7 dienos ir naktys su Monroe ****

Pirmąkart į Europą atvykusią Marilyn Monroe britų žurnalistai pasitiko klausimu: „Ar tiesa, kad lovoje jūs „vilkite“ tik kvepalus?“ Šią 1956-ųjų vasarą Monroe yra geidžiamiausia ir garsiausia pasaulio moteris. Sekso ir Holivudo spindesio simbolis atvyksta į Londoną filmuotis garsiausio britų aktoriaus sero Lawrence’o Olivier kuriamoje komedijoje. Olivier bus ir jos partneris – vaidins kunigaikštį. Monroe išgyvena svarbų gyvenimo tarpsnį – ji ką tik įkūrė savo bendrovę, bet ima irti jos santuoka su intelektualu dramaturgu Arthuru Milleriu, Olivier nepatenkintas jos vaidyba. Aktorę globoti imasi režisieriaus asistentas – jaunas Oksfordo absolventas Colinas Clarkas. Vėliau jis apie tą su aktore praleistą savaitę parašys kelias knygas, kurios ir tapo filmo pagrindu. Michelle Williams pavyko tai, kas iki šiol atrodė pasmerkta nesėkmei, – ji sugebėjo perteikti ypač trapią M.M. sielą ir jos nepamirštamą žavesį. Simono Curtiso filme taip pat vaidina Eddie Redmayne’as, Kennethas Branagh, Julia Ormond, Emma Watson (JAV, 2011). (Vilnius, Kaunas)

Apie dievus ir žmones ****

...1996 m. Tibhirino vienuolynas Alžyre. Septyni trapistų vienuoliai susėdo prie Kūčių stalo. Šis suėjimas jiems ne tik svarbi religinė šventė, tai – lemtingo apsisprendimo vakaras. Islamo fundamentalistai reikalauja palikti ne tik vienuolyną, bet ir šalį, antraip vienuoliams gresia susidorojimas. Filmo pagrindas – reali istorija. Režisierius Xavier Beauvois norėjo ne tik atskleisti moralinę dilemą, iškilusią filmo personažams, bet ir pasvarstyti religijos vietą šių dienų pasaulyje. 2010 m. Kanų kino festivalyje filmas buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri ir ekumeninės žiuri prizais. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Lambert’as Wilsonas ir Michelis Londsdale’as (Prancūzija, 2010). (Vilnius)

Čiko ir Rita ***

Tai pasakojimas apie didelę talentingo pianisto Čiko ir gražios, nuostabiu balsu apdovanotos Ritos meilę. Jų istorija prasideda 1948-aisiais Kuboje, bet likimas nublokš meilužius į Niujorką, Paryžių ir net Holivudą. Tikra istorija besiremiančio filmo herojus sujungė geismas ir muzika: skamba džiazas, samba, mamba... Būtent muzika kuria emocijų tirštą retro stiliaus reginį ir suteikia ritmą gana neįprastam, gruodžio pradžioje geriausiu Europos animaciniu filmu paskelbtam Fernando Truebos („Oskaras“ už „Belle epoque“), Javiero Mariscalio ir Tono Errandos kūriniui. „Čiko ir Rita“ primena atgaivintą „story board“ – pieštą filmo kadruotę. Bet paprasta naracija, kurią pabrėžia ir storos piešinių linijos, puikiai atitinka sumanytą formą (Ispanija, D. Britanija, 2011). (Vilnius)

Melancholija ***

„Melancholija“ pratęsia pas mus populiarų Larso von Triero „Antikristą“. Vėl atsiduriame paslaptingame miške, tik šįkart jau nebe medinėje trobelėje, o prabangiuose rūmuose. Vėl matome nelaimingą, į autodestrukciją linkusią moterį, kuri yra ragana, nes „viską išmano“. Režisierius ir vėl mums rodo pastangas išsivaduoti iš asmeniškos depresijos gniaužtų. Savaip „Melancholija“ užbaigia ankstesnį filmą – sunaikinami (ar susinaikina) ne tik filmo personažai, bet ir Žemė. Nes von Trieras mano, kad ir žmonės, ir Žemė pasiekė ribą, ir bus tik geriau, jei nieko neliks. Pirmoji filmo dalis „Džastina“ rodo Kirsten Dunst (Kanų prizas už geriausią moters vaidmenį) herojės vestuves. Jos nufilmuotos ir sumontuotos „dogmiškai“, o egoistiški, savim patenkinti, šykštūs ar infantiliški vestuvių dalyviai primena ne vieną skandinavišką filmą apie yrančią šeimą ir visuotinę veidmainystę. Antroji filmo dalis pavadinta Džastinos sesers Kler vardu. Ji visiška herojės priešingybė – juodaplaukė, dalykiška ir atsidavusi vis labiau į ligą grimztančiai seseriai. Bet Kler (Charlotte Gainsbourg) bijo prie Žemės artėjančios Melancholijos planetos, kuria taip žavisi jos turtingas vyras (Kiefer Sutherland). Kler pratęsia von Triero mėgstamą moterų iracionalumo temą – visos jos nuojautos pasitvirtins. Bet kol taip atsitiks, mėgaudamasis netrukus išnyksiančios Žemės grožiu, lėtai ir iškilmingai, pasitelkęs Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ garsus, von Trieras rodys artėjančios katastrofos neišvengiamybę. Taip pat vaidina Johnas Hurtas, Charlotte Rampling (Danija, Vokietija, Prancūzija, 2011). (Vilnius)

Mergina su drakono tatuiruote ****

Profesionaliai ir meistriškai Davido Fincherio ekranizuota pirmoji Stiego Larssono „Millenium“ trilogijos dalis patiks neskaičiusiems storos knygos – filme tiksliai perteiktas detektyvinis siužetas apie žurnalistą Mikaelį Bliumkvistą (Daniel Craig), tiriantį turtingo pramonininko dukters dingimą. Mergina dingo 7-ojo dešimtmečio viduryje, bet Bliumkvistui pavyksta įminti mįslę. Žinoma, jam nebūtų pavykę, jei ne geniali hakerė ir keistuolė Lizbet Salander, kurią neįtikėtinai tiksliai suvaidino Rooney Mara („Socialinis tinklalapis“). Fincherio gerbėjai neliks nuvilti – bus ir serijinio žudiko gaudynės, nostalgiškų sugrįžimų į praeitį, biblinės simbolikos ir, žinoma, Fincherio kinui visada būdingos prievartos. Tačiau knygos gerbėjai, ko gero, nusivils, nes pasakodamas siužetą režisierius atsisakė to, kas Larssoną domino labiausiai, – švedų visuomenės kritikos, noro suprasti, kodėl šioje idealioje šalyje gimsta pabaisos. Taip pat vaidina Christopher Plummer, Stellan Skarsgard, Robin Wright (JAV, 2011). (Vilnius, Kaunas)

Miegančioji gražuolė **

Studentė Liusė (aktorė ir dainininkė Emily Browning) – tikra darbštuolė. Mergina studijuoja, savanoriauja medicinos laboratorijoje, dirba biure, papildomai užsidirba bare ir dar teikia dviprasmiškas paslaugas labai pagyvenusiems vyriškiams. Pastarajam verslui vadovauja Klara, kuriai Liusė – ideali darbuotoja ir tobulo grožio mergina. Išgėrusi Klaros pagamintų narkotikų, Liusė užmiega saldžiu Miegančiosios gražuolės miegu. Tada kambaryje ir pasirodo gašlūs seniai. Australės Julios Leigh sukurtas filmas pernai buvo rodytas Kanų konkurse. Šį pseudointelektualų (vienas personažas net cituoja Ingeborg Bachmann) kūrinėlį galima interpretuoti ir kaip feministię provokaciją (neatsitiktinai debiutantės darbą globojo Jane Campion), visai nešvelniai pasišaipančią iš bjaurių ir senų vyrų kūnų bei geidulių, ir kaip gana senamadišką pusiau pornografinį filmą – nuolatinis Klaros perspėjimas klientams: „Jokio įsiskverbimo į kūną“ tik pabrėžia negilią jo potekstę, bet, ko gero, sveikiau bus nesureikšminti paviršutiniškų, saldžiai nuogumu ir perversija besimėgaujančių vaizdelių (Australija, 2011). (Vilnius, Kaunas)

Purvini žaidimai ***

Ketvirtasis George’o Clooney režisuotas filmas – drama, atskleidžiantį politikos, viešųjų ryšių, manipuliavimo visuomenės nuomone užkulisius. Pats Clooney vaidina prezidento rinkimuose dalyvaujantį gubernatorių demokratą Morisą. Spaudos atstovas Stivenas (Ryan Gosling) nuoširdžiai daro viską, kad gubernatorius laimėtų. Tuo jis sudomina ir jauną stažuotoją (Evan Rachel Wood), kuri, regis, turi bėdų. Tačiau Stiveno maksimalizmas kelia įtarimų gubernatoriaus rinkimų kampanijos vadovui Polui (Philip Seymour Hoffman). Jo intrigos pasiekia kulminaciją svarbiausiu Morisui momentu. Stivenas privalės pasirinkti – atskleisti tiesą apie gubernatorių ar kilti karjeros laiptais. Clooney sukūrė tradicinę politinę dramą, kurioje iškeliama moralinio pasirinkimo reikšmė, ją pabrėžia ir atvira pabaiga – žiūrovai turi patys nuspręsti, kaip pasielgs herojus. Originalus filmo pavadinimas „Kovo idos“ pabrėžia šekspyrišką personažų dilemą, tačiau režisierius nevengia ir atvirai forsuojamų situacijų. Bet tai, deja, nesuteikia filmui originalumo. Užtat vidinė Stiveno transformacija suvaidinta taip, kad filmą verta pasižiūrėti tik dėl Ryano Goslingo (JAV, 2011). (Vilnius, Kaunas)

Turime popiežių! ****

Italų režisierius Nanni Moretti mėgsta provokuoti. Ir šįkart jis pasirinko provokuojantį išeities tašką: išrinktas popiežiumi kardinolas Melvilis (nuostabus Michelis Piccoli) pabūgsta atsakomybės ir pabėga iš Vatikano. Nepadeda nei spaudos atstovo (Jerzy Stuhr), nei psichoanalitiko (Nanni Moretti) įtikinėjimai. Melvilis klaidžioja po Romą, gal pirmąkart norėdamas suprasti, kas jis yra ir ko norėtų pats. Tačiau nepaisant gausių komiškų situacijų – psichoanalitikas elgiasi su konklavon susirinkusiais kardinolais tarsi su vaikais – filmas persmelktas keistos melancholijos ir ilgesio. Pamažu atsiveria vis sudėtingesnės temos, todėl šį Moretti pokštą galima traktuoti ir kaip šiuolaikinės Bažnyčios alegoriją: net ir norėdama tik gero, ji nebegali pakelti vis didesnės atsakomybės ir lūkesčių, atsiliepti į naujųjų laikų problemas. Pabėgęs popiežius nori būti tiesiog žmogumi. Gal atėjo laikas tai jam leisti? (Italija, 2011). (Vilnius)

„7 meno dienos“ Nr.4 (972), 2012-01-27