Iš Nanni Moretti visada lauki provokacijos. Garsiausias italų nepriklausomasis, komunistas, sinefilas, kino teatro Romoje savininkas ir programų sudarytojas, vienas judėjimo prieš Berlusconi iniciatorių visada buvo provokatorius. Jo filmai nelygūs, todėl nežinai, ko laukti iš kiekvieno naujo. Nekelia abejonių tik viena: Moretti nuolat vaidina savo filmuose ir yra savotiškas jų prekinis ženklas. „Turime popiežių!“ jis vaidina psichoanalitiką. Beje, nebe pirmą kartą. Bent jau man geriausiame Moretti filme „Sūnaus kambarys“ jis buvo sūnų praradęs psichoanalitikas. Kaip čia neprisiminti Serge’o Daney teiginio, kad kinas ir psichoanalizė XX a. pradžioje labiausiai prisidėjo prie pasaulio sekuliarizacijos. Ji – taip pat svarbi „Turime popiežių!“ tema. Sekuliarizacija bent jau yra viena priežasčių, kodėl pagrindinis filmo herojus – naujai išrinktas popiežius, nespėjęs net pasirodyti garsiajame balkone ir tarti pirmųjų žodžių aikštėje laukiantiems tikintiesiems, pabėga, neradęs nei žodžių, nei jėgų juos ištarti.

Popiežiumi netikėtai išrinktą kardinolą Melvilį tarsi apima stuporas. Melvilis niekad nesitikėjo tapti popiežiumi. Tiesiog likimas iškrėtė piktą pokštą – pabūgę atsakomybės kardinolai surado atpirkimo ožį. Melvilis – doras ir neabejojantis savo tikėjimu, bet jis nepasirengęs būti tuo simbolišku tėvu, vedliu, kurio laukia minia. Jis negali suteikti nusiraminimo, įkvėpti vilties, nurodyti kelią to laukiantiems žmonėms. Ko gero, to negali ir šiuolaikinė Bažnyčia. Ji nesugeba nei pripažinti savo nusikaltimų, nei prisiimti atsakomybės ir rasti savo vietos sparčiai kintančiame pasaulyje. Bet Moretti supranta, kad „Turime popiežių!“ būtų pernelyg lėkštas, jei kalbėtų tik apie tai. Ir dar rimtai.

Štai čia ir prasideda savotiškas Moretti žaidimas. Nors Bažnyčia iki šiol nepripažįsta psichoanalizės, gelbėti situacijos į Vatikaną pakviečiamas garsiausias Romos psichoanalitikas. Kai jo pastangos žlunga, Melvilis apgauna visus ir pabėga. Klaidžiodamas po Romą, jis galbūt pirmąkart susimąsto, ar pasirinko teisingą kelią, kas jis yra ir ko iš tikrųjų norėtų gyvenime. Tuos apmąstymus dar labiau skatina atsitiktinai sutikta aktorių trupė, repetuojanti Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Jaunystėje Melvilis svajojo tapti aktoriumi. Kai svajonė neišsipildė, jis pasirinko kunigo kelią. Melvilio klajonės dvelkia melancholija. Bendraudamas su aktoriais, jis tarsi grįžta į jaunystės laikus, bet kartu ir suvokia, kad jam nepavyks išvengti galbūt svarbiausio gyvenime pasirinkimo. Popiežius turi (ar gali) rinktis kaip paprastas žmogus. Tas pasirinkimas gerai pažįstamas beveik kiekvienam. Pasirinkęs pareigą, Melvilis bus savimi nepasitikintis, naujai atsivėrusios kasdienio gyvenimo laisvės besiilgintis ganytojas. Pasirinkęs laisvę, jis bus laimingas. Arba tiesiog žmogus. Regis, to Melvilis ir nori labiausiai. Michelis Piccoli vaidina Melvilį taip meistriškai, psichologiškai tiksliai, kad atrodo, jog sudėtingesni filmo pasakojimo sluoksniai atsiveria savaime. Scena, kai miesto autobuse Melvilis bando repetuoti būsimą popiežiaus kalbą, viena įsimintiniausių. Bendrakeleivių reakcija ir akivaizdi bent jau vieno jaunuolio užuojauta suprantama: senas, pavargęs žmogus kalbasi su savimi senamadiškais žodžiais, kurių didmiesčio kasdienybėje nebeliko.

Nuo tos akimirkos, kai Melvilis pabėga, „Turime popiežių!“ veiksmas suskyla. Paraleliai su melancholiškomis Melvilio kelionėmis stebime, kaip priverstas likti Vatikane Moretti psichoanalitikas pradeda vis aktyviau bendrauti su konklavon susirinkusiais kardinolais. Štai čia visu gražumu ir sublizga Moretti pokštas. Psichoanalitikas traktuoja kardinolus kaip vaikus. Aiškina jiems, kokie žaidimai nebemadingi, kaip reikia derinti migdomuosius ir raminamuosius, moko žaisti tinklinį. Būdamas profesionalas, jis iš tikro įkvepia šiems nuo pasaulio atsitvėrusiems senukams energijos ir pergalės troškimo. Galima sakyti, kad Moretti subtiliai pasityčioja iš religijos, sporto ir net psichoanalizės, bet jo herojus taip pat negali suteikti vilties Vatikano aikštėje susirinkusiems ir kantriai naujojo popiežiaus laukiantiems žmonėms. Žinoma, jis gali išmokyti juos žaisti. Taip, kaip išmokė kardinolus. Moretti tarsi deda lygybės ženklą tarp religijos, teatro, sporto, psichoanalizės, bet akivaizdu, kad jam mielesni tie, kurie vaidina ir sportuoja. Režisierius sugrąžina Vatikano ir Romos labirintuose pasiklydusį Melvilį į balkoną, kad šis pagaliau pasakytų apie savo apsisprendimą.

Laukimas yra saldus. Ko gero, nuo šiol jis man asocijuosis su sunkiomis raudonomis užuolaidomis, vos pastebimai sujudančiomis papūtus vėjui.

„7 meno dienos“ Nr.1 (969), 2012-01-06