Kaligrafija dar yra ir viena sudėtingiausių parameninių profesijų; nebūdama menu par excellence, turėdama tikslą, ji vis dėlto yra priversta laviruoti tarp vaizdo ir prasmės. Nes nuolat tenka spręsti klausimą: kas šiuo konkrečiu atveju svarbiau – tekstas ar vaizdas. Ar abu kartu. Ar tekstas yra tarsi molis, žaliava, kurią galima minkyti, norint išgauti pageidaujamą rezultatą, ar neliečiama vertybė, kurią rašant reikia stengtis prasmę perteikti kuo aiškiau ir suprantamiau? Raidė yra ir ženklas, tai akivaizdu. Ženklas, turintis tiek prasminį, tiek estetinį krūvį, ir kaligrafui tikriausiai tenka tarsi lyno akrobatui laviruoti tarp vieno ir kito poliaus.

Čia nenoriu pasakyti, kad Zitą Inčirauskienę, VDA Telšių dailės fakulteto docentę, laikau karietų apmušėja; atvirkščiai – jos pavyzdžiu remdamasi noriu išreikšti deramą pagarbą žmonėms, gyvenimą atiduodantiems amato ir meno sintezei (ir įrodantiems, kad toji sintezė įmanoma). Nes kaligrafija, kuri yra ir amatas, ir menas, sudaro tikriausiai vieną svarbiausių Zitos Inčirauskienės meninės biografijos komponentų. Galerijoje „Artifex“ eksponuojama jos paroda „Rašto ženklai“ – tik dalelė to, kam autorė yra paskyrusi savo gyvenimą. Prakilniai ir nepopuliariai skamba? Ir tegu, nes tai tiesa, ir sakralumo tame irgi yra. Tiek požiūryje, tiek kūriniuose. Zita Inčirauskienė – viena iš nedaugelio menininkų, kaligrafiją suvokiančių kaip kūrybą ir teikiančių šiai veiklai didžiulę svarbą. Rankos ir plunksnos ar teptuko sąjunga, iš kurios gimsta raidės, viena po kitos marginančios popieriaus lakštą ar medžiagą, autorei yra pagrindas, ant kurios ji renčia savo kūrybą. Ir ne tik kūrybą; ilgametis profesionalus šrifto pagrindų ir kaligrafijos dėstymas VDA TDF norom nenorom privertė į šią meno sritį atkreipti dėmesį kiekvieną studentą. Net tokie terliai kaip aš buvo nejučia persmelkti ir pavergti žodžio parašymo galimybių, šrifto istorijos ir begalinių variacijų, kuriomis galima ką nors pasakyti visiškai kitaip, amplitudės.

Zita Inčirauskienė dirba ir su vaizdu, ir su tekstu. Šis gebėjimas harmoningai sintezuoti prasmę ir pavidalą yra tikriausiai vienas būdingiausių autorės kūrybos bruožų. Minčiai besąlygiškai paklūsta ranka,ji sugeba ne tik tobulai parašyti paskirus ženklus, bet ir žaisti jais tarsi cirko kamuoliukais, užklojant vienus teksto sluoksnius ant kitų, išskaidant juos į atskirus fragmentus, varijuojant iki begalybės šrifto dydžius ir jų tipus... Visa tai sudaro formaliąją Zitos Inčirauskienės kūrybos pusę. Tačiau autorės kūrybos forma yra dar ir tūrinė, ne tik plokštuminė (ko būtų galima logiškai laukti iš kūrinių, kurių didžioji dalis siejasi su kaligrafija). Menininkė raštą perkelia ant tūrinių, bemaž skulptūrinių pavidalų, eidama nuo plokštumos į erdvę, nuo lakšto – į instaliaciją. Formos beveik realistinės, tik pakeistas jų mastelis ir prasminis krūvis. Išdidintos milo atraižos tampa šrifto saugykla ir nurodo į knygnešius, saugojusius lietuvišką raštą ir nešusius gyvybę kainavusias knygas po šiurkščiomis milinėmis. Veltiniai aplimpa raidėmis ir tampa asmeninės istorijos reprezentantais, o visai į asmeniškumus nukrypstama, autentiškus gipso įtvarus paverčiant skulptūromis, kurių viduje išrašytas tekstas. Ir tai dar vienas Zitos Inčirauskienės kūrybos bruožas. Asmeniškumas. Nes ranka rašytas šriftas niekuomet nebūna beasmenis; žinoma, apie tai viską pasakė grafologai, traktuojantys žmogaus rašyseną kaip jo vidaus atspindį. Rankos virpesiai tam tikra prasme yra sielos virpesiai. O Zitos Inčirauskienės asmeniškumai išryškėja renkantis temas bei objektus joms įkūnyti. Ir per atvirumą, su kuriuo menininkė išpažįsta jai svarbius dalykus. Todėl parodoje matome ir gipsinius įtvarus, dekoruotus medžiaga, mezginiais ir rašiniais, ir lūžusio kaulo rentgenogramas, ir asmeninės istorijos rakandus. Ir tai, kas labai svarbu autorei – tikėjimą. Ir čia vėl grįžtame prie sakralumo aspekto, apie kurį jau buvau užsiminusi. Nes jo neįmanoma nepastebėti ar išvengti kalbant apie Inčirauskienės kūrybą. Jai nepaprastai svarbu tiek šventumo fenomenas apskritai, tiek ir sakralumo sklaida kasdienybėje. Ir tai regima Šventojo Rašto citatose, įgaunančiose kaligrafinį kūną. Arba granitinėje tarsi antkapis „Raudų knygoje“, iš kurios kyšo spalvotais siūlais apnertos nosinaitės. Netikėtas, konceptualus ir moteriškas sprendimas, gretinantis rankdarbių kūrimą su meditacija, kai į kiekvieną kilputę mintyse galima įnerti ir ilgesį, ir liūdesį, ir skundą, ir nerimą. Arba „Rašto genezė“, kur šventi žodžiai ant audeklo tarsi baltos vėliavos šviečia skaistumu ir tyrumu, primindami ir pasaulio, ir rašto pradžią. Nes ir tada, ir dabar iš pradžių buvo Žodis. Ir dabar pasaulį galime skaityti tarsi tekstą. O kai jį užrašo Zita Inčirauskienė, pasaulis ima virsti tekstu, o tekstas – pasauliu. Šventu ir šviesiu, konkrečiu ir efemerišku, lyrišku ir sarkastišku; ir kumpis ar makaronai gali netikėtai virsti rašto ženklais, o raštas – dar viena dimensija, praplečiančia materialias daiktų ribas.

„7 meno dienos“ Nr.5 (973), 2012-02-03