Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Apie skirtingus raštingumus


Artėja Vilniaus knygų mugė


7 MD

Share |
2012 m. vasario 23–26 d. vyks 13-oji Vilniaus knygų mugė. Apie tarptautinėse knygų mugėse ryškėjančias tendencijas, tekstų sklaidos būdus ir skirtingus „raštingumus“ kalbamės su Karoliu Klimka, Literatūros sklaidos projektų vadovu Tarptautinių kultūros programų centre.

Laima Kreivytė:

Knygų mugėje susipina edukacinis ir komercinis aspektai. Ar mugė – tinkamas formatas dvasinėms vertybėms skleisti?

 

Karolis Klimka: Mugė, kaip prekybos ir socialinių santykių forma, yra senesnė už kapitalizmą, todėl nereiktų jos automatiškai tapatinti su komercija. Kita vertus, knygų leidybą ir skaitymą – knygų „vartojimą“ – laikyti išimtimi irgi netikslu.

 

L. K.: Tarptautinių kultūros programų centras – vienas iš Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos organizatorių. Įdomu būtų pažvelgti į ją pasauliniame kontekste.

 

K. K.: Vilniaus knygų mugę sunku lyginti su didžiausia pasaulyje Frankfurto knygų muge – ir mastas, ir galimybės, ir investicijos visai kitos. Ryškiausias skirtumas – diskusijos apie knygų leidybos ateitį, naujas sklaidos formas. Frankfurte labai daug dėmesio skiriama elektroninei leidybai, skaitmeninėms knygoms, naujiems skaitymo įrenginiams: planšetėms, skaityklėms ir pan. To maža Vilniaus knygų mugėje. Norėtųsi šį akcentą paryškinti – diskutuoti apie šiuolaikiškus knygų sklaidos būdus, skaitytojo ir leidėjo „interakcijas“, leidybos ir skaitymo ateitį.

 

Dar vienas skirtumas – skaitymo sakralizavimas. Daugybė filosofų yra skeptiškai pasisakę apie skaitymą kaip apie veiklą. Mat skaitymas skaitymui nelygu. Niekas negali garantuoti, kad skaitantys knygas ten mato ne špygą. Lietuvoje vyko didžiausios skaitymo skatinimo kampanijos: skaitymo metai, savaitės, dienos, tačiau nesigilinta, ką tai reiškia. Šiaip skaityti ir kritiškai (ar tiesiog įdėmiai) skaityti yra du skirtingi dalykai. Galima skaityti taip pat paviršutiniškai kaip ir žiūrėti televizorių, nors tai dažnai supriešinama. Tarsi skaitymas savaime yra aukščiau už televiziją ar žaidimus. Knygos kultūrą ir paveldą gaubia mitologija ir net tam tikri prietarai: kad knygų skaitymas reiškia dvasingumą, o vizualios medijos – paviršutiniškumą ir bukumą. Šiandieniniame filosofiniame ir kultūriniame kontekste tai visiškai pasenusios priešstatos.

 

Reikėtų kelti klausimą apie visuomenės raštingumą. Dabar daugelis filosofų ir kultūros tyrinėtojų kalba apie skirtingas „raštingumo kultūras“, apie tai, kad nebėra vieno raštingumo modelio. Šį klausimą pirmieji iškėlė amerikiečiai – dėl kunkuliuojančio kultūrų katilo ten viskas prasideda anksčiau ir įgyja dramatiškesnius pavidalus. Jiems seniai kilo klausimas, ar gali egzistuoti vienas literatūrinis kanonas, kuris privalomas visiems, nepriklausomai nuo kilmės, socialinės padėties, poreikių. Demokratijos, pliuralizmo, daugiakultūriškumo sąlygomis tai neįmanoma. Lietuvių kultūrai, kuri yra marginalizuota, mononacionalinė ir daug homogeniškesnė nei amerikiečių, šie klausimai taip pat aktualūs. Ar egzistuoja viena nacionalinė literatūra? Ar egzistuoja vienas raštingumas, susijęs tik su knygų skaitymu?

 

L. K.: Įdomus klausimas. Atsiradus internetui, knygų skaitoma mažiau. Tyrimai skelbia, kad vartotojas įpranta greitai gauti bet kokią informaciją ir nesigilinti, skaitymas susitraukia iki antraščių peržvelgimo. Gyvename apkramtytuose fragmentuose, bet ne viskas gali būti paversta greitu maistu – kai kurie tekstai reikalauja pastangų, laiko. Jei skaitymo įgūdžiai nelavinami vaikystėje, sunku tikėtis, kad vėliau staiga prabus aistra knygoms. Skaitymas svarbus ne kaip mistifikuota dvasinga veikla, o kaip tam tikra kūrybiško mąstymo ugdymo praktika, kai mokaisi sekti ir pinti kelis pasakojimus, nepasiklysti nuorodų miške.

 

K. K.: Sutinku, kad skaitymas, kaip analitiniai gebėjimai ar susikaupimo patirtis, ar sugebėjimas ką nors įžvelgti reikšmių pynėje, neatsiranda iš karto ir turi būti ugdomas. Bet ar mokykla neatgraso nuo skaitymo? Kaltas ne tik pedagogikos lygis, autoritariniai mokymo metodai, bet ir negebėjimas paversti ugdymo proceso malonumu ar žaidimu. Muštro kultas, autoritarizmas, „kalimas“ neigiamai veikia norą skaityti ir dalyvauti pažinimo procese. Šių klausimų dabar niekas nesvarsto – analizuojami tik optimizacijos modeliai, „krepšeliai“ ir panašiai. Norint pažadinti jaunuolių smalsumą, suintriguoti tekstais, diskusijomis apie knygas, reikia, kad tai nebūtų atgrasu.

 

Negalima ignoruoti fakto, kad jaunoji karta, kuri augo su naujausiomis technologijomis, pasižymi būtent naujuoju raštingumu, kuriuo negali pasigirti nei jų tėvai, nei pedagogai. Jie kur kas geriau moka rasti ir apdoroti informaciją naujais kanalais, adaptuoti įvairias technologijas savo poreikiams. Šią naują kompetenciją reikia įvertinti ir turėti omenyje kalbant apie kultūros procesus. Neteisinga sakyti, kad tai tik mygtukų spaudymas ir paviršutiniškas santykis. Technologijos supaprastino prieigą prie tekstų ir šaltinių, pažinimo procesą, dokumentų tvarkymą, o ne pačius tekstus. Apsimesti, kad nieko neįvyko, ir sakyti „ai, tos visos mašinėlės yra niekas, o knygų skaitymas – viskas“, tai paprasčiausia poza.

 

Svarbu subalansuotas požiūris: nesakralizuoti skaitymo ir knygų, nepaaiškinant, kas turima omeny. Nenuvertinti ir nedemonizuoti technologinio, kompiuterinio, internetinio raštingumo manant, kad tai tik pažinčių portalai ar šopingas ir fakingas.

 

L. K.: Grįžtant prie mugių – kiek jos galėtų prisidėti prie šių problemų sprendimo? Kiek jūs, Tarptautinių kultūros programų centras, galite formuoti kitokį požiūrį?

 

K. K.: Tarptautinių kultūros programų centrui rūpi Lietuvos kultūros, lietuviškų knygų ir raštijos reprezentacija, Lietuvos autorių pristatymas pasauliui ir pasaulyje, jų vertimai į kitas kalbas. Kuo lietuvių kultūra gali būti įdomi pasauliui arba kodėl kai kurie dalykai, kurie mums atrodo reikšmingi, kitų nedomina? Kodėl mūsų autoriai menkai verčiami į užsienio kalbas ir kodėl verčiami vieni, o ne kiti? Vilniaus knygų mugė pristatoma kaip tarptautinė, nors tai daugiausiai siejama su tarptautinių populiarių knygų autorių pakvietimu. Mus domina kitas aspektas – būtent lietuviško diskurso „eksportas“. Kad skaitytojai turėtų progą pagalvoti, kaip lietuvių literatūra atrodo pasaulio kontekste.

 

L. K.: Kaip tik vartau jūsų parengtas į anglų kalbą išverstas knygas intriguojančiais pavadinimais: poezijos ir prozos rinktinė „Sex, Lithuanian Style“ („Seksas lietuviškai“) ir lietuvių moterų proza „No Men, No Cry“ („Nėr vyrų, neverk“). Gal plačiau pristatytum šiuos projektus?

 

K. K.: Pirmasis rinkinys – tai skirtingų kartų lietuvių rašytojų kūriniai (arba jų ištraukos), kur gvildenamos sekso ar seksualumo temos. Skirtingo lygio tekstai, įvairūs rašytojai – nes nėra vieno „iškiliausio rašytojo“ standarto. Rinkinys „No Men, No Cry“ (sudarė dr. Žydronė Kolevinskienė) skaitytojus supažindina su dvidešimties lietuvių moterų kūriniais: devynios autorės gyvena už Lietuvos ribų – trys Didžiojoje Britanijoje, dvi JAV, dvi Kanadoje ir po vieną Prancūzijoje ir Kipre. Rinktinėje skelbiami meniškai stiprūs ar išsisikiriantys pastarojo dešimtmečio įvairių kartų moterų autorių prozos ir esė žanro kūriniai, kurie ženklina tam tikrus lūžius ne tik lietuvių moterų literatūroje, bet ir naujausioje lietuvių literatūroje apskritai. Šias knygas platiname užsienyje ir bandome sudominti leidėjus.

 

Galvojame apie tai, kokios temos gali būti įdomios užsienio skaitytojams. Pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ Lietuvoje yra labai skaitoma, rekomendavome ją anglų leidėjams. Jie ilgai gilinosi, viename Amerikos universitete susibūrė skaitytojų grupė, kuri nuodugniai tekstą analizavo. Jų išvada – „Silva Rerum“ cannot travel – romanas per daug susijęs su vietos kontekstu ir anglakalbiui skaitytojui sunkiai įkandamas. Toks žvilgsnis iš šalies leidžia pagalvoti apie kultūrų rėmus ir supratimo skirtumus.

 

Kitas dalykas, kurį populiarinome ir norime pristatyti mugėje – tai naujieji skaitmeniniai formatai. Kartu su komanda „Skaityklė.lt“, kuri platina lietuviškas elektronines knygas internete, inicijavome garsaus iliustratoriaus Kęstučio Kasparavičiaus knygos „Braškių diena“ perkėlimą į planšetinio kompiuterio terpę. Tai interaktyvi knyga vaikams, kur girdimas pasakotojo balsas, galima liesti ekraną – vaizdai reaguoja, keičiasi, yra galimybė savo balsu įrašyti pasaką. Norime mugėje pakalbėti, kodėl tokie interaktyvūs projektai gali būti patrauklūs populiarinant knygas. Kaip perkėlimas į naują terpę keičia prasmę, kaip kinta teksto suvokimas.

 

L. K.: Jūs esate labai geroje pozicijoje: žvelgiate ir iš vidaus, ir iš šalies. Ar moterų prozos rinktinė išleista todėl, kad dabar pasaulyje padidėjęs dėmesys moterų literatūrai?

 

K. K.: Trumpame pokalbyje nesinori skelbti ilgų sąrašų. Žinoma, populiari išlieka Jurga Ivanauskaitė, kad ir ką kalbėtų skeptikai. Kalbant apie moterų prozos rinktinę – tai ir kultūrinė duoklė. Moterys dažnai ignoruojamos – paprastai panteonai yra vyriški. Lietuvoje yra daug įdomiai rašančių moterų, o geriausiųjų sąrašuose „vyrauja“ vyrai. Pamanėm, kad bent kukliai atitaisysime šitą skriaudą.

 

Tekstus reikia vertinti kaip kultūrinius fenomenus. Kai sudarinėjau rinktinę „Seksas lietuviškai“, teminis principas leido įtraukti ir tokius kūrinius, kurie literatūriniu požiūriu gal ir nėra reikšmingi, bet teminiu atžvilgiu jie tiko ir gali būti įdomūs kultūrinės patirties aspektu. Teminis atrankos kriterijus išlaisvina požiūrį.

 

Dabar pasaulyje populiariausia su lietuviška tematika susijusi knyga yra Rūtos Šepetys „Between Shades of Gray“ („Tarp pilkų debesų“) – apie trėmimus ir stalinistinį terorą Lietuvoje. Knyga išversta į daugelį kalbų, autorė keliauja po visą pasaulį su pristatymais, atvyks ir į Vilniaus knygų mugę. Ji šiuo metu yra garsiausia lietuvių autorė. Tai, kad ji amerikietė ir pristatoma kaip amerikietė, neturėtų būti kliūtis mums tapatintis su ja. Lietuvoje dažnai labai siaurai suvokiamas lietuviškumas – pavyzdžiui, atrenkant knygas apdovanojimams. Kanados rašytojas Antanas Šileika yra įtrauktas į geriausių šios šalies rašytojų šimtuką. Lietuvoje jis mažai žinomas – atseit ne Lietuvos rašytojas. Sužinom tik kai kitur apdovanoja. Pavyzdžiui, Rūtą Šepetys jau apdovanojo prancūzai. Įdomus autorius Gint Aras: jo skaitmeninė knyga „Finding the Moon in Sugar“ („Rasti mėnulį cukruje“) Amazon.com knygyne – tai sąmojingas trileris apie seksą ir narkotikus, kurio veiksmas vyksta Vilniuje. Lietuvoje šis rašytojas praktiškai nežinomas. Siauras lietuviškumo supratimas mums neleidžia domėtis tokiais autoriais.

 

Negalima neatsižvelgti ir į ekonominį veiksnį. Naujausi įrenginiai – kompiuteriai, skaityklės, telefonai – pas mus gerokai brangesni, vis dar neįperkami. Tik labai maža žmonių dalis gali sau leisti jais naudotis. Lietuvos rinka be galo uždara, čia sąlygas diktuoja monopolijos, klesti žiaurių antkainių kultūra.

 

Frankfurto knygų mugėje nemačiau žmogaus, kuris skaitytų tradicinę knygą, – ten visi su savo planšetėmis arba skaityklėmis. Jos leidžia ne tik taupyti vietą (gali nešiotis šimtus, tūkstančius knygų, viso pasaulio biblioteką), bet ir atveria neribotas informacijos paieškos galimybes. Prisijungi prie nemokamo interneto – ir visa informacija apie autorių arba nežinomus terminus – tavo delne, be to, gali tuoj pat įkelti citatą į feisbuką.

 

L. K.: Įdomu būtų išvesti paralelę tarp knygų mugės ir meno mugės. Vilniaus meno mugėje pamatai daug galerijų, autorių, kūrinių, bet tai trunka tik keturias dienas, o biudžetas milžiniškas. Juk galerijas galima aplankyti ir ne „Litexpo“. Kodėl tokie pelną turintys nešti projektai finansuojami iš valstybės biudžeto? Edukacinis meno mugės vaidmuo labiau dekoratyvus, nei iš tiesų darantis rimtą poveikį. O kaip yra su knygų muge?

 

K. K.: Knygų mugėje edukacija labai svarbi. Valstybė investuoja į kultūrinę knygų mugės programą. Renginiai, kuriuos atrenka Knygų mugės organizacinis komitetas, gauna paramą – tai knygų pristatymai, diskusijos, forumai. Žinoma, visada išlieka aktualus atrankos kriterijų klausimas. Leidyba, skaitymo kultūra verta paramos, bet nereikėtų skirstyti mechaniškai. Dabar  parama skirstoma visiems iš eilės, pagal gautas paraiškas. O norėtųsi, kad tai būtų daroma ir konceptualiau, ir ne taip pasyviai: vadovaujantis koncepcija, kaip didžiosiose – Frankfurto, Geteborgo knygų mugėse. Antai švedai daug dėmesio skiria politinėms temoms, žmogaus teisėms – ne tik Švedijoje, bet ir Kinijoje, Tibete, taip pat seksualinių mažumų teisėms. Frankfurtas telkia dėmesį į knygos, leidybos ir raštijos ateities klausimus. Vokiečiai labai rezultatyviai bendradarbiauja ir su privačiu sektoriumi.

 

Frankfurto pavyzdys rekomenduotinas Vilniaus knygų mugei ir dėl kitko, būtent dėl teisingo įvairiausių leidybos segmentų atstovavimo. Atskirą stendą ir erdvę ten turi savilaidos atstovai – autoriai, kurie patys publikuojasi, taip pat mažosios leidyklos. Svarbu, kad didieji rykliai visko neužgožtų, kad diskusija netaptų stambiųjų žaidėjų monologu. Lietuvoje iki šiol viskas vyko stichiškai. Bet juk ir čia yra skirtingo dydžio ir galimybių žaidėjų, egzistuoja tokios pat asimetrijos. Šalia sąlygas diktuojančių leidybos verslo ryklių gyvuoja ir tiesiog entuziazmo vedami leidėjai. Apie tai reikia mąstyti, norint, kad mugė nevirstų tik didžiausių žuvų paradu. Kad liktų erdvės ir smulkiesiems leidėjams, ir alternatyvai – ir netgi savilaidos fenomenui, kuris Lietuvoje egzistuoja, tačiau vertinamas labai skeptiškai. Iki šiol niekas net nesvarstė galimybės juos įsileisti į programą. Bet jei toks dalykas egzistuoja – kad ir kokia būtų literatūrinė jų produktų kokybė, jie turi būti matomi.

 

L. K. Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.


„7 meno dienos“ Nr.1 (969), 2012-01-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

GeRxzSbmtWPfDaJJoAN, 2012-07-16 17:51

Hello there I like your blog. Do you need to visitor pusblih in my very own at some point? If that's the case make sure you inform me by way of e mail or perhaps reply to this comment since I enrolled in notifications and will realize if you do.

Ieva M., 2012-01-23 13:25

Na jau kad Sabaliauskaitės "Silva rerum" negali 'keliauti' tai kas tada gali?... Latvijoje, beje, susilaukė didelio pasisekimo ir gerų recenzijų, dabar laukiama tęsinio. Nors draugai ir sakė, kad skaitė per protestantiška prizmę, katalikiška linija (ypač vienuolynų) jiems buvo visiška egzotika, bet visi pripažino, kad tai neeilinė knyga. Keista girdėti tokius pareiškimus 'cannot travel' iš žmogaus atsakingo už lietuvių literatūros plėtrą.

Regina, 2012-01-12 23:37

Tarp pilku debesu-labai abejotinos menines vertes knyga. Autentiskumo ten taip pat nera. Kalba prasta. Daznai tiesiog prasilenkiama su tiesa. Kad ir popierines nosinaites karo pradzioje Lietuvoje...Tas knygos populiarumas sukurtas reklamos, dar kazko... Knyga reiketu skaityti ir vertinti daug blaiviau. juo labiau, kad yra tikrai stipresniu ir autentiskesniu tekstu tremties tema.

nerka, 2012-01-12 12:38

"Frankfurto knygų mugėje nemačiau žmogaus, kuris skaitytų tradicinę knygą, – ten visi su savo planšetėmis arba skaityklėmis" -- tai kur, Klimka, žiūrėjai? visą laiką buvai užsimerkęs?

Pasišnekėjo aklas su kurčiu, 2012-01-11 20:19

Prie ko čia tas nuo savęs pavargęs "berniukas" ir Vilniaus knygų mugė – jis jos visada konceptualiai nekentė. Gal net nuo vaikystės. Pamatė Frankfurto ir Geteborgo muges po kartą už valdiškus pinigus, ir jau protingas, visus moko. Tegul geriau pasako, kiek kainuoja įėjimas į tą mugę, kokie pinigėliai ten sukasi, ir kad paprasti lankytojai leidžiami tik 4 ir 5 mugės dienas. Ilgai dar pakampėmis mėtysis ir tos pasaulį turėjusios nustebinti "rinktinės". Sėkmės, Karoli, kitame fronte, gal kada dar pasigilinsi į leidėjų pasaulį, šį kartą sunkiai sekėsi.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti