Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Ne tik šventės, bet nuolat su mumis


Kas išliko atminty po prabėgusių teatrinių metų


Konstantinas Borkovskis

Share |
Eugenija Bendoriūtė ir Aleksandras Rubinovas Kauno kamerinio teatro spektaklyje „Penki vakarai”. Režisierius Algimantas Pociūnas. Gintaro Česonio nuotr.
Sielon įsmigo Dalios Tamulevičiūtės žilagalvės mokytojos Marijos Bakanavičienės žodžiai per režisierės vardo teatrinio festivalio uždarymą Varėnoje. Ji kalbėjo, kad teatro menas suteikia šventiškumo, sielos pakylėjimo akimirkų, galimybę atitrūkti nuo pilkos kasdienybės ir pasinerti į prasmingų, kilnių minčių ir jausmų pasaulį.

Tos pačios giluminės prasmės persunktas man pasirodė svarbiausias, mano galva, metų teatrinis įvykis – Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Patirčių realizmas“ apie režisierę Dalią Tamulevičiūtę.

 

Į pirmą planą šiemet vėl iškilo teatro vadybininkai – Audronis Liuga, Martynas Budraitis, Audra Žukaitytė, Audronis Imbrasas, Sigitas Klibavičius ir kt. Jie padovanojo mums labai įvairaus formato, masto, turinio ir „svorio“ festivalius. „Naujosios dramos akcija“, plastinio ir lėlių teatro „Skrajojantis festivalis“, „Naujojo cirko savaitgalis“, „Sirenos“, „Versmė“ – būtent šie teatriniai renginiai nešė pagrindinį šventiškumo, gyvybingo teatriškumo krūvį.

 

Kaip išplėstinis, savo prasmėmis toli besidriekiantis festivalis, buvo sumanytas ir naujas Nacionalinio dramos teatro sezonas. Taip jis ir vyksta, ir jo premjerų serija – „Fundamentalistai“, „Chaosas“, „Tautos priešas“, „Išvarymas“ – tęsiasi, nors ir praradome šio proceso spiritus movens, scenografę Jūratę Paulėkaitę.

 

Teatro meno metraštininkų gildijoje – sumaištis. Šiemet vyko dvi įdomios jaunų teatrologų konferencijos, viena surengta Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kita – Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino akademijoje, bet jų praktinių rezultatų gausos kol kas nematyti. Teatrinėje periodikoje tebetrūksta rašinių apie premjeras ir kitas mūsų profesionaliojo teatro realijas, trūksta rašančiųjų, galop – katastrofiškai trūksta pačių teatrinių leidinių. Teatro kritika išvirsta į savotišką klubinę veiklą.

 

Šiokio tokio palengvėjimo suteikė žinia, kad beveik du dešimtmečius trukęs gėdingas mūsų profesionaliojo teatro reiškinys – Teatro sąjungos veikla – vis dėlto išseko.

 

Šiemet kaip niekada tapo aišku, kad mūsų periferijos teatrai gyvena visai kitą gyvenimą nei sostinės. Kauno, Klaipėdos teatrai gyvuoja ekstremaliomis sąlygomis, t.y. statybos aikštelėse, Panevėžio teatras kuria patirdamas organizacinių šokų terapiją, Šiaulių teatras išnyko iš bendro horizonto, pasinėręs į savo jubiliejinių nuotaikų sūkūrį. Bet ryškiai sužiba festivaliai – Rokiškyje, Kaune, jau minėtas Varėnoje.

 

Laikui bėgant, atminty išlieka įspūdžiai ir nuotrupos, kurių reikšmė iškyla vėliau. Išvardinsiu keletą jų iš prabėgusių metų: Rūtos Staliliūnaitės atsisveikinimo monologas iš įrašo, nuskambėjęs per Tarptautinės teatro dienos iškilmes; Mortos monologo iš Just. Marcinkevičiaus „Mindaugo” dvigubas – Eglės Gabrėnaitės ir Aldonos Janušauskaitės – skaitymas per Poeto atminimo minėjimą; trykštantis Aldonos Bendoriūtės teatrališkumas atgaivintame Kristiano Smedso spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“; švelnia nostalgija imantis už gerklės Eugenijos Bendoriūtės ir Aleksandro Rubinovo duetas Kauno kamerinio teatro spektaklyje „Penki vakarai“; neišnaudotu artistiškumu sujaudinęs Jūratės Onaitytės epizodinis vaidmuo Kauno dramos spektaklyje „Antigonė Sibire“; aktoriaus ir vienuolio Kęstučio Marčiulyno ne šio krašto veidas monospektaklyje Yukio Mishimos „Aukso šventykla“; „cezario grupės“ aktorės Vilmos Raubaitės išorinis ir vidinis žanro perteikimo tobulumas spektaklyje „Nutolę toliai“; aktorės Severijos Janušauskaitės kerintis nieko neveikimas spektaklyje „Persona“; aktoriaus Vytauto Anužio galingas temperamentas, ištisine raudona gija brėžiamas per visus jo šio sezono vaidmenis skirtinguose teatruose; aktoriaus Valentino Kirejevo spindinčios akys Rusų dramos teatro spektaklyje „Tas, kuris gauna antausius“; tobula plastinė, sceniška ir turinio suvokimo harmonija trupės „La Scabreuse“ iš Prancūzijos spektaklyje „Taitlas“ („Naujojo cirko savaitgalis“); dailininko Jono Arčikausko prasmių, kultūrinių asociacijų ir didžiulių užmojų svaiginantis derinys spektaklyje „Žuvėdra“ (teatras „Baltijskij dom“, rež. J. Vaitkus); Beno Šarkos kertinis teatrališkumas dulkių kamuoliuose ir liepsnose; aktoriaus Povilo Budrio savižudiškai užsikrautas ant pečių sezono pradžios startas spektakliuose „Fundamentalistai“, „Miranda“, „Nusiaubta šalis“; dailininkės Martos Vosyliūtės sielos klyksmas – kompozicija pagal jos pačios pjesę šių metų „Versmės“ skaitymuose; aktoriaus Imanto Preco harmoniškas susiliejimas su vaidinimo tema ir valdomu objektu „Lėlės“ teatro spektaklyje „Jūratė ir Kastautas“; žilagalvio Jono Vaitkaus beatodairiškas šuolis į audringus socialinio teatro vandenis, jo virtuoziškas masuotės valdymas spektaklyje „Tautos priešas“; provokuojanti J. Miltinio teatro spektaklio „Hanana, kelkis ir eik“ scenografija, užburiančios aktorių intonacijos ir nepamirštami veidai; aktorių ir publikos azartiškas bendravimas OKT spektaklyje „Dugne“ per gastroles Klaipėdos „Menų doke“; epiška spektaklio „Nusiaubta šalis“ laiko tėkmė, vyriškas klaipėdiečių Igorio Reklaičio ir Gintaro Čajausko ryžtas spektaklyje „Emigrantai“; laime švytinti Rūta Oginskaitė Rusų dramos teatro scenoje per jos knygos apie Vladą Bagdoną pristatymą; neregėtos tragedijos gelmės Eglės Gabrėnaitės – Vasos Železnovos – žvilgsnyje...

 

Tikriausia buvo dar daug visko, kas bėgant laikui iškils atminty. Ir metai dar nesibaigė – dar laukia dvi premjeros: „Išvarymas“ Nacionaliniame dramos ir „Eglutė pas Ivanovus“ Rusų dramos teatruose... Nepamirštamų įspūdžių sąrašas neišvengiamai keisis, ir tai suteikia optimizmo.

 

O svarbiausia vertybė – kad buvome kartu. Prosit!


„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23

Versija spausdinimui

Komentarai

wnzLotWZVTlOfUyorT, 2012-06-06 15:09

I really like your web site.. quite great coruols & theme. Did you create this site yourself? Plz reply back again as I’m looking to create my own weblog and would like to know wheere u acquired this from. many thanks

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti