Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 4 (972), 2012 sausio 27 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Aldona Eleonora Radvilaitė: Dar vienas Luko Geniušo „everestas“(1)
Poetiški Sergejaus Rachmaninovo preliudai
Aleksandro Vvedenskio „mirties kalba“ Rusų dramos teatre
Apie Klaipėdos lėlininkų premjerą „Šalia“
Vytautas Michelkevičius Kęstutis Šapoka: Apie istorijų rašymą(5)
Ištrauka iš įvadinio naujos knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.“ (LTMKS, 2011 m.) sudarytojų pokalbio
Jurgita Ludavičienė: Tvirtas kaip sapnas(1)
Paroda „Dreamscape“ galerijoje „AV17“
Nauji Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos filmai
Živilė Pipinytė: Reginio ir jausmų(1)
Nauji filmai – „Karo žirgas“
Krėsle prie televizoriaus
Sausio 27 – vasario 2
Sausio 27–vasario2 d.
Sausio 27–vasario 5
Sausio 27–vasario 5
7 MD: Parodos
Sausio 27–vasario 5
Eglės Vertelkaitės paroda VDA galerijoje „Titanikas“

Laima Kreivytė

Eglės Vertelkaitės paroda „Mergaitė su kirviu“ yra erdvinė laiko išklotinė. Laiko potyrį paprastai siejame su prietaisais: saulės, smėlio, vandens ir kitokiais laikrodžiais. Skaičiai ir rodyklės parodo trukmę, o ritmingai siūbuojanti švytuoklė – laikinumą. Vertelkaitė laiką matuoja kirviu: ritmingais kirčiais dalija erdvę į laiko atkarpas. Mergaitė su kirviu lyg Giltinė su dalgiu: švyst, švyst, švyst. Švytuojantys ir švytintys ašmenys smulkina laiką iki mirksnio. Ši paroda – kelionė po laiko mašiną, mechaninis ir metafizinis erdvėlaikio tyrimas.

 

Pasak parodos kuratorės Skaidros Trilupaitytės, parodoje „eksponuojami iki šiol niekur nerodyti maždaug trejų paskutiniųjų metų darbai. Šalia tradicinės raiškos (oforto, akvatintos) čia naudojamos naujos autorinės technikos (skaitmeninė fotografija ant emulsinio popieriaus, chemizuoti ir mechaniškai apdoroti paviršiai, štampuota drobė ir popierius, nuotraukos, apdorotos šelaku ir pan.) Rodoma apie 70 kūrinių, kurių dydžiai svyruoja nuo 1 cm iki 3,5 metro“. Skaičiai čia (kaip ir visoje Vertelkaitės kūryboje) svarbūs. Savo užmojais, produktyvumu (tai jau dvidešimtoji personalinė paroda) ir didelio mastelio pomėgiu menininkė artimesnė Mindaugui Navakui, nei kolegoms grafikams. O ir grafikos terminas neapima visos Vertelkaitės meninės veiklos – tai tik viena iš naudojamų technikų, laiko užrašymo būdas. Ne mažiau svarbūs jos kūryboje fotografijos ir performanso elementai.

 

Pirmiausia norėčiau aptarti dvi parodoje eksponuojamas fotografijas: „Kėdėje“ ir „Mergaitė“ (2011). Tai fotografijos – vaiduokliai. Ne dėl to, kad nesufokusuotos, o dėl tarp dviejų atspindžių įkalinto judesio. Figūros kontūrai tirpsta ir liejasi, o takus fotografinis atvaizdas dar atsispindi nuo jį padengusio šelako.

 

Skirtingai nuo Cindy Sherman, kuri fiksavo įsivaizduojamų filmų kadrus, Vertelkaitė jų nestabdo – tas kadras dar juda arba grasina judėti. Iš fotografijų sklinda numanomo judesio ratilai – tai dar labiau pabrėžia supamosios kėdės motyvas. Tačiau itin smarkiai šis kinematografinės realybės efektas prasiveržia žiūrint į „Mergaitę“. Čia nujaučiamas ne tik fizinis, bet ir psichikos judesys – kylanti nežinomybės baimė, grėsmės nuojauta.

 

Tarp dviejų žvilgsnių – iš vidaus ir iš išorės – įkalinta personažė, regis, stingsta mūsų akyse užlieta skaidriais, bet tirštais sakais. Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad „šelãkas [ol. schellak] yra gamtinė derva, kurią išskiria vabzdžiai (vad. lakiniai kirminai), parazituojantys ant kai kurių tropinių augalų. Tai ne sintetinis, o vabzdžio kūne pagamintas lakas. Vaizdo skaitymui tai nelabai svarbu, bet jo kuriamai atmosferai suteikia naują kvapą. Lyg šamaniškai tepant gyvą glaistą galima būtų prikelti mechaninės atvaizdo reprodukcijos metu sunaikintą kūrinio aurą. O gal ir tarp kelių laiko akimirkų įstrigusią mergaitę.

 

Atspindžių fotografijos ir fotografijų atspindžiai turi turtingą istoriją, kuri atrodo neišsemiama kaip vienas į kitą žiūrinčių veidrodžių begalybė. Suomių fotografas Jorma Puranenas fotografuoja atspindžius ant aliejumi tapytų paveikslų. Šviesa ištrina portretą ir išryškina medinę lentą, ant kurios jis nutapytas. Blyksnis griauna iliuziją ir atskleidžia prozišką jos konstrukciją. Atspindys ne parodo, bet paslepia. O stingstantys užslenkančių kadrų atspindžiai ją atgaivina. Mergaitė atrodo lyg Alisa, ką tik išlindusi iš triušio urvo ir pakibusi beorėje erdvėje. Kinematografinio svaigulio efektas.

 

Šios fotografijos, kitaip nei kiti parodos kūriniai, tiesiog vaidenasi, kuria belaikę trijų išmatavimų iliuziją: egzistuoja mitiniame pasaulyje tarp sapno ir realybės. Jei ne jie, parodą galima skaityti kaip detektyvą su nusikaltimo įrankiais (kirvis, žirklės etc.) ir įkalčiais, paslėptais ir į dienos šviesą ištrauktais skeletais. Jie dokumentiški ir išmatuojami.

 

„Daiktus reiktų nagrinėti ten, kur jie vystosi, jų aplinkoje: praskelti daiktus, praskelti žodžius“, – sako Deleuze’as pokalbyje apie Foucault neseniai lietuviškai išleistoje Gilles’o Deleuze’o interviu rinktinėje „Derybos“. Iš ligoninės aplinkos atkeliavę daiktai – kriauklė, stalelis, svarstyklės, dubuo – atrodo kaip užkoduotas pranešimas kasdienybės penklinėje. Visi jie nurodo kūną, kurio čia nėra. Nėra net tų abjektiškų kūną palikusių skysčių, kurie pripildo dubenį. Visos talpos tuščios, bet jų tuštuma grėsmingai zvimbia kaip aukštos įtampos laidai.

 

Nepasirodžius nusikaltėliui detektyvas transformuojasi į siaubo filmą, kuriame žudo kasdieniai daiktai. Pagarsėjusios žudikės yra kriauklės, kurios kartu su vandeniu susiurbia ir kūnus. Amerikiečių menininkas Robertas Goberis dažnai naudojo kriauklių ir iš sienos kyšančių kojų motyvus. Pavyzdžiui, praustuvas su dviem vaikiškomis kojelėmis vietoj čiaupų. Aliuzija į amputuotas galūnes ir nefunkcionalius praustuvus, atsirado per AIDS krizę ir, pasak menininko, nurodė nepagydomumą, ap(si)valymo negalimybę. Vertelkaitės kriauklės ir praustuvai yra „pokriziniai“, čia nėra nei ligoto, nei sveiko kūno. Iš viso kūnų šioje parodoje nėra: tik griaučiai, širdys ir vaiduokliški atvaizdai, nurodantys kūniškos būties trapumą. Tuo Vertelkaitės medicininė tematika skiriasi nuo Marijos Teresės Rožanskaitės, kuriai rūpėjo medicininių prietaisų ir kūno, gyvo ir dirbtinio kontrastas, ligoninė kaip galios santykių (gydytojas – pacientas) ir sergančios visuomenės metafora.

 

Tie patys ir dar keli ligoninių vaizdai, atspausti iš nespalvotų fotografijų, išsirikiuoja ant sienos priešais ir tęsia atspindžių pokalbį. Vertelkaitė yra puikiai įvaldžiusi ne tik skirtingas technologijas, bet ir m...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru