Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 1 (969), 2012 sausio 06 d. > Repertuarai > Savaitės filmai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
REPERTUARAI

Savaitės filmai


Sausio 6 – 12


7 MD

Share |
„Turime popiežių!“

Apie dievus ir žmones ****

...1996 m. Tibhirino vienuolynas Alžyre. Septyni trapistų vienuoliai susėdo prie Kūčių stalo. Šis suėjimas jiems ne tik svarbi religinė šventė, tai – lemtingo apsisprendimo vakaras. Islamo fundamentalistai reikalauja palikti ne tik vienuolyną, bet ir šalį, antraip vienuoliams gresia susidorojimas. Filmo pagrindas – reali istorija. Režisierius Xavier Beauvois norėjo ne tik atskleisti moralinę dilemą, iškilusią filmo personažams, bet ir pasvarstyti religijos vietą šių dienų pasaulyje. 2010 m. Kanų kino festivalyje filmas buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri ir ekumeninės žiuri prizais. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Lambert’as Wilsonas ir Michelis Londsdale’as (Prancūzija, 2010). (Vilnius)

 

Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas ****

Pasakojimas apie sovietų „kurmio“, veikiančio pačioje britų žvalgybos širdyje, gaudynes. Tarp įtariamųjų – keturi aukšti M16 pareigūnai. Jie visi – seni bylą neoficialiai tiriančio Džordžo Smailio pažįstami ir net draugai. Smailis atsidūrė pensijoje prieš savo valią, jis suvokia padėties dviprasmiškumą, bet eis iki galo. Nepaisant įtampos, filmą žiūrėti malonu, nes dailininkai ir kostiumų kūrėjai pateikė įtaigų retro, tiksliai atkūrę 8-ojo dešimtmečio pradžią. Filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis kuria Gary Oldmanas, Johnas Hurtas ir Colinas Firthas, – Johno Le Carre romano ekranizacija. Buvęs žvalgybininkas Le Carre romane aprašė sovietų šnipo Kimo Philby demaskavimo operaciją (Prancūzija, D. Britanija, Vokietija, 2011). (Vilnius)

 

Čiko ir Rita ***

Tai pasakojimas apie didelę talentingo pianisto Čiko ir gražios, nuostabiu balsu apdovanotos Ritos meilę. Jų istorija prasideda 1948-aisiais Kuboje, bet likimas nublokš meilužius į Niujorką, Paryžių ir net Holivudą. Tikra istorija besiremiančio filmo herojus sujungė geismas ir muzika: skamba džiazas, samba, mamba... Būtent muzika kuria emocijų tirštą retro stiliaus reginį ir suteikia ritmą gana neįprastam, gruodžio pradžioje geriausiu Europos animaciniu filmu paskelbtam Fernando Truebos („Oskaras“ už „Belle epoque“), Javiero Mariscalio ir Tono Errandos kūriniui. „Čiko ir Rita“ primena atgaivintą „story board“ – pieštą filmo kadruotę. Bet paprasta naracija, kurią pabrėžia ir storos piešinių linijos, puikiai atitinka sumanytą formą (Ispanija, D. Britanija, 2011). (Vilnius)

 

Melancholija ***

„Melancholija“ pratęsia pas mus populiarų Larso von Triero „Antikristą“. Vėl atsiduriame paslaptingame miške, tik šįkart jau nebe medinėje trobelėje, o prabangiuose rūmuose. Vėl matome nelaimingą, į autodestrukciją linkusią moterį, kuri yra ragana, nes „viską išmano“. Režisierius ir vėl mums rodo pastangas išsivaduoti iš asmeniškos depresijos gniaužtų. Savaip „Melancholija“ užbaigia ankstesnį filmą – sunaikinami (ar susinaikina) ne tik filmo personažai, bet ir Žemė. Nes von Trieras mano, kad ir žmonės, ir Žemė pasiekė ribą, ir bus tik geriau, jei nieko neliks. Pirmoji filmo dalis „Džastina“ rodo Kirsten Dunst (Kanų prizas už geriausią moters vaidmenį) herojės vestuves. Jos nufilmuotos ir sumontuotos „dogmiškai“, o egoistiški, savim patenkinti, šykštūs ar infantiliški vestuvių dalyviai primena ne vieną skandinavišką filmą apie yrančią šeimą ir visuotinę veidmainystę. Antroji filmo dalis pavadinta Džastinos sesers Kler vardu. Ji visiška herojės priešingybė – juodaplaukė, dalykiška ir atsidavusi vis labiau į ligą grimztančiai seseriai. Bet Kler (Charlotte Gainsbourg) bijo prie Žemės artėjančios Melancholijos planetos, kuria taip žavisi jos turtingas vyras (Kiefer Sutherland). Kler pratęsia von Triero mėgstamą moterų iracionalumo temą – visos jos nuojautos pasitvirtins. Bet kol taip atsitiks, mėgaudamasis netrukus išnyksiančios Žemės grožiu, lėtai ir iškilmingai, pasitelkęs Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ garsus, von Trieras rodys artėjančios katastrofos neišvengiamybę. Taip pat vaidina Johnas Hurtas, Charlotte Rampling (Danija, Vokietija, Prancūzija, 2011). (Vilnius, Šiauliai)

 

Nesveikai laiminga ***

Bravūrišką smulkiaburžuazinę Anne Sewitsky komediją „Nesveikai laiminga“ norvegai šiemet pristatė „Oskarui“. Kai dvi šeimos gyvenimo krizę išgyvenančios poros atsiduria kaimynystėje ir dar norvegiškos žiemos apsuptyje, kitaip ir negali būti: tarp jų kas nors įvyks. To „ko nors“ laukti ilgai nereikia. Sekso ir artumo pasiilgusi Kaja (Agnes Kittelsen) bematant pradės romaną su žmonos neištikimybės įskaudintu Signe. Homoseksualumą slepiantis Kajos vyras pasijus įžeistas dvigubai. Racionaliausia iš keturių personažų – Signės žmona pabandys viską sustatyti į savo vietas. Ir jai, žinoma, pavyks. Finale herojai nebebus tokie, kokie buvo pradžioje. Nepasikeis tik porų vaikai. Įdomiai prasidėjusi jų linija – Kajos sūnus su juodaodžiu kaimynų įvaikiu žaidžia vergo ir šeimininko žaidimą – taip ir liks nebaigta. Filmo privalumas – skeptiškai save vertinantys nevykėliai personažai, humoro dozė ir vykę dialogai, bet nuvilia beveik sterilus komedijos fonas – balti sniegynai ir choro repeticijos, lyg personažų gyvenime nevyktų nieko daugiau (Norvegija, 2010). (Vilnius)

 

Romo dienoraštis ***

Bruce’o Robinsono filmas pasakoja apie niujorkietį Polą, kuris persikelia į rojaus salą Puerto Rike. Polui patinka ir neskubus gyvenimo ritmas, ir gausiai besiliejantis romas. Jis pradeda rašyti vargingam vietiniam laikraščiui ir įsimyli gražuolę Šeno – įtartino turtuolio sužadėtinę. Šis nusprendė paversti salą turtuolių rojumi. Polui iškyla pasirinkimo problema, juk rašydamas laikraščiui jis kartu tarnaus ir korumpuotam turčiui. Johnny Deppas ne pirmą kartą vaidina amerikiečių rašytojo, kontrkultūros simbolio, alkoholio ir įvairių ribų peržengimo mėgėjo Hunterio S. Thompsono kūrinio ekranizacijoje ir, regis, šiek tiek su juo susitapatina. Taip pat filme vaidina Aaronas Eckhartas, Michaelis Rispoli (JAV, 2011). (Vilnius, Marijampolė)

 

Turime popiežių! ****

Italų režisierius Nanni Moretti mėgsta provokuoti. Ir šįkart jis pasirinko provokuojantį išeities tašką: išrinktas popiežiumi kardinolas Melvilis (nuostabus Michelis Piccoli) pabūgsta atsakomybės ir pabėga iš Vatikano. Nepadeda nei spaudos atstovo (Jerzy Stuhr), nei psichoanalitiko (Nanni Moretti) įtikinėjimai. Melvilis klaidžioja po Romą, gal pirmąkart norėdamas suprasti, kas jis yra ir ko norėtų pats. Tačiau nepaisant gausių komiškų situacijų – psichoanalitikas elgiasi su konklavon susirinkusiais kardinolais tarsi su vaikais – filmas persmelktas keistos melancholijos ir ilgesio. Pamažu atsiveria vis sudėtingesnės temos, todėl šį Moretti pokštą galima traktuoti ir kaip šiuolaikinės Bažnyčios alegoriją: net ir norėdama tik gero, ji nebegali pakelti vis didesnės atsakomybės ir lūkesčių, atsiliepti į naujųjų laikų problemas. Pabėgęs popiežius nori būti tiesiog žmogumi. Gal atėjo laikas tai jam leisti? (Italija, 2011). (Vilnius)


 

„7 meno dienos“ Nr.1 (969), 2012-01-06

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti