Scena iš Rusų dramos teatro spektaklio Aleksandro Vvedenskio „Eglute pas Ivanovus“. D.Matvejevo nuotr. Jono Vaitkaus pavardė šiandien matoma beveik visų teatrų afišose: Klaipėdos dramos teatre pastatyta Gintaro Grajausko drama „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ jau antri metai skina įvairius prizus, Jaunimo teatras savo repertuare turi net kelis jo režisuotus spektaklius, Nacionaliniame dramos teatre vos prieš porą mėnesių pristatytas Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, kuriame Daktaras Stokmanas skelbia naujos gyvenimo mokyklos būtinybę. O šiandien teatro visuomenė jau mėgina piktintis ar žavėtis nauju Rusų dramos teatro spektakliu – Aleksandro Vvedenskio „Eglute pas Ivanovus“.
Vaitkaus kūryba nebetelpa į jokius „kultūrinius“ rėmus. Neseniai po „Visuomenės priešo“ vykusioje diskusijoje Vaitkus pasidžiaugė bendra savo vadovaujamo Rusų dramos teatro atmosfera. Teatras – ne vien spektakliai, tai sudėtingas organizmas, už kurio sveikatą atsakingi daug žmonių. Gal dėl to šįmet viso Vilniaus kontekste įspūdingiausiai atrodė ne tik Rusų dramos teatro kalėdiškai papuošti interjerai, bet ir spindinti iš malkų sukrauta eglutė seniausio...
|