Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 2 (970), 2012 sausio 13 d. > Kinas > Atsisveikinant su griuvėsių amžiumi
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Atsisveikinant su griuvėsių amžiumi


Nauji filmai: „Mergina su drakono tatuiruote“, „Atenbergas“


Živilė Pipinytė

Share |
„Atenbergas“
Detektyvai – geriausias būdas atsipalaiduoti, o kartu sužinoti šį tą svarbaus apie žmones bei pasaulį.

Kai televizija rodo perdirbtus panelės Marpl ar Puaro nusikaltimų tyrimus, nekyla noras piktintis, nors kartais ir neatpažįstu žinomo siužeto. Čia svarbiau personažai ir jų anturažas, kaip kad seriale apie Puaro, kuris persunktas art déco estetikos. Suprantu, kodėl Tomas Alfredsonas į filmą „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ nesudėjo viso Johno Le Carré romano siužeto. Viena – todėl, kad visas jis tilptų tik į serialą, antra – režisieriui buvo svarbiau dramatiška geriausius draugus priversto įtarinėti ir savo gyvenimą iš naujo įvertinti pagrindinio herojaus figūra bei Šaltojo karo atmosfera. Tiksliau, tai, kas atsiranda per pauzes, kai veiksmas tarsi ir nejuda, bet vyksta, banaliai kalbant, tyrimo procesas, neatsiejamas ir nuo personažo minčių, ir nuo jo ankstesnės patirties.

Davidas Fincheris, ekranizuodamas pirmąją Stiego Larssono „Millenium“ trilogijos dalį „Mergina su drakono tatuiruote“ („The Girl With the Dragon Tatoo“, JAV, 2011), regis, pasielgė atvirkščiai. Į 152 minučių trukmės filmą jam beveik pavyko sukišti visą siužetą, bet filme nebeliko to, kas jį skaitant bent jau man buvo įdomiausia, – Mikaelio Bliumkvisto tyrime ar Lizbet Salander istorijoje ryškėjančios rašytojui tokios svarbios švedų elito, žiniasklaidos ir visuomenės kritikos. Turtingi bei įtakingi švedai, nekenčiantys moterų vyrai ir skeletai jų spintose, regis, nelabai domino Fincherį. Režisierius nesijautė tvirtai jam neįprastoje švediškoje terpėje, todėl filmo erdvė gana atvirukiška, nuausta iš pirmo laipsnio asociacijų, pavyzdžiui, skandinavų dizainas ar beveik kiekviename epizode herojus kankinantis šaltis ir sniegas. Tos asociacijos savaip užpildo mėgstamą Fincherio temą – masinės kultūros kuriamą vaizduotės erdvę, be kurios jo filmų herojų, ypač tos kultūros idėjomis mintančių žudikų, portretai nebūtų pilni. Galima spėti, kad Fincheriui iškilo sudėtinga problema – perteikti svarbias romano temas taip, kad jos būtų suprantamos pirmiausia amerikiečiams, nelabai išmanantiems apie specifiškus Europos istorijos vingius.

Žinoma, pasakojimas apie tai, kaip bylą įtakingam verslininkui pralaimėjęs žurnalistas Bliumkvistas (Daniel Craig) nusprendžia pasitraukti iš „Millenium“ redakcijos ir imasi tirti paslaptingą turtingo verslininko Henriko Valanderio dukterėčios Hariet dingimą, rutuliojamas meistriškai. Perėjimai iš dabarties į praeitį juvelyriškai tikslūs – per savo gyvenimo metus Bliumkvistas nuosekliai, tiesiog žiūrovo akyse, atgaivina 40 metų senumo įvykius – pamirštos nuotraukos tiesiogine to žodžio prasme atgyja jo kompiuteryje, o personažų prisiminimus persmelkia nostalgiška 1966-ųjų rugpjūčio šviesa. Net antrojo plano veikėjams apibūdinti režisieriui užtenka kelių išraiškingų detalių, nors bijau, kad šiuo požiūriu filmą kartais papildo ir skaitytojo atmintis.

Regis, artėdamas prie paslapties išrišimo veiksmas net nestabteli, išskyrus, žinoma, dvi pabaigas. Pirmoji susieta su mįslės įminimu, antroji – su Bliumkvisto ir jam padedančios keistos merginos ir genialios hakerės Lizbet Salander santykiais. Salander linija „įsivažiuoja“ šiek tiek vėliau, tačiau vis dėlto būtent puikiai Rooney Maros suvaidinta Salander yra pagrindinė filmo herojė. Ji tiesiog idealiai „limpa“ prie knygos herojės, kiekvienas aktorės žvilgsnis, gestas, judesys, reakcija tiksliai perteikia sociopatės Lizbet pažeidžiamumą, sugebėjimą akimirksniu įvertinti pašnekovą ir informaciją, ypatingą vienišumo būseną, kurią ji bando paslėpti po gotės „šarvais“. Tačiau geriausiai aktorei pavyko parodyti, kaip gimsta Lizbet simpatija Bliumkvistui, kaip ji įsimyli, bet nemoka parodyti savo ir suprasti kitų žmonių jausmų.

Nuo pirmųjų filmo kadrų atpažįstamos ne tik Fincherio temos – ir „Merginos su drakono tatuiruote“ mįslės raktas glūdi Biblijoje, kaip ir „Zodiake“ čia vyksta keliasdešimt metų besislapstančio serijinio žudiko gaudynės, akivaizdus ir režisieriaus polinkis į perdėtai aiškų montažą, ir požiūris į prievartos vaizdavimą kine. Užtat mažiau įtikino netikėta psichodeliška pradžia, kai slenkant titrams ir skambant Trento Razoro dainos garsams rangosi naujausių ekraninių technologijų sukurtos būtybės. Perėjimas prie Bliumkvisto ir Švedijos tikrovės atrodo pernelyg staigus, net jei filmas ir pažadina visas tas šalies praeities ir serijinio žudiko, kurio ieško Bliumkvistas su Salander, psichikos pabaisas.

Subręsti utopijos griuvėsiuose

Athinos Rachel Tsangari filmas „Atenbergas“ („Attenberg“, Graikija, 2010) – deklaratyviai nekomercinis filmas, net nustebau, kad šiandien jį pradeda rodyti „Forum Cinemas Vingis“. Prodiuserė ir režisierė Tsangari laikoma įtakinga graikų kino kūrėja. Kine ji debiutavo 2000-iasiais, režisavo ir Atėnų olimpinių žaidynių ceremoniją. Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie graikų Naująją bangą, prie jos atsiradimo prisidėjo ir Tsangari, kartu su kitais jaunais kūrėjais prieš kelerius metus įkūrusi grupę FOG (Filmmakers of Greece), išdrįsusią nutraukti ryšius su tradicija, eksperimentuoti.

Filme rutuliojamos jaunų režisierių pastaraisiais metais itin pamėgtos jausmų ugdymo, brendimo ir seksualinės tapatybės paieškų temos. „Atenbergo“ herojė – 23 metų Marina (prancūzė Ariane Labed apdovanota Venecijos Volpi taure už geriausią moters vaidmenį). Ji gyvena mažame pramoniniame Graikijos mieste prie jūros kranto, kur keistai susilieja pramoninis peizažas ir gamta. Filme rodoma tiksliai neįvardyta laiko atkarpa (keli mėnesiai ar kelios savaitės), per kurią seksu besišlykštinti Marina praranda nekaltybę ir netenka tėvo. „Atenbergas“ prasideda scena, kai labiau patyrusi vienintelė Marinos draugė Bela moko ją bučiuotis. Bet Marinai tai bjauru, užtat jai patinka stebėti gyvūnų elgesį ir jį mėgdžioti. Mėgstamiausi merginos filmai – Davido Attenborough dokumentinės juostos, kuriuose stebimos gyvūnų elgesio subtilybės. Kai Marina suguls su miestelin atvykusiu inžinieriumi, ji pasijus lyg panašaus filmo herojė ir bandys aiškintis kiekvieną vyro fiziologijos detalę.

Marina užaugo be mamos, kurią vis dar myli jos tėvas. Ji vieniša, bet iš pokalbių su tėvu greit paaiškėja, kad abu, būdami vieniši, yra ir labai artimi. Tačiau „Atenbergas“ – ne psichologinė drama, kur keistą Marinos elgesį galima paaiškinti tradicine vaikystės trauma, o intelektualus kinas, nuolat pabrėžiantis distanciją tarp ekrano ir realybės. Apie tai primena ir savotiškai brechtiški zongai – siužetą savaip komentuojantys rankomis susikibusių Marinos ir Belos pasivaikščiojimai plytelėmis išklotu kiemu. Iš pradžių Bela bando paaiškinti savo draugei prisirpusių tarsi persikai penių grožį, vėliau komentaru tampa šokių ar paukščių vestuvinių ritualų judesiai, kuriuos imituoja merginos, sena Françoise Hardy daina ar tie patys dokumentinių filmų kadrai. Vis dar esame gyvūnai, paklūstantys instinktams?

Simboliškas Marinos nekaltybės praradimas sutampa su jos tėvo Spyroso pasitraukimu. Scenas ligoninėje nuolat keičia scenos su inžinieriumi ir su Bela, kuriai Marina pavyduliauja tėvo. Filmo pradžioje Marina sako tėvui, kad įsivaizduoja jį nuogą, ir jo klausia, ar jis taip pat. Bet sulaukia atsakymo, kad tai tabu. Marina nėra maištautoja, bet ji nuosekliai laužo tabu: prisipažįsta, kad jai patinka moterų kūnai ir jų krūtys, suvokusi, kad tėvas mirė, šoka priešais sustingusį kūną pagal jo mėgstamą „Suicide“, nusprendžia ne palaidoti, o kremuoti lavoną (pasirodo, Graikijoje nėra net krematoriumų). Tik taip ji gali tapti laisva ir pasirengusi subręsti. Kita vertus, tėvo mirtis yra simboliška – juk tai jis projektavo miestą, kuris turi socialinės utopijos bruožų. Miestas miršta, miršta ir Spyrosas, ir jo idealistų karta.

Atrodytų, ties XIX ir XX a. riba tokia populiari Eroto ir Tanato giminystės ir kartu su ja atėjusi Europos kultūros mirties tema kino jau gerokai išeksploatuota, bet XXI a. pradžioje ji vėl grįžta. Graikų filme tai neturėtų stebinti, juolab kad ir Marinos tėvas architektas prabyla apie epochos pabaigą – „matematiškai tiksliai suprojektuotus griuvėsius“ – ir „pernelyg išreklamuotą“ XX amžių. Prisiminus paskutiniais metais Graikiją ištikusią politinę ir ekonominę krizę, filmo juodasis humoras įgyja ir papildomų atspalvių.

Ne tik „Atenbergo“ temos primena ne vieną paskutiniais metais sukurtą filmą, kur jaunuoliai pradeda bręsti susidūrę su mirtimi, kūnų laikinumu ir seksualinės tapatybės labilumu, bet ir stilius. Statiški kadrai, geometriškai tikslios mizanscenos, minimalistiškos erdvės, pabrėžiančios herojų susvetimėjimą, ilgos panoramos, kai automobiliu ar motociklu personažai kerta nykias pramonines erdves, primena ne vieną šiuolaikinį filmą, bet kartu ir Michelangelo Antonioni 6–7-ąjį dešimtmečiais kurtas vienatvės dramas. Nors vis dėlto skirtumas akivaizdus – melancholiški naujųjų filmų herojai vis jaunesni, o atsakymo apie gyvenimo prasmę jie tikisi sulaukti iš savo kūno ir svetimos mirties.


„7 meno dienos“ Nr.2 (970), 2012-01-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

WOeHdtUHDAP, 2012-06-05 21:57

eduardo baliani Publicado en Hola, me llamo edurado y soy un estudiante de cine de la escuela de cine de rosario y queremos mandar un trabajo nuestro, un corto que se filmo en 16 mm pero esta terminado digitalmente, o se lo tenemos en DVD. bfPuede entrar en la categoria de cortometrajes?Desde ya mucha gracias por su atencion.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti