Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 4 (972), 2012 sausio 27 d. > Kinas > Vokiečių kino dienos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Vokiečių kino dienos


Nauji Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos filmai


7 MD

Share |
„Miego liga”
Susipažinti su naujausiais filmais iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos vėl kviečia Vokiečių kino dienos, kurios vyks vasario 2–24 d. Vilniuje („Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“, vasario 2–8 d.), Kaune (kino teatre „Romuva“, vasario 9–15 d.) ir Klaipėdoje (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, vasario 17–24 d.). Jau tradiciniu tampantį renginį pristato Goethe’s institutas kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje ir Lietuvoje.

Programoje – trylika naujų filmų, kurių autoriai – pripažinti ir debiutuojantys režisieriai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos, ieškantys dialogo su žiūrovais, laužantys įsigalėjusias nuostatas bei tabu, kalbantys apie amžinas temas: gyvenimą, mirtį ir meilę. 

 

Vokiečių kino balta varna Andreasas Dresenas

 

Kino dienas Vilniuje pradės pagrindiniu Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ prizu apdovanotas žymaus vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno drama „Sustojimas pusiaukelėje“ („Halt auf freier Strecke“, 2011). Filmo herojai Frankas ir Simona įgyvendino savo svajonę – jie laimingai gyvena name užmiestyje. Tačiau Frankui smegenyse diagnozuojamas neoperuotinas auglys. Staiga šeimai tenka susidurti su artėjančia mirtimi. Kaip susitvarkyti su šia situacija – ne ligoninėje ar mirštančiųjų slaugos namuose, o savyje, šeimos rate, namuose? Numirti – lyg nudirbti paskutinį gyvenimo darbą. Gal ir gerai, kad nereikia būti visiškai vienam išeinant į absoliučią vienatvę.

 

Kas iš tiesų atsitinka žmogui, jo šeimai ir draugams, kai mirtis staiga užkerta kelią visiems gyvenimo planams, klausia Andreasas Dresenas. Šis režisierius vokiečių kine yra lyg balta varna. Gimęs Rytų Vokietijos teatralų šeimoje, jis nuosekliai kuria filmus apie buvusios VDR gyventojus, jų problemas ir vertybes naujoje, susivienijusioje Vokietijoje. Dresenas kuria naujos vokiečių visuomenės portretą, todėl jo filmų herojai dažnai susiduria su klausimu, kaip rasti savo vietą toje naujoje visuomenėje.

 

Produktyvus kūrėjas dirba televizijoje, teatre, stato operos spektaklius, bet svarbiausia, žinoma, yra kinas. Savarankiškai kine Dresenas nuo 1992-ųjų. Jis stengiasi dirbti su ta pačia grupe, dažnai filmuoja tuos pačius aktorius. Tarptautinės šlovės Dresenas sulaukė 2002-aisiais sukūręs tragikomediją „Kavinė Halbe Treppe“ apie dvi trisdešimtmečių poras, kurios netikėtai patiems sau susikeičia partneriais. Šis vokiškas „Dogmos ’95“ filmas atskleidė, kaip pasikeitė rytų vokiečių mentalitetas ir pasaulis. Subtilus humoro jausmas padėjo Dresenui sukurti originalų filmą, kuriame kasdienybės absurdas neatsiejamas nuo tragizmo. Tada Dresenas kalbėjo: „Juoktis kine kartu su kitais jau savaime yra vaistas nuo vienatvės, nes tai patirtis, kuria dalijamasi.“

 

Jau pirmuosiuose filmuose išryškėjo unikalus Dreseno požiūris į personažus: jis tarsi yra vienas iš jų, bet kartu sugeba pažvelgti į bet kurią situaciją iš šalies ir su humoru. Jis sugebėjo sukurti komediją apie kino kūrimą „Viskis su vodka“ (2009) taip, kad banali ir ne kartą kine eksploatuota tema staiga nustebino netikėta intonacija ir pamąstymais apie gyvenimo prasmę. Dreseno filmai dažnai sukuria „gyvenimo užrašų“ įspūdį – filmuojama greitai, su maža grupe, gatvėje, be specialių bėgių ar kranų, kartais maža skaitmenine kamera, žmogaus akių lygyje. Todėl jo filmai „Policininkė“ (2000), „Vilenbrokas“ (2005), „Vasara Berlyne“ (2005) sukelia intymumo ir atpažinimo įspūdį.

 

Dresenas pasakoja apie savo amžininkus, jo personažai dažnai yra žmonės, kuriuos sutinki gatvėje, parduotuvėje, jie gyvena ir dirba šalia, yra paprasti ir neatlieka jokių žygdarbių. Režisierius sako: „Nemoku kurti filmų apie žmones, kurie man nepatinka ar yra visai svetimi.“ Dreseno filmuose daug improvizuojama, jis filmuoja daug dublių, kol atrandamas tikslus filmo ritmas. Be galo svarbūs režisieriui yra filmų herojų dialogai. Dresenas mėgsta provokuoti. Tai paliudijo vienas netikėčiausių filmų apie meilę – 2008 m. Dreseno sukurtas „Devintas debesis“ („Wolke Neun“) pasakoja apie penkiasdešimtmetės ir aštuoniasdešimtmečio aistrą. Seksas tarp pagyvenusių žmonių kine buvo tabu. Šis su jaunystės kultu ir kino erotikos stereotipais polemizuojantis Dreseno filmas sukėlė ovacijas Kanuose.

 

Režisierius primena savo filmo „Policininkė“ heroję idealistę. Šiame filme yra toks policininkės ir mažo berniuko dialogas: „Kokia tai liga?“ – „Nežinau, kaip ji vadinama.“ – „Ar tavo mamai ką nors skauda?“ – „Taip. Sielą“. – „Sielą? Ar žinai, kas tai?“ – „Taip. Ji mūsų viduje.“ – „O kaip ji atrodo?“ – „Jos nepamatysi.“ – „Ar tai gerai, ar blogai?“ – „Matyt, gerai.“ – „Tikrai.“

 

Vokiečių kino naujienos

 

Dalį Vokiečių kino dienų programos sudaro filmai, kurių premjera įvyko pernai Berlyno kino festivalyje. Konkurse rodyta Ulricho Köhlerio egzistencinė drama „Miego liga“ („Schlafkrankheit“, Vokietija, Prancūzija, 2011) nustebino net išrankius festivalio kritikus ir tarptautinės žiuri buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ geriausiam režisieriui. Filmo herojus Ebo Veltenas vadovauja projektui, kuriuo siekiama įveikti miego ligą Kamerūne. Daug metų praleidę Afrikoje, gydytojas ir jo žmona Vera norėtų grįžti į Vokietiją. Tačiau išvyksta tik Vera su dukra. Ebo ketina parskristi vėliau. Po trejų metų jaunas medikas iš Paryžiaus PSO užduotimi atvyksta įvertinti pagalbos projektą Kamerūne. Jis sutinka Ebo Velteną – vokiečių gydytojas visiškai žlugęs. Režisierius sako: „Pirminė paskata buvo tarptautinę pagalbą teikiančiųjų gyvenimas Afrikoje. Man rūpėjo, kaip jie gyvena aplinkoje, kurioje visada lieka privilegijuotais prašalaičiais. Mano tėvai dirbo pagalbos projekte Zaire. Keletą metų augau kaimelyje prie Kongo intako.“

 

Berlyno kino festivalio įkūrėjo Alfredo Bauerio premija apdovanotas konkursinis filmas – vaidybinis garsaus dokumentinio kino kūrėjo Andreso Veielio debiutas „Kas, jei ne mes“ („Wer, wenn nicht wir“, 2010). Jis nukels į skausmingą vokiečių naujosios istorijos tarpsnį – 7-ąjį dešimtmetį. Jo pradžioje Bernwardas Vesperis (August Diehl) – populiaraus nacionalsocializmo laikų poeto Willio Vesperio sūnus – susipažįsta su bendrakurse Gudrun Ensslin (Lena Lauzemis). Drauge jaunuoliai ketina pakeisti pasaulį, bet jų keliai išsiskiria. Susitikimas su Andresu Baaderiu savęs ieškantiems Gundrun ir Bernwardui bus lemtingas. Filme susipina besiformuojančio vokiečių terorizmo, didelės žlugusios meilės, griovimo ir savigriovos istorijos. „Norėjau atsiriboti nuo žinomų vaizdų ir priartėti prie asmeninių, taip pat politinių, biografinių ir socialinių paskatų. Kas yra žmonėms, kodėl jie negali susitaikyti su šiuo pasauliu?“ – klausia režisierius Andresas Veielis.

 

Kelis 2011 m. Vokietijos kino apdovanojimus pelnė kitas konkursinis pernykštės Berlinalės vokiečių filmas – seserų Nesrin ir Yasemin Samdereli „Almanya“ (2011) – komiškas epas apie turkų imigrantus, be kurių 7-ojo dešimtmečio Vokietijos ekonomikos klestėjimas būtų neįmanomas. Šis vokiečių istorijai toks svarbus įvykis rodomas pasitelkus vienos šeimos, kurios istoriją šiltai ir su humoru pasakoja 1964 m. iš Turkijos į Vokietiją atvykusio Huseino Jilmazo anūkė, likimą. „Mes turkai ar vokiečiai?“ – klausia mažasis Čenkas. Jis sutrikęs, mat klasėje kabančiame dideliame Europos žemėlapyje jo gimtajai Anatolijai nebeliko vietos.

 

Pernai Vilniuje surengtų Vokiečių kino dienų svečio Roberto Gwisdeko tėvas, populiarus aktorius Michaelis Gwisdekas vaidina Floriano Cosseno filme „Daina manyje“ („Das Lied in mir“, 2010),  apdovanotame daugybe prizų, tarp jų ir 2010 m. Monrealio kino festivalio žiūrovų ir FIPRESCSI apdovanojimais. ...Persėsdama į kitą lėktuvą Buenos Airėse, Maria išgirsta vaikišką ispanišką dainelę ir sutrinka. Iš kur jai, jaunai vokietei, pažįstama ši melodija ir šis tekstas? Ieškodama atsakymo, ji sužino tiesą apie savo šeimą, kilmę ir tapatybę. „Daina manyje“ – stilinga istorija, pasižyminti tiršta emocine atmosfera. Režisierius jautriai perteikia fizines detales ir dažnai užmirštamus kalbos barjerus. Jis drąsiai pasikliauja kino vaizdais ir įterpia tylos akimirkas, kai nuščiūva net gamtos garsai.

 

Sudėtingus meno ir gyvenimo ryšius filme „Nematomoji“ („Die Unsichtbare“, 2010) narplioja režisierius Christianas Schwochowas. Finos niekas nepastebi, ji pati stengiasi likti šešėlyje, nors ir studijuoja aktorystę. Naktį, kai jos neįgali sesuo negali užmigti ir daužo galva sieną, Fina įjungia kamerą, kuria šokio ir dainų spektaklį. Nors Finai stinga pasitikėjimo savimi, į ją atkreipia dėmesį garsus režisierius, kuriantis kontroversišką spektaklį. Jis įžvelgia Finoje trapią Kamilę. Fina priima svetimą tapatybę. Būdama Kamile ji pažadina savo moteriškumą. Režisierius įtraukia merginą į pavojingą žaidimą. Jai pradeda nusitrinti fantazijos ir realybės ribos. „Nematomoji“ – tai ir filmas apie spektaklio kūrimą, o teatro plastiškumą Schwochowui pavyko pertekti bene geriausiai.

 

Šveicarų filmai

 

Šveicarijos ekranuose dar tik pasirodysiantis Pascalio Vedosci trileris „Manipuliacija“ („Manipulation“, 2011) sukurtas pagal vieną reikšmingiausių Šveicarijos pokario romanų – Walterio Matthiaso Diggelmanno „Das Verhor des Harry Wind“. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais romano autorius kartu su Maxu Frischu ir Friedriechu Durrenmattu buvo laikomi iškiliausiais šveicarų autoriais. Romane Diggelmanas rodė politikams tarnaujančių viešųjų ryšių pasaulį ir manipuliacijas. Filmo veiksmas perkelia į 1956-ųjų Ciurichą. Kompromituojanti nuotrauka Šaltojo karo įkarštyje demaskuoja garsų Šveicarijos reporterį kaip sovietų žvalgą. Neatlaikęs spaudimo šis nusižudo kvotos kambaryje. Specialųjį agentą Rapoldą iš kovos su šnipinėjimu skyriaus kankina abejonės. Ar nuotraukos buvo tikros? Ir kodėl įtakingas viešųjų ryšių patarėjas Haris Vindas jas apskritai užsakė? Leidęsis į negailestingą katės ir pelės žaidimą su manipuliuojančiu istorijų kūrėju Vindu, Rapoldas suvokia, kad pats yra sąmokslo dalyvis. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Sebastianas Kochas ir Klausas Maria Brandaueris.

 

Wolfgango Panzerio filmas „Didžiojo Katerio gyvenimas“ („Der grosse Kater“, Šveicarija ir Vokietija, 2010) – pripažinimo sulaukusio Thomo Hürlimanno romano ekranizacija. Filmo herojus, Šveicarijos federalinės tarybos pirmininkas Kateris, turi priimti oficialaus vizito atvykstančią Ispanijos karališkąją porą. Bet artimiausias bendražygis surezgė klastingą intrigą, siekdamas jį nuversti. Ėmęsis veiksmų, kad tai jam kuo mažiau pakenktų, Kateris suvokia beatodairiško kilimo į valdžią pasekmes. Kateris mato galimybę viską atitaisyti ir priima sprendimą, kurio vengė visą savo gyvenimą. Filmą puošia puikus aktorių ansamblis – Bruno Ganzas, Ulrichas Tukuras, Christiane Paul, Marie Bäumer.

 

Peterio Luisi komedijos „Smėlio žmogus“(„Der Sandmann“, 2011) herojus Benas taip pat nėra malonus asmuo. Vieną dieną jis savo lovoje randa smėlio. Iš pradžių Benas nekreipia į tai dėmesio, paskui turi pripažinti, kad smėlis byra iš jo paties. Kasdien smėlio išbyra vis daugiau, o netrukus jis tiesiog teka tarp pirštų. Tad Benui tenka kreiptis į virš jo gyvenančią Sandrą, nes pastaruoju metu kasdien ją sapnuoja. Tik kažin kuo čia dėtas smėlis?

 

Jauniesiems žiūrovams skirtame filme „Skyriaus piratai“ („Stationspiraten“, Šveicarija ir Vokietija, 2010) režisierius Michaelis Schaereris pasakoja apie paauglius, kurių gyvenimo keliai susikerta ligoninėje. Keturi iš jų serga vėžiu, penktasis laukia diagnozės. Kiekvienas į situaciją reaguoja kitaip. Bendžis, nors ir skaudančia koja, neleidžia ligoninės skyriui liūdėti. Michis laukia kojos protezo norėdamas kuo greičiau vėl išbėgti į futbolo aikštę. Lauros iš aštunto aukšto dėka Kevinas įgyja drąsos. Jono aistra skraidyti stipresnė už visus vaistus. O Saša išmoksta būti tikru draugu. Penki „Skyriaus piratai“ drauge užsikariauja gyvenimą.

 

Austrų filmai

 

Vienintelis dokumentinis savaitės filmas – Nikolauso Geyrhalterio ir Wolfgango Widerhoferio „Vakarai“ („Abendland“ , 2011) – tai kino poema apie žemyną naktį, apie nykstančią kultūrą – „Vakarus“, kurie save laiko civilizacijos viršūne, bet kartu pragmatiškai keroja kaip paslaugų visuomenė. Austrų dokumentininkams nereikia specialiųjų efektų, kad išgautų melancholijos efektą. Amžina naktis gaubia Vakarus. Filme rodoma, kaip funkcionuoja įvairios viešosios institucijos – ligoninė, Bažnyčia, paštas, parlamentas, televizijos studija, pornografinių filmų studija, globos namai, stadionas, krematoriumas, karinių lėktuvų fabrikas. Iš vaizdų gimsta simboliška poema, apraudanti tuščiavidurę civilizaciją.

 

Debiutantės Marie Kreutzer drama „Be tėvo“( „Die Vaterlosen“, 2011) privers prisiminti „gėlių vaikų“ laikus. Filmo herojai – alternatyvioje bendruomenėje gimę trys broliai ir seserys – po tėvo mirties susitinka su Kira. Daugiau nei dvidešimt metų nematytos sesers pasirodymas priverčia juos prabilti apie nutylimą vaikystę. Jie beveik nepažįsta Kiros, nes ši staiga dingo iširus hipių komunai. Sužinojusi, kad jos egzistavimas net nebuvo minimas, mergina ima aiškintis senas paslaptis.

 

Geriausiu 2011 m. austrų filmu pripažinta Andreaso Prochaskos komedija „Netyčia pagrobus ponią Elfrydę Ot“ („Die unabsichtliche Entführung der Frau Elfriede Ott“, 2011) pasakoja apie Norstą. Vyras jau dvejus metus naudojasi mirusiosios senelės pensija ir taip palengvina sau gyvenimą. Tai niekam neužkliūva, kol vieną dieną vietos politikas užsimano oficialiai pasveikinti ponią su gimtadieniu. Tad bičiulis Tonis greitai „pasiskolina“ pagyvenusią damą. Netyčia ja tampa aktorė Elfridė Ot ir taip prasideda virtinė komiškų nesusipratimų.

 

Pagal rengėjų inf. parengė Ž. P.  


„7 meno dienos“ Nr.4 (972), 2012-01-27

Versija spausdinimui

Komentarai

Abendland -, 2012-01-27 16:04

... Vakaro šalis, Vakarų vakarai.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti