1956-ųjų vasarą amerikiečių rašytojas Colinas Clarkas nusprendė patekti į kino pramonę. Po ilgų bandymų jam pavyko gauti trečiojo režisieriaus asistento pareigas filmo „Kunigaikštis ir aktorė“ („The Prince and the Showgirl“) aikštelėje. Clarkas rašė dienoraštį, kuriame aprašinėjo filmavimo įspūdžius bei akimirkas, praleistas kartu su filmo žvaigžde Marilyn Monroe. Tie prisiminimai ir tapo po dešimties metų išspausdintų dviejų jo knygų („The Prince, the Show Girl and Me“, „My Week with Marilyn“) pagrindu.
1956-ieji, kai buvo kuriamas „Kunigaikštis ir aktorė“, buvo sunkūs ir Marilyn Monroe, ir jos partneriui bei filmo režisieriui Laurence’ui Olivier. Teoriškai Monroe ir Olivier buvo „svajonių pora“ – geriausias britų aktorius, įkūnijęs svarbiausius Shakespeare’o herojus, ir gražiausia kino žvaigždė. Tačiau Monroe manė, kad Olivier elgiasi su ja nepakankamai pagarbiai. Olivier nervino Holivudo žvaigždės nepunktualumas, jos sunkiai įsimenami filmo dialogai bei prisirišimas prie Stanislavskio sistemos. Marilyn atvyko į Angliją būdama rašytojo ir intelektualo Arthuro Millerio žmona. Tačiau jų santuoka išgyveno sunkius laikus ir Marilyn reikėjo draugo. Juo aktorei ir tapo ką tik Oksfordo universitetą baigęs meno istoriko sero Kennetho Clarko sūnus Colinas. Pasak Marilyn suvaidinusios Michelle Williams, Clarko knygose tas ryšys yra parodytas subjektyviai ir pernelyg spalvingai, ji abejoja, ar jaunuolis iš tikrųjų padarė aktorei tokį didelį įspūdį.
Michelle Williams – viena populiariausių jaunosios kartos amerikiečių aktorių. Ji buvo nominuota „Oskarui“ už vaidmenis filmuose „Kuprotas kalnas“ ir „Liūdnasis valentintadienis“. Williams augina šešerių metų dukrelę, kurios tėvas Heathas Ledgeris tragiškai mirė 2008 metais. Aktorė nuo mažens žavėjosi Marilyn Monroe.
Simonas Curtis perskaitė Clarko knygas ir nusprendė jas perkelti į ekraną. Lietuviškai kažkodėl pervadintas į „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“, tai pirmas pilno metražo režisieriaus filmas. Laurence’ą Olivier suvaidino Kennethas Branagh, Marilyn Monroe – Michelle Williams, prieš kelias dienas už šį vaidmenį apdovanota „Auksiniu gaubliu“.
Ko gero, nereikėjo ilgai svarstyti, kad pakviestumėt Kennethą Branagh Laurence’o Olivier vaidmeniui: juos abu daug kas jungia, šie britų aktoriai abu išbandė jėgas ir režisūroje....
Maža to – abu būdami labai jauni sukūrė „Henriką V“. Branagh dažnai lyginamas su Olivier, dabar jam maždaug tiek metų, kiek buvo Olivier 1956-aisiais, kai vyksta „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“ veiksmas.
Kaip Jums pavyko jį prisikalbinti?
Šiek tiek pažinojau jį anksčiau, bet jį gerai pažinojo mano prodiuseris. Vis dėlto mes nesitikėjome, kad Branagh sutiks, nes jis buvo labai užimtas „Toro“ baigiamaisiais darbais. Laimė, pasikeitė terminai ir viską pavyko suderinti. Tai mane labai pradžiugino.
Sunku įsivaizduoti geresnį aktorių – Branagh suvaidino puikiai. O apie Michelle Williams vaidmenį, manau, kalbės visi. Ar matėte ją prieš tai filme „Liūdnasis valentintadienis“ („Blue Valentine“)?
Mačiau visus jos vaidmenis! Nuo seno esu jos gerbėjas. Labai apsidžiaugiau, kai perskaičiusi scenarijų Michelle Williams sutiko vaidinti Marilyn. Šis filmas – ne kino biografija, tai aktorės gyvenimo epizodas. 1956 metais jai buvo trisdešimt.
Ar tai, kad rodomas tik epizodas, į naudą filmų kūrėjams?
Yra filmų, kai pasakojant apie vieną gyvenimo epizodą pasakoma labai daug apie visą personažo gyvenimą, pavyzdžiui, „Karalienė“ ar „Frostas prieš Niksoną“. Be to, regis, ir žiūrovams truputį nusibodo pagal vieną kurpalį padaryti biografiniai filmai: niekam nežinomas žmogus gauna šansą, patenka į filmavimo aikštelę ar pan. ir... Šis filmas paprasčiausiai yra turtingesnis. Mums laimingai susiklostė, kad tuo pačiu metu įvyko daug svarbių įvykių kiekvieno filmo personažo gyvenime. Olivier karjera priartėjo prie pabaigos, jo santuoka su Vivien Leigh nutrūko. Be abejo, tai buvo ir svarbi Clarko gyvenimo akimirka. Marilyn tuomet bandė gyventi kitaip, paimti likimą į savo rankas. Ji buvo Arthuro Millerio žmona, įkūrė savo filmų gamybos bendrovę, atvyko į Angliją dirbti su didžiuoju Olivier. Iš tikrųjų filmas pasakoja apie tai, kaip visa tai nepavyko.
Kas Jus įkvėpė kurti filmą? Gal patiko Clarko knygos?
Žinoma, jos padarė didelį įspūdį ir aš nusekiau jų pėdomis. Man patiko, kad pasakojama ne tik apie tai, kaip tas jaunuolis prasibrovė į kino profesionalų terpę, bet ir kaip jis artimai susidraugavo su kino ikona Monroe.
Nusprendęs sukurti filmą apie amerikiečių ikoną Marilyn Monroe turėjote jausti milžinišką spaudimą. Kaip pavyko su juo susitvarkyti?
Visi jautėme didžiulį spaudimą – Michelle ir aš, taip pat ir grimuotojai, operatorius, visi. Kad neišsikraustyčiau iš proto, galvojau tik apie vieną – kaip gerai nufilmuoti konkrečią dieną suplanuotas scenas.
Filmavote chronologiškai, kasdien?
Tai buvo vienintelė išeitis. Jei filmuoji atskiras scenas ir nežinai, ką jos duos, kyla klausimas: „Ar ji tikrai Marilyn?“ Dirbau su aktoriais, su kuriais buvo tekę susitikti anksčiau. Tačiau pirmą kartą susidūriau su tokiu pasiaukojimu, užsidegimu ir temos svarbos suvokimu, koks būdingas Michelle. Anksčiau su tuo neteko susidurti. Jaučiausi taip, lyg stebėčiau, kaip geras jaunas aktorius įsijaučia į Hamleto vaidmenį. Michelle tobulai kuria įvairiapusę, turtingą asmenybę.
Ar prisimenate kokią nors ypatingą akimirką, kai matydamas Michelle suvokėte, kad ji puikiai susitapatina su Marilyn Monroe?
Būtent taip ir pagalvojau, kai „Kunigaikščio ir aktorės“ šokio sceną filmavome toje pačioje scenoje, kur kadaise šoko Marilyn.
Tikrai? Sunku patikėti.
Taip, tai buvo graži akimirka, kai susižavėjęs žiūrėjau į nušvitusią Marilyn ir dabar tokią pat džiugią Michelle. Kad ji vaidina nepriekaištingai, žinojome dar ir todėl, kad Michelle vaidino tai, kas vyko iš tikrųjų, ir kad turėjome tai, kas buvo anksčiau užfiksuota kino juostoje.
Jūs abu kruopščiai rengėtės filmui, skaitėte Clarko knygas.
Tai buvo svarbu, nes yra įvairių tų įvykių versijų, bet mes laikėmės Clarko aprašytosios.
Kaip dar rengėtės filmui?
Domėjomės viskuo – knygomis, filmais, „You Tube“ spaudos konferencijomis.
„You Tube“?
O kaip kitaip! Visą laiką sėdėjome įkišę nosis į kompiuterį. Buvo tiek daug medžiagos, kad pajutome palengvėjimą prasidėjus filmavimui, kai pagaliau pradėjome vaidinti patys.
Įdomi ta filmo dalis, kur Julia Ormond persikūnija į Vivien Leigh (aktorė 1939 m. suvaidino Skarlet O’Harą „Vėjo nublokštų“ ekranizacijoje, – red. past.). Ji vaidina personažą, kuriai skaudu, kad kadaise buvo viena gražiausių pasaulio moterų. Filme jai tik keturiasdešimt treji, bet ji jaučiasi taip, lyg viskas, kas geriausia, jau būtų praeityje. Ar tikite, kad žiūrovai tai supras teisingai?
Neabejoju! Džiaugiuosi, kad Jūs taip supratote. Būtent to ir siekiau.
Dabar amžius, jaunystė visuomenei tiek daug reiškia.
Dabar esi jaunas beveik iki penkiasdešimties. Bet jei Marilyn būtų sulaukusi keturiasdešimt trejų, ji greičiausiai būtų jautusis taip pat.
Filmas kalba apie šlovę ir viską, kas su ja susiję. Nors filmo veiksmas nukelia į 6-ąjį dešimtmetį, Marilyn grumtynės su šlove atspindi ir šiuolaikinių žvaigždžių gyvenimą.
Marilyn buvo jų prototipas ne tik kaip kino žvaigždė. Jos gyvenimas (kelerios vedybos ir visa kita) tapo nesibaigiančia muilo opera.
Ar manote, kad kurios nors šių dienų žvaigždės šlovė galėtų prilygti Monroe?
Ko gero, tai neįmanoma, nes gyvename garsenybių pertekliaus laikais. Kai Marilyn atskrido į Londono oro uostą, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas jos gyvenime, o Lady Gaga ten lankosi dukart per mėnesį.
Šeštasis dešimtmetis buvo taip seniai, kad dauguma žino Marilyn Monroe tik iš fotografijų, ne iš filmų.
Kaip tik tai – viena filmo temų. Daugeliui žmonių ji yra kažkas panašaus į Andy Warholo paveikslą, tam tikras ženklas.
Jei tiek daug žmonių nematė nei jos filmų, nei jos pačios, ar tai nesumažino spaudimo kuriant filmą?
Ne, nes vis dėlto daug kas ją prisimena kaip aktorę. Tačiau Jūs teisus, daugeliui jaunų žmonių filmas taps savotišku atradimu. Beje, todėl filmo pradžioje ir pabaigoje įdėjome dainas: norėjome parodyti, kad Michelle persikūnija į Marilyn, kurią visi atsimena, o ne į tą Marilyn, kurios neprisimena niekas.
Jūsų filmas jau lyginamas su pernykščiu „Oskarų“ laureatu „Karaliaus kalba“. Kaip Jums tai?
Man toks įspūdis, kad į pasakojimą apie Anglijos paveldą įsikišo Holivudas. Žinoma, didelės įtakos turi prodiuseris Harvey Weinsteinas... Nežinau, bet tikiuosi bent dalies sėkmės, kurios sulaukė „Karaliaus kalba“.
Parengė K. R.