Debesis iš akmens skambėjo oksimoroniškai, skulptūra išėjo nevykusi ir niekas tuo nesistebėjo, o atvirkščiai – jautėsi teisūs, su prastai slepiamu gailesčiu laukdami, kol autorius baigs kalti vingius rausvo granito gabale, turėjusius nužymėti debesies iškilumus. Ir ežiui aišku: akmeninis debesis pasmerktas nesėkmei. O metalinis sapnas? Galerijoje „AV17“ eksponuojama Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos metalo menininkų paroda pretenzingu pavadinimu „Dreamscape“ nurodo į sapnų landšaftą ir, tiesą sakant, painiojasi su tęstiniu „Artscape“ projektu, jau seniai vykstančiu „Vartų“ galerijoje. Tiek to, net jei nekreipsime dėmesio į, matyt, madingą (nes kitaip turbūt sunku paaiškinti „landšaftinių“ pavadinimų suaktualėjimą) žodžio darybą, pirmoji asociacija taip pat oksimoroniška: toks efemeriškas objektas kaip sapnas, įkūnytas į kietą medžiagą (metalą, medį, plastiką etc)? Sapnas, perteiktas šiuolaikinės juvelyrikos priemonėmis. Aišku, čia vėl įsivelia lietuviškos terminijos problema, nes iš tiesų tai jokia juvelyrika griežtąja prasme. Ir tai, kas eksponuojama parodoje, nepriklauso nei metalo meno, nei juvelyrikos sričiai, tačiau lietuviškai to vis dar nėra kaip kitaip pavadinti. 

Atmetant termino ir pavadinimo keliamas problemas, vis dėlto akivaizdu, kad sapnų peizažai – iš tiesų dėkinga tema, į kurią su džiaugsmu atsiliepė keturių šalių menininkai. Būtent tai ir atrodė įdomiausia parodoje: galimybė greta pamatyti Baltijos šalių autorių darbus – lietuviškus, latviškus, estiškus ir lenkiškus sapnus. Kontrastinga, kaip ir koncepcija, yra pati parodos ekspozicija, kurios autorių Eimantą Ludavičių miniu ne veltui: eksponavimas daugiausia ir sukuria šią parodą. Trapūs, smulkūs objektai išdėlioti ant grubių pilkų dėžių lyg nuotrupos, kurias pavyksta prisiminti pabudus, kaip sapno nuolaužos, kurias pasisekė išgelbėti iš kitos realybės, ir dabar jie guli galerijoje, keisti, neaišku, kam reikalingi ir kur pritaikomi. Ir teisingai, nes jie juk ne iš čia.

Sapnas ne veltui yra vienas iš fenomenų, žadinančių tyrinėtojų, poetų ir dailininkų smalsumą bei vaizduotę. Ką jau kalbėti apie tiesiogiai jais užsiimančius sapnų aiškintojus ir būrėjus. Arba užkietėjusius sąmoningų sapnų (lucid dreams) sapnuotojus. Kur persikeliame, kai užmiegame? Kodėl neretas mūsų kas naktį sapnuoja vis tuos pačius veidus arba tas pačias vietas? Ar įmanoma valdyti sapnus? Ar tikrai sapnai būna pranašiški? Kai kam naktis – vieta, kur akis į akį susitinki su savo baimėmis ir prabundi išpiltas šalto prakaito, kai kam – atgaiva ir galimybė paklaidžioti po tikrų ir įsivaizduojamų vietų žemėlapį, patirti keisčiausių nuotykių ar neįtikėtinų būsenų. Tačiau kaip tai perkelti į nejudrią, nepaslankią materiją? Viskas, kas ateina į galvą iš sėkmingų bandymų, tai siurrealizmas. Magiškasis realizmas. Kartais dar videomenas. Bunuelis, Dali. Bretonas. Viola. O šiuolaikiniai metalo menininkai? 

„AV17“ į šį klausimą atsako tik iš dalies, nes ekspozicija labai netolygi: nuo konceptualių ir kokybiškų pripažintų autorių kūrinių iki silpnų studentiškų darbelių – regisi, kad ir atrenkant darbus remtasi logika, kurios kitaip nepavadinsi, tik sapniška. Tvirčiausiai ir stipriausiai atrodo estų autoriai. Tannelis Veenre, kurio personalinė paroda neseniai buvo užpildžiusi visą „AV17“, eksponuoja oniriškai mėlyną kaklo papuošalą. Ketli Tiitsar susipynę ritmiški metaliniai ažūrai (sapno pasikartojimas?) dengia prozišką medį – atsidarančios ir užsidarančios segės tarsi įkūnija sapno apie grįžimą ten, iš kur išėjai, efemeriškumą. Įspūdį daro plokščio medžio tekstūros ir erdvinio metalo ažūro dermė. Pilleriin Jürisoo žiedai-nežiedai su tolyn nutįstančiomis pilkomis akimis, lyg neturėtų pabaigos, primena rūku aptrauktą peizažą, galintį pasirodyti tarp miego ir būdravimo. Kristi Paap metami žvilgsniai į kitą realybę įsikūnija jaspio ar koralo uogomis ant plokštės, iracionaliais kraujo raudonumo alyvmedžio pakabučiais su neįžvelgiamu prasminiu krūviu. Katrin Beljaev kuria įtampą rodydama plonutės adatos negalėjimą pasiekti tikslo. Adata tarsi strėlė tiesiasi link magneto, bet taip ir nepasiekia jo – kaip sapne, kai namas ar indas staiga nutolsta, o judėjimas prie jo niekaip nesibaigia... Julios Marios Kunnap juodmedžio apyrankė labiau panėši į skulptūrą, kuria žvilgsnis aptakiai nuslysta, o protas taip ir nespėja suprasti, ką matė. Aišku, galima būtų pasitelkti Nilso Hinto kontaktinius lęšius ir nors kartą pasaulį išvysti rožinėje šviesoje pro rožinį kvarcą, išgaubtai ir sunkiai atpažįstamai, – bet tai juk nepadės. Annika Kedelauk, Birgit Skolimowski, Ettel Poobus – estų desantas diktuoja visos parodos stilių: stipru, konceptualu ir kokybiška, palyginti su kolegomis. Lietuviai šį savotišką estišką iššūkį atremia gerokai silpniau, nors pirmose gretose besikaunantys Šarūnė Vaitkutė, Dainius Narkus, Vita Pukštaitė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Sandra Malaškevičiūtė, Jurgita Erminaitė ir deda pastangas. Vis dėlto jas niekais paverčia visur esantis ir nebe pirmą grupinę ekspoziciją blaškantis Mėnulio Katinas bei blankūs studentiški darbai, visiškai neatitinkantys parodos lygio. Todėl apie vienus ko nors sakyti nesinori, o apie kitus dar anksti. Geriau kalbėti apie Eglės Čėjauskaitės-Gintalės „Šleifus“, primenančius savotiškus „odekolono purkštukus“, kurie paskleidžia lašelius po patalpą ar padengia kūną, apie Šarūnės Vaitkutės ir Dainiaus Narkaus seges, kuriose išvirkščioji pusė tampa gerąja – visai kaip gyvenime. Juk taip dažnai sapnuodami suprantame tiesas, kurios realybėje atrodo miglotos, sapniškoji tikrovė parodo viską tarsi kitoje šviesoje, kuri galbūt ir yra vienintelė įmanoma? Kaip tas kinas, kuris sapnavo, kad yra drugelis, o atsibudęs nuskrido. Apie Vitos Pukštaitės augalus, pakartotus emalyje ir savaime reprezentuojančius gražesnės, sukilnintos tikrovės fragmentus, apie Sandros Malaškevičiūtės įvairiaspalvius skutelius iš organinio stiklo, apsimetančius audinio gabalėliais, o paskui susiliejančius draugėn į nebaigtą begalybės simbolį tarsi kokiame Davido Lyncho filme. Apie Sauliaus Vaitiekūno akmeninį kišeninį laikrodį, labiau priklausantį Bunueliui ar de Chiriko, o ne Lynchui.

O ką galima pasakyti apie parodoje rodomus lenkus ir latvius? Jų dalis menkiausia kiekybiškai, tačiau įdomūs kokybės požiūriu dekoratyvūs Arekas Wolskis ir Karolina Bik (Lenkija), latvė Ilze Kibure, atspaudusi savo sapnus ant popieriaus ir prašanti jų neskaityti – jie savaime vertingi savo buvimu ir suteikia galimybę bent žvilgtelėti į kaimynų daržą, nors jame galima buvo tikėtis ir labiau smalsumą žadinančių objektų. Tačiau, kaip jau minėjau, sapne – sava logika. Ir saviti peizažai, po kuriuos, ko gero, dar teks pasivaikščioti kuriame nors iš begalės būsimų sapnų. Nes mažai kas yra toks pastovus ir tvirtas, kaip nuolat pro pirštus slystantis sapnas. Ypač tuomet, kai jis iš sidabro ar akmens.

Paroda veikia iki sausio 28 d.

Galerija „AV17“ (Aušros Vartų g. 17, Vilnius) dirba pirmadienį–šeštadienį 10–19 val.

„7 meno dienos“ Nr.4 (972), 2012-01-27