Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Apie istorijų rašymą


Ištrauka iš įvadinio naujos knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.“ (LTMKS, 2011 m.) sudarytojų pokalbio


Vytautas Michelkevičius , Kęstutis Šapoka

Share |
Knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987-2011 m." viršelis. Išleido LTMKS. 2011 m.
Nepaisant to, kas ir kaip mėgina rašyti istoriją/as, tai visuomet sukelia daug aistrų ir diskusijų. Nors iniciatoriai leidinį interpretuoja kaip gana eklektišką ir ateityje plėstiną produktą, publikuodami Vytauto Michelkevičiaus ir Kęstučio Šapokos bandymą apibendrinti knygą ir nubrėžti jos interesų gaires tikimės sulaukti atsakomųjų tekstų.

Vytautas Michelkevičius: Knygą sudarinėjome daugiasluoksniu principu, kad skirtingais kalbėjimo būdais, kuo įvairiapusiškiau atskleistume tą patį laikotarpį ir kartu pateiktume „istorijos“ daugiskaitą. Pripažink, kad menotyrininkus visuomet traukė tas neišvyniotas saldainis – parašyti Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją ir būti pirmam. Su šia knyga mes esame pirmi, tačiau istorijos nerašom – tiesiog suteikiam galimybę skirtingiems veikėjams papasakoti skirtingas istorijas. Taigi pirmame skyriuje jos pasakojamos menotyrininkų ir menininkų analitinių tekstų bei refleksijų forma. Antrajame skyriuje kalbiname pastaruosius dvidešimt metų aktyviai veikusius menininkus apie jų iniciatyvas, šiuolaikinio bei tarpdisciplininio meno pradžią, galios ir tradicijos žaidimus. Trečiajame skyriuje pateikiame surinktus vizualinius įrodymus iš parodų kvietimų, katalogų, informacinės medžiagos bei dokumentacijos. Jie savo ruožtu taip pat pasakoja nepriklausomų iniciatyvų istoriją – savo turiniu, savo grafiniu dizainu bei stilistika. Čia pristatoma daugiausiai LTMKS ar jos menininkų inicijuoti projektai, nes kodėl gi rašant istoriją nepasirašiusius ir savosios versijos per vienos iš (ne)institucijų prizmę?

 

Kęstutis Šapoka: Nesakyčiau, kad esame pirmi (ir bent aš asmeniškai nesiekiu toks būti). Tiesiog šia knyga įsiterpiame į jau egzistuojančius pasakojimus. Bet kokiu atveju, tai nėra kokių nors „topų“ sudarinėjimas ar pretenzijos į vienintelę tiesą. Tiesiog per keliolika metų prirašyta daugybė tekstų, kurie pamažu išsigrynino ir susiklijavo į „generalinę“ mūsų šiuolaikinio meno istorijos versiją, tapo pasakojimo „vienaskaita“, kurioje persipina instituciniai arba tam tikrų grupių interesai. Todėl bandant (bent hipotetiškai) vėl sugrįžti prie mūsų šiuolaikinio meno „istorijos daugiskaitos“  kalbėtasi su tais menininkais, kurie per pastarąjį (dvi)dešimtmetį kuravo kokius nors daugiau mažiau nepriklausomus festivalius, pavienius projektus, etc. Antra, kalbinom tuos, kurie buvo sulaukę (santykinai) mažiau mūsų dailėtyros dėmesio.

 

V. M.: Na, bet visi bandymai rašyti ir pasakoti vienaskaita yra tik galvose ir legendose, o apčiuopiamos fizinės versijos – knygos – kaip ir nėra. Gal mums reikėtų kiek plačiau paaiškinti knygos skyrių struktūrą? Bandėme sudaryti (ne)priklausomo Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją, tiksliau – surinkti, papasakoti ir perteikti jas kitų lūpomis. „Nepriklausomo“ – dvejopa prasme: ir Lietuvos, ir pačios meno scenos. Kas iš to išėjo? Gal tu aiškiau prisimeni, kodėl mes kalbėjomės su vienais, o ne su kitais žmonėmis? Aišku, bandėme prakalbinti beveik visus, kurie per pastaruosius du dešimtmečius vykdė menininkų iniciatyvų ir savivaldos projektus, bet kažkas liko ir už borto? Džiaugiuosi, kad pavyko prakalbinti visiškai skirtingas asmenybes: vieni iš jų atsitraukė iš meno scenos ir užsiima kita veikla, o kiti, priešingai, tapo žinomais ir įtakingais menininkais. Peržvelgęs visus tekstus, suvokiau įdomų faktą, kad praktiškai beveik visi kalbintieji buvo vyrai, o beveik visi rašantieji – moterys. Ar tai atsitiktinumas, ar lietuviškos meno scenos simptomas?

 

K. Š.: Dėl „simptomų“ nežinau. Nekyla jokių minčių... Pirmose dviejose dalyse išskleidžiamas gana platus kontekstas, o trečioji vaizdinė koncentruojasi į LTMKS ar jų narių projektus. Taip yra todėl, kad pirminė idėja ir buvo surinkti būtent sąjungos projektus. Tačiau pradėjus juos rinkti, paaiškėjo, kad knygutei medžiagos lyg ir nepakanka, be to, vis atsirasdavo kas nors įdomaus iš šalies. Galų gale išėjo taip, kad beveik per dvejus darbo prie šios knygos metus „neplanuota“ dalis persvėrė LTMKS medžiagos dalį, kuri turėjusi būti pagrindine natūraliai atsidūrė trečioje pozicijoje kaip platesnio konteksto dalis ir pirminio sumanymo atgarsis.

 

[...] Taip pat reikia pažymėti, kad iš pradžių labiau domėjomės XX a. devintojo dešimtmečio pabaiga ir dešimtuoju dešimtmečiu, todėl daugiau pokalbių apie tuos laikus. Kai pradėjo vertis pastarojo dešimtmečio panorama, knygą jau reikėjo užbaigti. Be to, aš visą laiką prieštaravau siūlymui pridėti į knygą daugybę visokių „žalių“ ir kritinės laiko distancijos neturinčių iniciatyvų.

 

Beveik nesigilinome į menininkų grupių veiklą (išskyrus „Žalio lapo“, kuri pateko į „Jutempus“ priešistorę) todėl, kad, pasak vieno aktyvių dešimtojo dešimtmečio grupių lyderio (tuo metu, kai mes pradėjome rankioti medžiagą savo knygai), jau buvo sudarinėjama menininkų grupėms skirta atskira knyga.

 

Kalbant apie prasminę knygos giją, manau, kad net išsiplėtus kontekstams išliko bandymo (pradėti) apmąstyti oficialių ir alternatyvių iniciatyvų dviprasmišką santykį leitmotyvas. Nes juk ir pirminė idėja  – „rašyti LTMKS istoriją“ – reiškė rašyti „alternatyvos“ istoriją.  

 

V. M.: „Alternatyva“, ypač dabar, yra problemiška sąvoka. Lietuvoje, manau, dar nėra tokios ryškios opozicijos kaip Vakaruose: institucijos bendradarbiauja su pogrindžiu (underground) ir su nepriklausomomis iniciatyvomis. Viena priežasčių galėtų būti nesena šiuolaikinio meno institucijų veikla ir nesusiformavusi tradicija. Kita priežastis – ypač mažas veikėjų skaičius šiuolaikinio meno lauke, todėl tie patys institucijų darbuotojai ir kuratoriai greta pagrindinio darbo užsiima ir pogrindine, ir paraleline veikla. Kartais tie užsiėmimai įgauna ir partizaninės veiklos pobūdį, kai, pvz., didžiųjų meno institucijų darbuotojai, naudodamiesi institucijos resursais, kuruoja individualius projektus už institucijos veiklos ir politikos ribų. Tai, manau, būdinga mūsų meno scenai. Aišku, būtų galima klausti: kodėl gi nedirbantieji institucijose savarankiškai nevykdo nepriklausomų projektų? Atsakymas būtų maždaug toks: dirbant individualiai ar su viešąja įstaiga, neįmanoma išsilaikyti dėl Lietuvos socioekonominės situacijos ir kultūros rėmimo politikos, nes praktiškai nėra jokios sistemos, kuri remtų nepriklausomų organizacijų infrastruktūrą. Lietuvoje nebiudžetinėms ir nevyriausybinėms įstaigoms teikiama tik dalinė projektinė parama, todėl nepriklausomi renginiai vyksta tik dėl spontaniškų individualių iniciatyvų ir / arba be jokio biudžeto.

 

Lietuvoje greičiausiai būtų galima nubrėžti opoziciją tarp šiuolaikinio meno ir tradicinio meno institucijų (kaip Dailininkų sąjunga). Laikantis šios skirties, nesunku suprasti, kad visi, kurie oponuoja tiek vienai, tiek kitai institucijų grupei, tampa užscenės dalimi (off-scene). Tada paradoksaliai komercinė šiuolaikinio meno galerija galėtų tapti alternatyva tradicijai. Žodžiu, manau, kad reiktų rimto analitinio straipsnio, kuris įvertintų ir atskleistų lietuviško meno scenos galios ryšius ir pozicijas bei opozicijas.

 

K. Š.: Man atrodo, kad nauja tradicija nesusiformavo dėl kitų priežasčių visų pirma dėl sovietmečio tęsinių, besidriekiančių per XX a. septintojo dešimtmečio kartos mentalitetą, būtent šiuo metu patiriantį didžiausią institucinę ir moralinę krizę, „atkritimą“, arba tiesiogiai per sovietines dinastijas. Mūsų šiuolaikinio meno dvidešimtmečio istorijoje dominuoja kokybiško lūžio įvaizdis ir pozityvus, netgi revoliucinis tam tikrų institucijų (grupių jose) vaidmuo. Atseit be tų institucijų neturėtume šiuolaikinio meno.

 

Sovietmečiu (ir vėlyvuoju) įsitvirtino, klestėjo ir didžiausią įtaką darė ne ideologiškai angažuota (principinga komunistinė), bet jokių ideologinių ar moralinių principų neturinti arba vieninteliu – karjerizmo (bet kokiomis priemonėmis) – motyvu besivadovaujanti nomenklatūros dalis. Daugelis tos nomenklatūros atstov(i)ų turėjo puikią „uoslę“, gerai orientavosi bręstančioje permainų situacijoje ir stengėsi pragmatiškai tuo pasinaudoti, „pasikinkyti“ tuos procesus. Patriotinės, idealistinės sąjūdžio aspiracijos, „priklausomybė“ ar „nepriklausomybė“ šiuo atveju neturėjo jokios reikšmės. Šios nomenklatūrinės dinastijos Sąjūdžio suirutės metais nepastebimai, bet sėkmingai perėmė didžiąją dalį naujų institucijų, o gilesniuose lygmenyje sustabdė arba bent pristabdė sociokultūrinius lūžius.

 

Jei į šiuolaikinio meno genezę pažvelgtume per šią prizmę, tai pamatytume, kad generalinė „naujosios dailės“ istorija skiltų į mažiausiai dvi prieštaringai sąveikaujančias konceptualias dalis – savaiminius dailės lūžius, transformacijas, arba nepriklausomų iniciatyvų „iš apačios“ lygmenį, ir naujųjų institucijų kontekstą, kuriame „esminiai lūžiai“ buvo labiau suvaidinti.

 

Matyt, kad ir kaip vartytume situaciją, kad ir kokias hipotetines kreives braižytume, naujosios milijonus žarstančiosinstitucijos, pvz., Soroso centras, tiesiog negalėjo nepatekti į tam tikro luomo interesų ir įtakos lauką ir negalėjo išvengti viso to mūsų dailės istorijai garbės nedarančio užkulisinių intrigų ir „darbo metodų“ purvo.

 

Dabar grįžkime prie nepriklausomų iniciatyvų. Prisimenu (turbūt) retorinį klausimą, kurį prieš keletą metų aptikau kažkuriame oficiozinio institucinio projekto kataloge: „Koks būtų dabartinis Lietuvos meninis gyvenimas, jei nebūtų ŠMC? Jei pagrindinė ir didžiausia šiuolaikinio meno pulsą šalyje fiksuojanti institucija (kursyvas – K. Š.) nebūtų išgyvenusi savo esminės transformacijos 1992 metais?“ Iš tiesų, į šį klausimą labai paprasta atsakyti.

 

Šiuolaikinis menas sėkmingai vystėsi ir funkcionavo jau nuo kokių 1987–1988 metų (o kompozitorių atveju – ir nuo 1985 m.) – taigi gerokai prieš įsikuriant ar persiorganizuojant „naujoms“ institucijoms. Medijų menas ar medijos kaip tokios dešimtajame dešimtmetyje kelią kur kas sėkmingiau skynėsi ne institucijose arba bent jau paraleliai joms. Maža to, institucijos stengėsi visaip blokuoti su medijomis susijusius sąjūdžius, nes juos sunkiau kontroliuoti. Vadinamasis šiuolaikinis menas per (santykinai) nepriklausomas iniciatyvas, neformalią kultūrą atėjo į Lietuvą, suvešėjo ir be „pagrindinių“ institucijų, nes tai buvo kur kas globalesnių savaiminių permainų banga. Tad kokios „esminės transformacijos“ įvyko 1992 ar 1993 metais?

 

Šiuolaikinis menas, ko gero, tikrai būtų panašus į dabartinį. Klausimas galėtų būti nebent toks: ar būtų susiformavusi mobilesnė ir demokratiškesnė privačių iniciatyvų, mažesnių „centrų“ sistema, ar vis dėlto bet kuriuo atveju būtų atsiradęs valstybinis juridinis vienetas?

 

V.M.: Suintrigavai klausimu „koks būtų dabartinis Lietuvos meninis gyvenimas, jei nebūtų ŠMC?“ Atsakymo būtų galima ieškoti kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, Talino parodų rūmuose (www.kunstihoone.ee) nebuvo tokių perversmų kaip pas mus Vilniuje, ir ši institucija iš dalies yra be programinio stuburo. Ji funkcionuoja daugiau kaip parodų salė, suteikiama išoriniams kuratoriams, bet ne kaip griežtą meno politiką formuojanti institucija. Formaliai Talino parodų rūmai yra viešoji įstaiga, valdoma tarybos (ją sudaro maždaug pusė senosios dailininkų sąjungos atstovų, o kiti yra nepriklausomi ekspertai.) Pastaraisiais metais, kadangi pats kuravau ten vieną parodą, ne kartą teko lankyti Talino parodų rūmų parodas, taigi susidarė įspūdis, kad programa yra labai marga – nuo „suneštinių“ klasikinių dailininkų parodų iki personalinių pasaulinių šiuolaikinio meno žvaigždžių Sophie Calle ar grupinių parodų su Olafuru Eliasonu ir kitais panašaus garsumo menininkais. Talino parodų rūmų programa yra žymiai margesnė ir įvairesnė nei ŠMC, nes joje dirba tik du kuratoriai, o dauguma parodų yra kuruojamos nepriklausomų vietinių ar užsienio kuratorių. Ten kasmet viešai skelbiamas terminas paraiškoms teikti, o taryba svarsto paraiškas ir sudarinėja programą. Apie 500 kv. m salėse kasmet vyksta apie devynias kuruotas parodas.

 

Rygoje, kiek pamenu, sovietmečio Parodų rūmai buvo parduoti ir/ar nugriauti, todėl ten išvis nėra erdvės šiuolaikiniam menui, ypač didesnio mastelio, rodyti. Nors Ryga yra dvigubai didesnė už Vilnių, joje tėra vos keletas nedidelių erdvių (VDA galerijos dydžio), kuriose geriausiu atveju gali vykti šiuolaikinio meno solo parodos.

 

Tačiau Rygoje gausu nepriklausomų meno iniciatyvų, kurios kuruoja daug spalvingesnę šiuolaikinio meno sampratą nei Vilniuje. Pavyzdžiui, kartu su „Jutempus“ savo veiklą pradėjusi menininkų pora Raitis ir Rasa Šmitai išsivystė iki nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos RIXC – naujųjų medijų kultūros centro. Jis nuo 1996-ųjų rengia festivalį „Art+Communication“, leidžia tarptautinį mokslinį-meninį leidinį, rengia konferencijas, parodas, perklausas ir daugybę kitų renginių. Gal ir ironiška, bet jie nuomojasi patalpas iš senosios dailininkų sąjungos, kuri yra įsikūrusi irgi tame pačiame pastate. RIXC taip pat užsiima ir meno kūrinių produkcija bei kuruoja medijų meną, kurio Lietuvoje praktiškai niekas nerodo. Taip istoriškai dėl tam tikrų nedidelių pokyčių mažose valsybėse susiformuoja savitas šiuolaikinio meno skonis. Vilniuje propaguojamas konceptualaus šiuolaikinio meno skonis, o Rygoje – medijų menas ir įvairūs tyrimais bei technologijomis pagrįsti eksperimentai. RIXC įtaką galima matyti ir jaunųjų latvių menininkų kartoje, pvz. Gints Gabrāns, Voldemars Johansons (Swedbank premijos nominantas 2009 metais), Mārtiņš Ratniks, Jānis Garančs ir kiti.

 

Lietuvoje panašią linkme ėjo Nomeda ir Gediminas Urbonai su „Jutempus“, o vėliau ir su laboratorija „Vilma“, bet po daugelio kliūčių ir nedraugiškų sąlygų, apie kurias pasakoja pokalbyje, atrado savo nišą dėstydami užsienio universitetuose ir akademijose. Taip Lietuvoje meno scenos polifoniškumas dar labiau sumažėjo.

 

K. Š.: Situacija tikrai keista, nes, pavyzdžiui, ŠMC jau daug metų praktikuoja taktiką kviestis kuratorius (net ir „žalius“) iš užsienio, o vietinę terpę arogantiškai ignoruoja. Vyksta išimtinai etatinių ir „savo rato“ subordinacijos principais grįstos projektų kuravimo dalybos. Galbūt bijoma konkurencijos?  [...]

 

V. M.: Paskutinis klausimas: kam ši knyga būtų įdomi ir naudinga? Pirmiausiai, aišku, patiems meno lauko dalyviams ir kritikams. Taip pat labai svarbus buvo mūsų siekis padaryti pradžią Lietuvos meno istorijos sluoksniavimuisi, sudarant tarsi šaltinių knygą, kuri galėtų pasitarnauti kitiems kaip atspirties taškas. Keista, kad iki šiol nėra nė vienos Lietuvos šiuolaikinio meno istorijos, tad mes turime teisę lengva ranka paskelbti šią knygą pirmąja istorija. Aišku, turint omenyje tai, kad Lietuvoje kiekvienas profesionaliai dirbantis konkrečioje srityje ir ką nors nuveikęs jau yra pirmasis. Be to, žinoma, knyga turėtų būti įdomi jaunesnėms kartoms, negyvenusioms ir nepatyrusioms tų dešimtmečių meno pulso.

 

K. Š.: Nemanau, kad šiame pokalbyje verta aiškintis, kam ji bus naudinga, ir mūsų meno scenos simptomų. Juk ši knyga – ne koks „akademinis“ veikalas su privalomais reikalavimais „pagrįsti problemą“ ir t. t. Laikas parodys, ar ši knyga buvo kam nors įdomi ir naudinga ir ar ji atskleidė kokius nors simptomus.

 


* Ištraukos kalba netaisyta


 

„7 meno dienos“ Nr.4 (972), 2012-01-27

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

gaila, 2012-02-02 23:00

idėja gera, bet įgyvendinimas liūdnokas

rainis, 2012-02-02 10:15

"Peržvelgęs visus tekstus, suvokiau įdomų faktą, kad praktiškai beveik visi kalbintieji buvo vyrai, o beveik visi rašantieji – moterys. Ar tai atsitiktinumas, ar lietuviškos meno scenos simptomas?"
Akivaizdu, kad čia kalbintojų pasirinkimas. Jų mąstymo ir požiūrio simptomas.

gerai kad yra, 2012-02-01 22:08

senai reikejo kazko panasaus.

Sveikiname, 2012-01-27 23:22

dziaugiames, kad prapletet konteksta, kad ivardinote zmones, kuriuos kai kurios organizacijos labai noretu pamirsti ir pakisti po savo istorijom. tegu egzistuoja daug poziurio tasku, nes, aciu dievui, gyvename nebe totalitarizme. o knygoje snekejusiems aciu uz drasa prisiminti pavardes, ivykius, gerus ir blogus darbelius. skaitytojai atsirinks kas yra kas.

cremaster, 2012-01-27 18:13

dar viena Šapokos istorija:)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti