Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 46 (968), 2011 gruodžio 23 d. > Šokis > Tikintis atsinaujinimo
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
ŠOKIS

Tikintis atsinaujinimo


Baleto metai


Helmutas Šabasevičius

Share |
„Kopelija”. Nuotrauka iš LNOBT archyvo
2011-ieji Lietuvos baleto istorijoje išliks kaip permainų metai – jiems baigiantis su nerimu žvelgiama į priekį, viltingai tikintis kokybinio artistinių pajėgumų atsinaujinimo.

Rudenį LNOBT baleto trupės meno vadovės postą paliko Tatjana Sedunova, šias pareigas ėjusi nuo 1993-ųjų. Baleto gyvenime tai – ypač ilgas laikotarpis, kurio reikšmę šokio meno raidai dar reikės įvertinti. Per aštuoniolika metų atnaujinti arba pastatyti beveik visi klasikinio baleto repertuaro spektakliai, Lietuvos žiūrovai supažindinti su daugelio XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Rusijos choreografų darbais, Lietuvoje dirbo ir kelis originalius pastatymus sukūrė vienas kitas Vakarų Europos choreografas.

 

Vis dėlto psichologinis klimatas baleto trupėje nebuvo tinkamas – išryškėjusios ir paviešintos problemos paskatino ieškoti naujo baleto trupės vado, juo tapti pakviestas choreografas Krzysztofas Pastoras – Varšuvos nacionalinio baleto vadovas ir reziduojantis Nyderlandų nacionalinio baleto choreografas. Baleto direktorės pareigas pradėjo eiti Rūta Railaitė-Butvilienė – M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, nuo 1993-ųjų dirbusi pedagoginį baleto darbą Venesueloje. Naujųjų baleto vadovų planai, pristatyti gruodžio 6 d., greitų permainų nežadėjo ir skambiais pavadinimais nesišvaistė, tačiau pirmasis žingsnis – baleto artistų choreografinių bandymų dirbtuvės „Kūrybinis impulsas“ ir viešas naujų choreografinių epizodų koncertas – gali iš letargo pažadinti Lietuvos choreografiją ir tapti rimta paskata šiai vegetuojančiai Lietuvos teatrinės kūrybos sričiai atsinaujinti.

 

Spektakliai

 

Kiek vienpusiška, į klasikinį paveldą ir Rusijos šiuolaikinę choreografiją orientuota T. Sedunovos baleto vizija dar 2010 metais, minint Lietuvos baleto 85-metį, inspiravo naują, specialiai Lietuvos baleto trupei sukurtą Leo Delibes’o „Kopelijos“ versiją, kurią pastatė choreografas Kirilas Simonovas ir dailininkas Michailas Šemiakinas. Tai ryškus, choreografiškai ir vizualiai savitas spektaklis, išliekantis dabartinio repertuaro lyderiu ir galintis būti įdomus ne tik mums, bet ir plačiau šiuolaikinės choreografijos tendencijomis besidomintiems baleto mėgėjams.

 

Tačiau ilgą laiką vyravusias Lietuvos baleto repertuaro kryptis aiškiai apibūdino ir istoriniu vadinamas rugsėjo 23–28 d. vykęs LNOBT bei Estijos teatro „Estonia“ apsikeitimas spektakliais – suprantama, sąlygotas ir nevienodų nacionalinių scenų mastelių. Vienaip ar kitaip, estus supažindinome su Rusijos choreografų Vladimiro Vasiljevo „Romeo ir Džuljeta“ (1993) ir Boriso Eifmano „Raudonaja Žizel“ (2001), mainais gavome D. Britanijos šokio kūrėjų Davido Nixono „Tris muškietininkus“ (Šiaurės baleto teatro spektaklis, sukurtas 2006, į Estiją perkeltas 2009-aisiais) ir Kennetho McMillano „Manon“ (spektaklis, sukurtas dar 1974 m., Taline pastatytas šių metų balandį).

 

Per keliolika metų visiškai nuskurdusi lietuviškos choreografijos afiša šiais metais mėgino atsinaujinti, tačiau paskutinė lietuviško baleto „Barbora Radvilaitė“ premjera repertuare atsirado vien todėl, kad nutrūko derybos su Rolando Petit baleto „Pikų dama“ statytojais. Šis ambicingas choreografės Anželikos Cholinos darbas pastatytas su geriausiais ketinimais ir didele atsakomybe – ir sau, ir  Lietuvos baletui, tačiau kokybiškai naujo impulso nei šokėjams, nei žiūrovams nepateikė. Tiesa, pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje atlieka kviestinė solistė – Klaipėdos muzikinio teatro artistė Beata Molytė, ją choreografė pamėgo po jos sukurto vaidmens ACH teatro šokio spektaklyje „Ana Karenina“. Spektaklio bendraautorių scenografo Marijaus Jacovskio ir kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus pastangos taip pat vertos pagarbos – bet vis dėlto nesukuria tos meninės kokybės, kuria besąlygiškai galėtum džiaugtis ir didžiuotis. Melodramatiška istorija, tikrų asmenybių vardais pavadinti personažai tampa pančiais, trukdančiais spektakliui pakilti į abstraktesnės choreografinės fantazijos erdvę.

 

Kurį laiką vienintelė didesnės apimties šokio spektaklius stačiusi Anželika Cholina sulaukė konkurento – nuo 2010 m. veikiančios nedidelės baleto trupės ambicingu pavadinimu „Baltic Ballet Group“. Jos vadovė, choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė šiais metais sukūrė du naujus vienaveiksmius spektaklius: „Arachnė“ ir „Diagnozė: vyras“, jie rodomi Šokio teatre. Gruodžio pabaigoje vienų metų sukaktį švęsianti trupė dar turės pakovoti dėl savo vietos Lietuvos baleto žemėlapyje.

 

Šokėjai

 

2011-aisiais scenoje jau nebematėme Eglės Špokaitės, su atlikėjos karjera atsisveikinusios 2010 m. gruodžio 4 d. jubiliejiniame „Kopelijos“ spektaklyje. Visą savo energiją ji skiria „Eglės ir Kristinos baleto mokyklai“, kuri, pradėjusi savo veiklą dar užpernai, atrodo, įsibėgėja ir nebeketina apsiriboti vien sostinės vaikų mokymu – šiemet atidarytas mokyklos filialas Kaune. Gruodžio 18 d. Rusų dramos teatre vyko jau tradicinėmis tampančios parodomosios mokyklos pamokos.

 

Nemažai malonių įspūdžių šiais metais galima sieti su Olga Konošenko, dabartine Lietuvos baleto trupės primabalerina. Pastebimai subrendo jos Olimpija „Kopelijoje“ – žavi šokėjos judesių organiškumas, muzikalumas, raiškiai jungiamos choreografinės frazės, taip pat – hofmaniški šio personažo artistinio pavidalo štrichai. Neseniai (11 25) Konošenko pirmą kartą atliko Marinos vaidmenį Mikio Theodorakio balete „Graikas Zorba“ ir įtaigiai perteikė už savo teisę jausti ir mylėti kovojančios moters paveikslą. Naujausias balerinos darbas – pagrindinis „Barboros Radvilaitės“ vaidmuo (12 15). Tačiau šokėją buvo galima matyti ne tik pirmosiose programų eilutėse – atkreipia dėmesį ir smulkesnės jos partijos, kurias artistė atlieka nuotaikingai ir grakščiai – pavyzdžiui, Pas de trois Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ (11 03). Vis dar gyvi pavasariniai „Don Kichoto“ įspūdžiai – čia Konošenko pirmą kartą atliko Mersedes vaidmenį, o prie šio pasirodymo sėkmės prisidėjo ir vienu ryškiausių 2011 m. debiutu vadintinas Kipro Chlebinsko Espados vaidmuo.

 

Sava Lietuvos baleto trupėje jau tapo Anastasija Čumakova, atliekanti visas klasikinio repertuaro partijas – įsiminė jausmingas, raiškus jos sukurtas Nikijos paveikslas „Bajaderėje“ (10 22), trapus Odetos įvaizdis „Gulbių ežere“ (11 03).

 

Šį sezoną į sceną grįžo Miki Hamanaka, jos virtuoziško šokio Vilniaus publika buvo pasiilgusi. Tačiau ne tik šokio technika žvilgsnį kreipia ši balerina – paskutinis Adolphe’o Adamo „Žizel“ spektaklis (11 02) sudomino naujais artistiniais ir choreografiniais niuansais ir pirmajame, ir ypač antrajame veiksme, kurio adagio buvo sušoktas lengvai, poetiškai, su subtiliais minoriniais romantizmo atspalviais kuriant vėlės ir jos žemiškojo mylimojo jausmų dramą. Muzikoje tirpstančios tikslios pozos, netikėtos pakėlimų kryptys, ore sustingstantys balerinos siluetai – vienas kitą puikiai jaučiančių gyvenimo ir scenos partnerių Miki Hamanakos ir Aurimo Paulausko bendros kūrybos rezultatas.

 

Šį sezoną naujausių spektaklių – „Kopelijos“ ir „Barboros Radvilaitės“ vaidmenis be pamainos, su vis stiprėjančia artistine įtaiga šoko Martynas Rimeikis, atliekantis ir nemažai charakterinių vaidmenų. Bet atidesnį žiūrovą domino ir smulkesni debiutai: artistinę karjerą įpusėjęs Igoris Zaripovas puikiai parengė Juokdario vaidmenį „Gulbių ežere“ (11 03), teko matyti ir temperamentingą jo, kaip Indų šokio solisto, debiutą „Bajaderėje“ (10 22). Jauni šokėjai Kristina Gudžiūnaitė ir Voicechas Žuromskas pirmą kartą šoko įterptinį pirmojo „Žizel“ veiksmo Pas de deux (11 02), be to, Gudžiūnaitė – Bjanką „Dezdemonoje“ (11 16), Žuromskas – Princą „Snieguolėje“ (10 02).

 

Šokėjų vyrų gretas papildė keli Baltarusijos valstybinio choreografijos koledžo auklėtiniai – Genadijus Žukovskis ir Stanislavas Semianiura jau parengė Princo vaidmenis šventiniuose „Spragtuko“ spektakliuose (12 06 ir 12 18) ir kitas mažesnes partijas „Gulbių ežere“, „Snieguolėje“, „Miegančiojoje gražuolėje“. Tolimesniuose darbuose tikriausiai išryškės ir artistinės šių atletiškų artistų šokio savybės.

 

Istorija

 

Šiais metais buvo parodyta dėmesio ir Lietuvos baleto istorijai: pasirodė knyga „Deimantų ieškotoja: apie baleto artistę, pedagogę, šokio istorikę ir kritikę Lidiją Motiejūnaitę“ („Krantų redakcija“), išleistas DVD albumas apie baleto solistą ir pedagogą Joną Katakiną, jį sudaro pavasarį Rusų dramos teatre vykusio vakaro „Mano baletas“, skirto Jonui Katakinui atminti (režisierė – Laima Adomaitienė), įrašas bei dokumentinis filmas „Baleto aristokratas“ (režisierius Linas Augutis). Šokio mėgėjus pasiekė ir Mariaus Kraptavičiaus pokalbių su šokio menininkais knyga „Šokio alėjomis“ („Versus aureus“).

 

Mokykla

 

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje šiais metais taip pat nestigo įvykių. Prieš metus parengtą Leo Delibes’o „Kopeliją“ Šokio teatre papildė dar vienas spektaklis – „Baltaragio malūnas“ pagal Viačeslavo Ganelino muziką (premjera 03 20), kur sceninės ir artistinės patirties įgyja visų Baleto skyriaus klasių moksleiviai. Skyriui nuo rudens vadovauja šiuolaikinio šokio kūrėja Lina Puodžiukaitė, jos pastangomis mokykloje pristatyta knyga „Deimantų ieškotoja“. Per pristatymą apie Lidiją Motiejūnaitę kalbėjo buvę jos mokiniai ir kolegos, taip pat buvo surengtas nedidelis koncertas – jame parodytos Loretos Bartusevičiūtės ir Jekaterinos Deineko sukurtos kompozicijos, šoko skyriaus moksleivis Laurynas Vėjelis Džun (pedagogas Danielius Kiršys). Lapkričio 17 d. įvyko Šokio teatro pašventinimo iškilmės, šventino kunigas dr. Hansas Friedrichas Fischeris, mokyklos globėjas ir rėmėjas. Šia proga buvo surengtas ir koncertas – giedojo Romualdo Gražinio vadovaujamas mokyklos choras, M.K. Čiurlionio ir kitus kūrinius griežė Styginių kvartetas (mokytoja Audronė Vainiūnaitė) ir Smuikininkų ansamblis (vadovas Artūras Šilalė). Baleto skyriaus moksleiviai Grytė Dirmaitė (mokytoja Gražina Dautartienė), Samanta Lachinaitė (mokytoja Beatričė Tomaševičienė), Karolis Šemetas, Jeronimas Krivickas, Arnas Kunavičius (mokytojas Petras Skirmantas), Jonas Laucius (mokytojas Aleksandras Semionovas), Ernestas Barčaitis (mokytojas Danielius Kiršys) parengė sudėtingų klasikinio repertuaro variacijų programą, taip pat parodyta kompozicija „Jūra – vandenynas“ ir ištrauka iš spektaklio „Baltaragio malūnas“.

 

Premjera

 

Paskutinė šių metų baleto premjera, suplanuota dar prieš pusmetį, garantuoja žiūrovų dėmesį – tai baletas „Žydrasis Dunojus“ pagal Johanno Strausso muziką. Spektaklį stato Lietuvoje žinomi kūrėjai: choreografas Andrejus Melanjinas (jo „Spragtukas“ nuo 1996-ųjų rodomas iki šiol) ir jau šešis spektaklius sukūręs scenografas ir kostiumų dailininkas Viačeslavas Okunevas. „Romantine parodija“ paties choreografo pavadintas spektaklis žiūrovus nukels į XIX–XX a. sandūrą, kurios fone rutuliosis pagrindinių herojų meilės trikampis. Kaip klostysis Lietuvos baleto trupės, naujųjų jos vadovų ir publikos romanas, paaiškės naujųjų 2012 metų kalendoriuje.


„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti