Tačiau šiandien, laikui susintetinus pabirus procesus ir idėjas, Narušytei lengviau surasti jiems tinkamus „skėčius“, subendravardiklinti.

Nors įžanginiame žodyje deklaruojamas knygos ir požiūrio subjektyvumas, kas jau tapo kiekvieno šiuolaikinio tyrinėtojo profesinio takto dalimi, probleminiai pjūviai parinkti įtikinami, todėl nejučiomis priimi juos kaip pačios istorijos duotybės punktyrą, o ne kažkieno įžvalgas. Subjektyvus bandymas apibrėžti procesus šiaip ar taip remiasi rašymų istorijos apie tuos ar anuos fotografus suformuotais „kanonais“ ir čia pat, išėjus knygai, dar labiau juos įtvirtins. Galima būtų galvoti apie jų gretų papildymą, tačiau autorė ir šiam klausimui užbėga už akių, pabrėždama, kad palieka tai kitiems tyrinėtojams.

Knygos autorės dėmesio centre – vidinė Lietuvos fotografijos kaitos logika, todėl pripažįstamas ir tam tikras hermetiškumas pasaulinio konteksto atžvilgiu. Būtent dėl sekimo vidine kaita ir tekstuose jaučiamo autoriaus „aš“, kartais prasišviečiančio daugiau, kartais dingstančio už kampo, „Lietuvos fotografija“ skaitoma taip, kaip čiuopiamas aksomas. Pasakojimas apie kovose už nepriklausomą Lietuvą veikusią fotografiją kažkodėl įsimena ne per ką kitą, o per Narušytės iš nežinia ko gautą ir suvalgytą apelsiną, stovint minioje sausio 13-ąją prie televizijos bokšto ir mąstant, kad tai būsiąs pats paskutinis apelsinas gyvenime. Šalia tokių digresijų – daugybė rimtų ir vertingų faktų bei atskirų fotografijų ar jų serijų interpretacijų, neretai paramstytų žymiausių fotografijos istorikų ir teoretikų veikalais. Dėmesys atskiriems darbams – perkeltas iš kadaise konkrečiai juos sukūrusiems autoriams skirtų tekstų, todėl atsiduoda ne pakitimu gresiančia nuomone, o brandumu ir apibendrinimo įtaiga, kurie sudaro vertingą ikonografijos ir ikonologijos apie tą kūrinį dalį. Knyga įvairiapusiškai „tiršta“ tiek ikonografinės medžiagos, tiek „autoriaus“ ir įkrauta kintančio laiko atmosfera, ką jau kalbėti apie storį fizine prasme. „Tiršta“ ir vis dėlto lengva skaityti, kas šiai autorei taip būdinga.

Narušytė buvo arti 1996 m. Alvydo Lukio ir kolegų įsteigtos Fotografijos katedros, kuri ir tapo fotografijos susiliejimo su menu platesne prasme slenksčiu, už kurio likusi humanistinės Lietuvos fotografijos tradicija šiandien tapatinama su hermetiška Lietuvos fotomenininkų sąjungos teritorija. Todėl Narušytės žvilgsnio perspektyva aprėpia ir konceptualiai apmąsto tiek vienos institucijos „mokyklą“, tiek kitos, nors tarp jų ir nedaroma atskirtis estetine ar idėjine prasme. Autorei labiau rūpi, ką geba papasakoti gerų fotomenininkų geri kūriniai, todėl nerasite nieko panašaus į institucinę kritiką. Išoriniams dirgikliams vietos tiek, kiek jie pastūmėja fotografijos gyvenimą.

Knyga šiuolaikiška ir aktuali turiniu ir sudarymo principu, kuris remiasi seno atnaujinimu, seno interpretavimu ir kritišku senų savo tekstų braukymu arba pildymu bei (savi)refleksija. Tai panašu į savo paties bibliografijos perrašinėjimą, įsikišimą į tai, kas galėjo galioti kaip baigtinė teksto stadija. Ir vis dėl to šį „nusikaltimą“ prieš savo tekstų baigtį ir autoriaus mirties aksiomą gera skaityti, nes pašonėje nešmėkščioja senų iškastruotų tekstų šešėliai. Nežinodamas ir nesuprasi, kad knyga iš perrašinėjimų. Rašymas iš viso nutolsta kaip kažkas bekūnis, priartėja skaitymas, kuris čia toks malonus, kaip tas paskutinį kartą valgomas apelsinas, kurio žievelę paskui susidžiovini.

Vienintelis dalykas, kuris sutrukdo tą besvorį skaitymą – subjektyviai parašytos ir sąžiningos „ne istorijos“ istoriška išvaizda. Truputį gaila tos tarp kietų viršelių įspraustos pasakojimo apie fotografiją gyvasties.

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03