Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 1 (969), 2012 sausio 06 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Artėja Vilniaus knygų mugė
Deimantė Dementavičiūtė: Įsismarkavusi vaizduotė(1)
Yukio Mishimos „Markizė de Sad“ Kauno valstybiniame dramos teatre
Pasakoja istorikas Domininkas Burba
Živilė Pipinytė: Kino magija (1)
Nauji filmai – „Artistas“
Pierre’as Thorettonas apie savo filmą
Monika Krikštopaitytė: Veidrodžių teikiama nauda(2)
Naujos ekspozicijos Kaune ir Mažeikiuose
Karolina Tomkevičiūtė: Provokuojantis butas(8)
Renatos Tamošiūnaitės paroda-projektas „B.U.T.A.S“ VDA galerijoje „Artifex“
Nauji filmai – „Turime popiežių!“
Pokalbis su Aki Kaurismäki
Krėsle prie televizoriaus
Sausio 6 – 12
Sausio 6–12 d.
Sausio 6–15
Sausio 6–15
7 MD: Parodos
Sausio 6–15
Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ Nacionaliniame dramos teatre

Milda Brukštutė

Nebūtina emigruoti, kad tavo gyvenimo tragedija taptų eiline, nieko individualaus neturinčia banalybe, bet šis būdas, bent jau dabar, yra vienas greičiausių kelių tą pasiekti. Ypač tokiam tikslui tinkama vieta – Londonas, ne vien dėl to, kad į jį plūsta daugiausiai atsitiktinių, konkretesnio tikslo nei užsidirbti neturinčių Lietuvos ir kaimyninių šalių emigrantų, bet ir dėl to, kad jame kalbama šiam atvejui simboline, t.y. visuotinai pripažinta anglų kalba, kuriai taip pat gresia netekti savo šaknų: ja šneka visi, kas moka ir kas nemoka. Nieko keista, kad spektaklis, analizuojantis šias temas, nukelia mus kaip tik ten – į Londoną.


Dramaturgas Marius Ivaškevičius, nutaręs kalbėti apie emigracijos problemą, į savo pjesę „Išvarymas“, sąmoningai ar ne, sudeda beveik visus pagrindinius, dėl to kiek banalokus emigrantus ištinkančius tragiškus nutikimus (pradedant prarastais pasais ir baigiant prostitucija), tačiau dėl šmaikščių dialogų ir Oskaro Koršunovo režisūros spektaklio neslegia ta gūdi nykuma, apie kurią kas dieną galima prisiskaityti laikraščiuose, – tai visai linksmas penkių valandų popreginys.

 

„Išvarymą“ nesunkiai būtų galima pavadinti lengvojo žanro spektakliu, tačiau tam trukdo minėtoji penkių valandų trukmės problemėlė, nes po kokių trijų valandų to poilsio lyg ir pakaktų, o tu ir toliau esi verčiamas ilsėtis. Vis didėjantis galvos skausmas, manau, yra vienas iš pagrindinių spektaklio privalumų. Penkias valandas prieš akis plaukiančios banalybės įgauna visai kitą svorį, nes trečiame veiksme pagaliau pradedi justi, kad tai, tiesą sakant, yra nenormalu. Šios tragedijos tokios nuvalkiotos, kad gali būti įdomios, t. y. keliančios užuojautą, nebent aukų artimiesiems arba pačioms aukoms, nes iš kažkur (iš visur!) jos yra jau šimtus kartų girdėtos. Šįkart, kai tai rodoma teatre, joms visoms susigrūdus į krūvą ir nebeišsitenkant laike, kartu pretenduojant tapti meno kūriniu, tragedija tampa ne tai, kas vyksta, o tai, kad tie žmonės, kuriems tai vyksta, vyko ir vyks, – visi vienodi. Jie primena Eglės (Monika Vaičiulytė) minimus eksponatus muziejuje, kurie, nors ir vertingi, suvežti į vieną vietą – Londoną bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną – nebetenka savo esmės.

 

Atrodytų, pagrindinė tema – emigracija, bet čia ji naudojama labiau kaip būdas spektaklio programėlėje režisieriaus akcentuojamam tapatybės praradimui išreikšti. Pirmoje scenoje dar tik iš gimtinės išvažiuojantys veikėjai neatrodė labiau dvasingos asmenybės nei vėlesnėse, vien tik turintys kiek daugiau entuziazmo, kurio net nepavadintum viltimi. Jų išvažiavimą veikiau galima būtų traktuoti kaip jauno žmogaus potroškį atsiduoti aplinkybėms, nei kaip naivų tikėjimą, jog svečioje šalyje jų laukia didesnės ateities galimybės. Tuo tarpu vėliau, kurį laiką nesėkmingai pabuvus Londone, veikėjų viduje gimstantis tėvynės ilgesys primena savęs paties ilgėjimąsi, kurio vis dar negalima apibrėžti, taigi ir pasiekti. Pavyzdžiui, Eglė, girta baubdama visiems žinomą dainą „Tėvyne, tu mano tėvyne“, tik šįkart su rusiškų keiksmažodžių priedais, klausia, „kodėl, tu, nachui, neleidi man grįžt?“, bet ir pati pripažįsta, kad jau ne kartą buvo nusipirkusi atgalinį bilietą, tik juo nepasinaudodavo. Tad ar nėra bent iš dalies ji pati toji tėvynė, kurios taip ilgisi? Įdomus pasirodė ir jau anksčiau nuskambėjęs Eglės skundas Benui, kad anglų kalba ji negali savęs išreikšti, bet su juo ji kalba gimtąja kalba, o jos asmenybė vis viena atrodo skurdi (gal tai ir dramaturgiškai neišplėtoto charakterio problema).

 

Scenografija (Gintaras Makarevičius) – baras, neišnykstantis iš akių visą sceninį laiką – matyt, nėra pasirinktas vien tik taupymo sumetimais. Jo fone visa toji kančia įgyja elementaraus, kasdienio „tūso“ prasmę, kuris, kaip ir šis spektaklis, atrodo, niekada nesibaigs. Be to, visus tris veiksmus nekintančios dekoracijos pabrėžia, kas ir taip jaučiama, – šiems žmonėms visas Londonas vienodas, kiekvienoje jo dalyje jie jaučiasi lygiai tokie pat svetimi. Jie (ne)priklausomi nuo erdvės, nes nėra pajėgūs susikurti savąją, mat išskyrus juos supantį buitinį kontekstą daugiau nieko neturi. Negana to, juos ištinkančios nelaimės palydimos scenos orkestro duobėje sėdinčių gyvų muzikantų atliekamais žinomiausiais popkultūros šlageriais. Juk vis dėlto kalbama apie jaunystę, kad ir kokia ji būtų! Net ir invalido vežimėliu po cseną nuolat važinėjantis Benas po daugybės metų (Vytautas Anužis), kurio prisiminimai ir yra visas mums pateikiamas veiksmas, kalbėdamas neslepia tam tikros saldžios nostalgijos tam praėjusiam laikui. Taip visiems žinoma liūdna emigrantų dalia spektaklyje įgauna visai kitą atspalvį, kitokią interpretaciją.

 

Ne veltui Vandalo (Marius Repšys) landynėje groja tie patys muzikantai, kaip ir prabangiame bare, ir ne veltui jis ne tik tai pastebi, bet ir nė kiek nenustemba. Panašu, kad šis veikėjas bene vienintelis iš mums rodomų emigrantų suvokia savo gyvenimą kaip esamąjį, taigi yra su savimi susitaikęs, nors iš pradžių ir atrodė turintis daugiausiai bėdų – atstovaujantis isteriškam, negebančiam tvardyti savo agresijos kaimietuko tipui. Gerokai pasikeitęs, bet išsaugojęs vieną pagrindinių savo savybių – nuoširdumą, antro veiksmo pabaigoje Vandalas padeda ir pagrindiniam veikėjui Benui (Ainis Storpirštis), nuo pat atvykimo į šį miestą svajojančiam apie tėviškėje likusį ežerą, kuris dažnai tyvuliuoja ekrane ant scenos galinės sienos. Vandalo draugijoje galima išsimaudyti ir čia, Temzėje.

 

Po puikios Vandalo ir Beno susitikimo ir psichologiškai intymaus bendravimo scenos, kuri pasirodė kaip atgaiva po viso to buitinio lėkimo, trečias veiksmas vėl nuleidžia ant žemės, sugrąžindamas atgal į šabloniškas veikėjų peripetijas. Susidaro įspūdis, kad dramaturgas stengėsi tiksliai laikytis Londone išgirstų tikrų emigrantų istorijų, dėl to kartais spektaklis nugr...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru